Lygiai prieš 72 metus į Tėvynės apsaugos rinktinę susitelkę Lietuvos kariuomenės karininkai ir jų vadovaujami savanoriai prie Sedos miestelio stojo į nelygias kautynes su Raudonosios Armijos daliniais. Paskutinis lietuvių mėginimas pasipriešinti iš Rytų plūstantiems atėjūnams buvo pasmerktas nuo pat pradžių ir pareikalavo mažiausiai šimto vyrų gyvybių. Tad ar šis mūsų kovotojų žygis apskritai turėjo kokią nors prasmę?
Aras Lukšas
Apie tai, kas 1944-ųjų rudenį vyko prie Sedos, ilgus dešimtmečius kalbėta puse lūpų. Sovietinei propagandai prisiminti ten vykusias lietuvių karių kautynes su Raudonosios Armijos daliniais nebuvo paranku: kitaip tektų aiškinti, kodėl „armija išvaduotoja“ Žemaitijoje pasitikta ne su gėlėmis, o su prieštankinėmis granatomis. Lietuvoje likę šių įvykių dalyviai, dėl suprantamų priežasčių taip pat vengė viešai pasakoti apie savo žygį, nenorėdami patekti į KGB akiratį.
Na o tie veteranai, kuriems po karo pasisekė pasitraukti į laisvąjį pasaulį, taip pat ne itin dalinosi prisiminimais bent jau tol, kol nesibaigė II pasauliniame kare nugalėjusių Vakarų sąjungininkų ir stalininės sovietų Sąjungos medaus mėnuo. Paradoksalu, bet laisvose šalyse įsikūrę Sedos kautynių veteranai, gynę savo Tėvynę nuo raudonųjų pavergėjų, prieš tai jau spėjusių sunaikinti ar ištremti didelę dalį tautos žiedo, nuogąstavo, kad demokratinių šalių valdžia apkaltins juos bendradarbiavimu su hitlerininkais.
Mat 1944-ųjų vasarą Žemaitijoje sovietams pasipriešinusi lietuviška Tėvynės apsaugos rinktinė (TAR) formaliai (tačiau tik formaliai!) buvo pavaldi Vermachtui. Tai, kad TAR tiesiog dėvėjo iš vokiečių gautomis uniformomis, tačiau negavo jokių Vermachto įsakymų, kad jos vyrai kovėsi ne už griūvantį Reichą, o už savo krašto laisvę, nuo pergalės apsvaigusiems Vakarams ne itin rūpėjo. Ten vis dar skambėjo pirmąją SSRS ir Vokietijos karo dieną Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio ištarti žodžiai: „Mes tvirtai nusprendėme sunaikinti Hitlerį ir visus nacių režimo pėdsakus. Bet koks žmogus ar valstybė, kurie eina su Hitleriu, – mūsų priešai. Todėl pavojus Rusijai yra pavojus ir mums, ir Jungtinėms Valstijoms“. O kad šie žodžiai nebuvo tušti, patvirtina ne vieno mūsų patrioto likimas: patekę į britų ir amerikiečių okupacines zonas, tokie žmonės neretai kaip buvo perduodami sovietams kaip nacių pagalbininkai, per daug nesiaiškinant nei jų kovos tikslo, nei prasmės.
Taigi, neminint paskirų publikacijų išeivijos spaudoje, plačiau apie Sedos kautynes ir apskritai apie TAR prabilta tik paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kol dar buvo gyvas ne vienas rinktinės veteranas. Tuomet pasirodė vieno iš kovotojų Valdo Kazlausko prisiminimai ir jo parengtas TAR dokumentų rinkinys. Deja, istorikų dėmesio centre nei rinktinė, nei jos kovos taip ir neatsidūrė, o retėjant veteranų gretoms, nebeliko ir šių įvykių liudytojų. Nedaug ką apie TAR pasakoja ir istorijos vadovėliai: viename jų, išleistame 2004-aisiais, apie jas užsimenama vos keliomis eilutėmis: „Iš savanorių, pasiryžusių ginti Lietuvą nuo Raudonosios armijos, buvo suformuota Tėvynės apsaugos rinktinė. Rinktinė kovojo vakarinėje Lietuvos dalyje – Žemaitijoje, prie Sedos, ten patyrė didelių nuostolių ir buvo išsklaidyta. Daliai savanorių pavyko pasitraukti su vokiečiais. Kiti pateko į nelaisvę arba papildė jau pradėjusius veikti lietuvių antisovietinių partizanų būrius.“
Todėl šiandien, minėdami Sedos kautynių 72-ąsias metines, pamėginkime prisiminti, kaip ir kodėl atsirado šis lietuviškas karinis junginys, koks buvo jo kovos kelias ir kovotojų likimai.
Aukštaičiai traukia Žemaitijon
Prisiminkime, kad 1944-ųjų vasaros pabaigoje fronto linija padalino Lietuvą į dvi dalis. Liepos 13-ąją palaužusi vermachto pasipriešinimą Vilniuje, sovietų Pabaltijo 1-ojo fronto 5-oji armija po poros savaičių jau šeimininkavo Kaune, o iki rugpjūčio pabaigos užėmė Suvalkiją. Tuo pat metu Baltarusijos fronto daliniai okupavo Dzūkiją ir pasiekė Nemuną. Tačiau Žemaitijoje veržlus Raudonosios Armijos puolimas užstrigo ilgesniam laikui. Rugpjūčio pabaigoje fronto linija čia apsistojo ties Žagarės-Kuršėnų linija palei Ventos ir Dubysos upes.
Vokiečių pusėje tą vasarą jau buvo susitelkusi didelę antinacinio pogrindžio patirtį turinti Lietuvos Laisvės Armija (LLA), kurios nariai dabar rengėsi pasitikti sugrįžtančius sovietus. Liepos 1 dieną LLA vadovybė paskelbė kovinę parengtį. Tai reiškė, kad visi gebantys valdyti ginklą organizacijos nariai privalo prisistatyti į kovinio organizacijos sparno – Vanagų – rinktines. Likusieji buvo mobilizuoti dirbti štabuose ir organizaciniame sektoriuje. Jų rūpestis buvo aprūpinti kovotojus maisto produktais, transporto bei ryšio priemonėmis, medikamentais bei teikti informaciją. Taip vien Šiaulių apygardoje buvo sutelkta apie pusantro tūkstančio gerai parengtų kovotojų.
Vis dėlto stoti į atviras kautynes su artėjančią Raudonąja armija LLA vadovybė neketino – organizacija ruošėsi partizaniniam karui priešo užnugaryje. Juo labiau LLA nenorėjo turėti kokių nors reikalų su besitraukiančiais vokiečiais: mat dar prieš mūsų aprašomus įvykius organizacijos vadovybė buvo pareiškusi, jo ji „neturi nei mažiausio pasitikėjimo kuria nors kaimynine valstybe, Lietuvos likimą sieja ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis“. Būtent dėl šios priežasties LLA nepritarė ir TAR kūrimuisi, nors savo kovotojams įsilieti į šio junginio gretas ir netrukdė.
Ir vis dėlto – kaip greta antinaciniame pogrindyje užgrūdintos LLA Žemaitijoje atsirado visiškai kitokią taktiką pasirinkusi TAR? Atsakydami į šį klausimą, turėtume pažvelgti, kas tuo pat metu vyko kitoje, rytinėje fronto pusėje.
Raudonajai armijai liepos pradžioje įsiveržus į Lietuvą, daugeliui Aukštaitijos vyrų iškilo klausimas ką daryti: slėptis, priešintis ar bent kuriam laikui pasitraukti nuo artėjančio fronto. Ypač tai pasakytina apie be vokiečių žinios įsikūrusių ir tik vėliau legalizuotų savigynos būrių kovotojus, gynusius savo kaimus nuo raudonųjų diversantų ir lenkų Armijos Krajovos išpuolių. Šiems vyrams nebuvo didelio pasirinkimo: patekus į rusų nagus jų lauktų beveik garantuota mirtis. Tad jiems beliko trauktis, pakeliui įsiveliant į didesnius ar mažesnius susirėmimus su priešakiniais raudonarmiečių būriais.
Tačiau iš Aukštaitijos į Vakarus traukė ir dešimtys tūkstančių kitų pabėgėlių, kurių svarbiausias tikslas buvo kaip nors atitolinti fronto mėsmalę, o jau vėliau galbūt ir pamėginti pasipriešinti iš rytų plūstantiems atėjūnams. Štai kaip apie tas liepos dienas prisiminimuose pasakoja V. Kazlauskas: „Kai vokiečių daliniai pasiekė Aukštaitijos prieigas, Lietuvos laisvės armijos organizacijos vadovybė, Zarasų apskrities viršininkas psichologijos mokslų daktaras Jonas Steponavičius ir policijos vadas Vincas Tamošiūnas atsišaukimu kreipėsi į apylinkės vyrus: „Aukštaitijos krašto Lietuvos patriotai! Vokiečių armija, atmušinėdama bolševikų atakas, traukiasi. Jos atsitraukimas ir bolševikų įsiveržimas į mūsų kraštą yra laikinas. Nebūkite abejingi Tėvynės likimui. Kas galite, imkite ginklą į rankas ir laikinai traukitės į vakarus. Prie Jūsų prisijungs tūkstančiai Lietuvos vyrų. Jūsų kumštis sulaikys okupantus, išvysime juos ir vėl gyvensime laisvoje Tėvynėje“.
Atvira kova ar partizaninis karas?
Daugelis aukštaičių, nepriklausiusių vietos savisaugai, taip pat traukėsi ne tuščiomis rankomis – ginklų jie buvo prisirinkę iš 1941-aisiais besitraukusių raudonarmiečių. Tad 1944-ųjų vasarą Žemaitijoje jau buvo susitelkę maždaug šeši tūkstančiai kovoti nusiteikusių vyrų. Dabar šiai jėgai tereikėjo suteikti organizuotą formą. To ėmėsi 18 savisaugos būrių vadų, liepos 29-ąją susirinkusių Pievėnų klebonijoje.
Susirinkimo dalyviai svarstė kaip kovoti toliau: kaip lietuviškam pulkui ar rinktinei oficialiai prisijungti prie Vermachto, ar eiti į miškus ir pradėti partizaninį karą nuslinksiančios į Vakarus Raudonosios armijos užnugaryje. Sprendžiant iš daugelio pasitarimo dalyvių prisiminimų, nuomonės dėl tolimesnės taktikos pasidalino kone po lygiai, o abejų pusių argumentai atrodė pakankamai svarūs. Dėjimosi prie vokiečių šalininkai abejojo partizaninio karo sėkme: pasak jų, niekas nežino, kiek tęsis sovietų okupacija, ilgoje kovoje partizanams vargu ar pavyks tinkamai apsirūpinti ginklais ir amunicija, apranga, maistu. Tuo tarpu partizaninio karo šalininkai priminė visas vokiečių piktadarybes: ir išvaikytą Laikinąją vyriausybę, ir sunaikintą generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę, ir apskritai žiaurią nacių politiką, nepalikusią jokių vilčių dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Ginčą teko spręsti slaptu balsavimu, per kurį 10 susirinkimo dalyvių pasisakė už oficialius kontaktus su Vermachtu. Likusiems aštuoniems būrių vadams teko tokiam sprendimui paklusti.
Taip atsirado lietuviškas junginys, po kelių dienų pavadintas Tėvynės apsaugos rinktine. Jo vadu išrinktam kapitonui Izidoriui Jatuliui buvo pavesta užmegzti ryšius su Žemaitijoje dislokuotos vokiečių kariuomenės grupės vadu pulkininku Helmutu Maederiu. Šis mielai parėmė lietuvių iniciatyvą ir sutiko aprūpinti rinktinę ginkluote, apranga ir maistu. Tokį vokiečio geranoriškumą nesunku suprasti – tuo metu fronto ruože ties Virvyte ir Venta buvo likusi spraga, kurios nebuvo kuo užpildyti. Taigi, lietuviai atsirado pačiu laiku.
Taip vos įsikūrusi TAR oficialiai tapo Vermachto dalimi. Tačiau faktiškai jos santykiai su vokiečiais apsiribojo tik gynybos ruožo skyrimu bei aprūpinimu. Visais kitais klausimais lietuviai veikė visiškai savarankiškai ir jokių įsakymų iš Vermachto vadovybės negaudavo, tad, galima sakyti, kad vokiečiams ji nebuvo pavaldi. Maža to, TAR vadovybė neslėpė nuo nacių ir to, kad jos vyrai neketina kovoti už fiurerio interesus ir kad vienintelis jų tikslas – apginti Lietuvą ir lietuvius nuo bolševikų. Tą liudija ir viešas TAR vadovybės atsišaukimas, kuriame sakoma: „Už ką kovoja lietuviškos karinės dalys? Jos kovoja už laisvą lietuvių tautą, kuri būtų ateityje lygiateisė tarp kitų tautų. Mūsų pirmutinis uždavinys – stoti kovon prieš bolševizmą fronte ir jo užnugaryje. Šiuo metu, kai lietuvių tautos didžiuma Lietuvos bolševikų engiama, kai kraštas karo audros nusiaubtas, kai lietuvių tautos balso negali pasaulis išgirsti ir bolševizmo sudrausti, pačiai lietuvių tautai telieka stoti nelygion kovon prieš tą pabaisą. Šiandieną lietuvių tauta pati privalo gelbėtis“.
Kaip matome, TAR vadovybė nebuvo linkusi kliautis vokiško ginklo galia. Ir buvo teisi – kautynėse prie Sedos žadėtos Vermachto tankų paramos jos kovotojai taip ir nesulauks. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas rinktinė, kurios du pulkai jau priskaičiuoja apie 6 tūkstančius kovotojų ir daugiau nei šimtą karininkų, rengiasi pirmajam kovos krikštui.
Priešą pasitiko be baimės
Tiesa, tikruoju krikštu to, kas vyko paskutinį vasaros mėnesį, pavadinti vargu ar galima. Tiek visame fronte, tiek lietuviams paskirtame jo ruože prie Ventos upės tarp Papilės ir Kuršėnų buvo santykinai ramu. Sprendžiant iš tą mėnesį rašytų raudonarmiečių operatyvinių suvestiniu, TAR kovotojai protarpiais susišaudydavo nebent su sovietų žvalgų būriais. Tą patvirtina ir žurnale „Karys“ skelbti rinktinės 1-ojo pulko vado operatyvinio adjutanto leitenanto Jono Paūžuolio prisiminimai, kuriuose rašoma: „Mūsiškiai daugiausiai nukentėjo pirmomis dienomis, kol neturėjo apkasų nuo priešo minų. Deja, mes minomis rusams atsakyti negalėjome, nes neturėjom minosvaidžių. Naktimis įvykdavo kai kuriose baro vietose susišaudymų su priešo žvalgybos patruliais, persikėlusiais į kairįjį Ventos krantą. Vyko nuolatinis sekimas ir žinių rinkimas apie priešą“.
Vis dėlto lietuviai prie Ventos atliko savo vaidmenį – užpildę gynybos spragą savo ruože jie atėmė raudonarmiečiams galimybę prasiskverbti toliau į Vakarus. Rugsėjį TAR kovotojus Ventos bare pakeitė vokiečiai. Tuo tarpu lietuviai, kelias dienas pailsėję už kelių kilometrų nuo fronto linijos esančio Šiaudinės kaimo apylinkėse, lietuviai išžygiavo link Sedos, kur jų laukė naujas fronto ruožas. Tuomet niekas iš TAR kovotojų nė nenujautė, kad prieš šio miestelio jų lauks tikras pragaras.
Nežinojo jie ir apie tai, kad rugsėjo 24-ąją Raudonosios Armijos 1-ojo Pabaltijo fronto vadas Ivanas Bagramianas gavo vyriausiosios sovietų kariuomenės vadovybės įsakymą pradėti Klaipėdos operaciją, tapsiančią bene svarbiausia visos Baltijos strateginės operacijos dalimi. Šia operacija sovietai siekė keturiais galingais smūgiais atskirti Kurše esančią vokiečių armijų grupę „Šiaurė“ nuo Rytprūsių. Svarbiausias šio smūgio kumštis buvo nukreiptas Klaipėdos kryptimi – po jo Raudonosios armijos daliniai turėjo pasiekti Baltijos jūrą tarp Palangos ir Nemuno žiočių. Pasiruošti operacijai buvo skirtos 6 paros, o pačiai užduočiai įvykdyti – 10-11 parų.
Pagal šį planą Sedos link turėjo pajudėti Šiaurės Vakarų kryptimi puolanti fronto 6-oji armija, kurią sudarė keturi šaulių ir vienas tankų korpusas. Pamėginkime įsivaizduoti, ką tokiai jėgai galėjo priešpastatyti miestelį gynęs majoro Alfonso Urbono vadovaujamas TAR 1-asis pulkas, jei jo sunkiųjų ginklų kuopa turėjo vos tris prieštankinius pabūklus ir šešis sunkiuosius kulkosvaidžius. Vis dėlto lietuviai be baimės pasitiko artėjantį priešą.
Štai kaip kautynių išvakares prisiminimuose aprašo 1-ojo pulko 2-osios kuopos vadas leitenantas Vincas Kačergius: „Spalio 6 d. pavakarėje lijo smulkus lietus. Vieškeliu nuo Mažeikių per Sedą traukėsi voros vokiečių. Tai sumuštos armijos Kurše daliniai. Rytuose, Šiaulių kryptimi, buvo regimi lietuviškų sodybų gaisai ir girdimas kovos ūžesys. Ten, ore vyko vokiečių ir rusų lėktuvų kautynės. Priešo žvalgybos lėktuvai sklandė ir Sedos erdvėje. Ir tokiomis gūdžiomis aplinkybėmis, neturint kaimynų nei dešinėje, nei kairėje, nei artilerijos paramos, lietuvių rinktinės vyrai be baimės stovėjo ugniavietėse prie ginklų. Nuotaikos buvo geros, visi įtemptai laukė pasirodant nekenčiamo priešo – rusiškojo Lietuvos okupanto. (…) Ir to įtempto laukimo kupina prabėgo naktis ir išaušo miglotas spalio septintosios rytas“.
Pragaras prie Sedos
O ryte prasidėjo pragaras. Raudonarmiečiai plūdo kaip nesulaikoma lavina. Tikėdamiesi „hitlerininkų“ pasipriešinimo aukščiausioje lietuvių apkasų vietoje prie Barstyčių, rusai suvarė ten tris tankų kolonas. Pasak prieš kautynes apkasus toje vietoje kasusio rašytojo Pauliaus Jurkaus, viena iš jų, atriedėjusi į Žemaičių Kalvariją, pasuko į Barstyčius, kita kolona puolė tiesiai iš Sedos, trečia veržėsi nuo Ylakių. „Bet mūsų iškastos fronto linijos niekas negynė. Buvo iškasta pasitraukimo atveju ten prisiglausti, bet ir to nereikėjo. Lava liejosi taip greitai, kad tą pati vakarą sovietų tankai jau buvo prie Kretingos“, – pasakojo įvykių liudytojas.
Ir vis dėlto ne visiems raudonžvaigdžiams tankams pavyko prasibrauti pro lietuvių gretas – aštuonis iš jų sustabdė taiklūs šūviai iš TAR kovotojų pancerfaustų. Tuo tarpu kiti kariai, nors ir neturėdami automatinių ginklų, šautuvų ugnimi šlavė ant tankų šarvų įsitaisiusius pėstininkus. Kiek priešo gyvosios jėgos sunaikino lietuvių kariai nėra žinoma, nes po kautynių apie jas nebuvo parašyta jokių oficialių dokumentų. Netiesiogiai paliudyti apie raudonarmiečių nuostolius gali nebent Sedos kapinaitėse išlikę 96 broliški raudonarmiečių kapai, kurių kiekviename palaidota po 6 žuvusius karius. Tačiau nėra aišku, kiek iš jų krito būtent lietuvių ginamame fronto ruože.
Suprantama, kad sulaikyti Sedos link besiveržiančios raudonarmiečių lavinos lietuviai negalėjo, nes tam reikėjo ir artilerijos, ir aviacijos ir tankų paramos. Pastaroji lietuviams buvo pažadėta, tačiau pažado vokiečiai neištesėjo. Tiesa, tankai buvo, tačiau jie riogsojo be darbo, nes nebeturėjo nei šaudmenų, nei kuro. Kita vertus, vokiečiai puikiai žinojo, kad lietuviams vis tiek nebus kur trauktis, nes už jų nugaros – Varduvos upė, o pasiduoti sovietams ir, greičiausiai būti sušaudyti kaip sovietinės „tėvynės“ išdavikai niekas nenorėjo. Tad mūsų kariai narsiai kovėsi tol, kol baigėsi šoviniai.
Žinoma, kautynėse prie Sedos būta ne vien heroizmo – mūšio įkarštyje matant, kaip senka miestelio gynėjų jėgos o link jų pozicijų plūsta vis nauji ir nauji priešo būriai, daug kam galėjo neišlaikyti nervai. Kautynių dalyvis Albinas Vaitkus, mums geriau žinomas kaip išeivijos rašytojas Marius Katiliškis, apie tai rašė: „Mačiau bėgančius, suklumpančius, nebesikeliančius ir paliekančius. Aš buvau kovojančių, žūstančių ir bėgančiųjų tarpe. Aš bėgau vienas iš pirmųjų. Aš nieko kito nenorėjau ir kitos minties nebuvo manyje – tik išbėgti“. Ironiška, bet iš Sedos mėsmalės M. Katiliškiui pavyko ištrūkti gyvam ir sveikam, tuo tarpu kautynių auka tapo jose nedalyvavęs kitas žymus literatas – poetas Vytautas Mačernis, savo kūryboje daug kalbėjęs apie žmogaus būties trapumą. Jį, važiuojantį vežimu į gimtąjį Šarnelės kaimą, užmušė nuo Sedos atskriejusio atsitiktinio artilerijos sviedinio skeveldra…
Bet grįžkime prie pačių kautynių, tiksliau, prie jų atomazgos. Pasibaigus šoviniams, maždaug šimtas lietuvių karių krito prie Varduvos krantų. V. Kazlausko pateiktame sąraše – 47 pavardės. Kiti taip ir liko bevardžiais kovotojais, žuvusiais už Tėvynės laisvę. Likusiems vyrams pavyko persikelti per upę. Spėjama, kad iš viso iš Sedos ruožo pasitraukė maždaug tūstantis TAR kovotojų. Nemažas jų būrys pasiekė Kretingą, iš kur traukiniais pasiekė Vokietiją. Kiti liko miškuose – kovoti iki paskutinio atodūsio. Treti, besitraukdami su vokiečių kariuomene, pateko į sovietų nelaisvę, o iš ten iškeliavo į lagerius. Dar kiti (daugiausia aukštaičiai) sugrįžo į gimtuosius namus, tačiau buvo suimti ir nuteisti, o kai kurie – sušaudyti vietoje dar 1944-ųjų pabaigoje.
Didvyriai ar karštakošiai?
Tad ar buvo prasmė prastai ginkluotiems jauniems vyrams stoti į atvirą mūšį su dešimtis kartu pranašesniais Raudonosios Armijos daliniais? Ar verta buvo apskritai atsidurti jų kelyje. Gal vis dėlto teisūs buvo tie savisaugos dalinių vadai, kurie, steigiant Tėvynės apsaugos rinktinę, siūlė verčiau rinktis partizaninės kovos kelią?
Ir tada, ir vėliau šiuo klausimu būta skirtingų nuomonių. Jau tada daugelis vyresnių kariuomenės karininkų kategoriškai atsisakė dalyvauti TAR veikloje. Štai Nepriklausomybės kovų dalyvis ir buvęs Vietinės rinktinės Mobilizacijos skyriaus viršininkas, sužinojęs apie jaunų kapitonų ir leitenantų ketinimus kariauti su rusais, pareiškė: „Tik kvailiai gali kišti galvas vokiečiams, kai šie pralaimi karą. Reikia elgtis gudriai, nes bolševikai vis tiek okupuos, reikia galvoti, kaip išsisukti.“ O ir kai kurie šių dienų istorikai gana skeptiškai vertina tuometinių jaunų karininkų siekius sakydami, kad taip beprasmiškai žuvo jauni vyrai, galėję daug nuveikti Lietuvos labui.
Galbūt šiuose žodžiuose ir yra dalis tiesos. Tačiau ši tiesa atsiskleidžia tik žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Tai šiandien mes žinome, kuo baigėsi Antrasis Pasaulinis karas, šiandien prisimename nugalėtojų surengtą Potsdamo konferenciją, ilgiems dešimtmečiams nustačiusią pokarinę Europos tvarką. Žinome apie geležinę uždangą ir šaltąjį karą. Žinome, kad neginkluotas pasipriešinimas, tyli ir kantri disidentų veikla, pagaliau, roko maršai, šimtus tūkstančių rankų sujungusi gyva žmonių grandinė ar prieš tankų rikiuotę dainuojanti beginklė minia dažnai gali daugiau, nei minosvaidžiai ir patrankos.
Tačiau anie šeši tūkstančiai vyrų, susivienijusių į Tėvynės apsaugos rinktinę, to nežinojo. Jų jaunos ir karštos širdys plakė vienu troškimu – apginti lietuviško ginklo garbę, taip skaudžiai sutryptą 1940-aisiais, kovoti kaip jie moka ir taip priartinti savo Tėvynės laisvę. Ir šis troškimas jau savaime yra pergalė.
Lietuvos žinios, 2016-10-07
Aras Lukšas 