Viską paaukojęs dėl laisvės

PF1300

 

1949-ųjų rugpjūčio 13 dieną nelygiose kautynėse su MVD kariuomene žuvo Petras Bartkus-Žadgaila – vienas jauniausių Lietuvos partizanų vadų, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sekretorius, legendinio partizano Jono Žemaičio patarėjas. Remdamiesi P. Bartkaus artimųjų ir bičiulių prisiminimų nuotrupomis, peržvelkime neilgą, bet šlovingą šio laisvės kovotojo gyvenimą.

Liki sveika, mergyte mano,

Ramunės žiedu laimę burk!

Man gi – likimas partizano:

Šiandien aš čia, o ryt – kažkur.

Ši gerai žinoma partizanų daina skamba ir šiandien. Tik ar visi žino, kad ji sudėta pagal partizano ir poeto P. Bartkaus-Žadgailos eiles? Tiesa, pats kovotojas poetu savęs nelaikė: 1948-aisiais viename pogrindžio leidinėlyje Alkupėno slapyvardžiu pasirašytus 18 savo eilėraščių jis palydėjo tokiais žodžiais: „Neieškokite čia meno. / Tai, ką jūs išgirsit, / Yra mintys partizano, / Žengiančio pro mirtį…“

Vis dėlto P. Bartkų galima drąsiai statyti į vieną gretą su tokiais kritusiais partizanų poetais kaip Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Diana Glemžaitė ar Benediktas Labėnas-Kariūnas, kurį klastingai nužudė MGB agentas smogikas Varnas, šiandien žinomas kaip poetas Kostas Kubilinskas. Deja, išdavystę pasirinkusių literatų tais laikais būta daugiau negu poetų, su ginklu kovojusių už Tėvynės laisvę. Pirmiesiems valdžia negailėjo nei butų, nei premijų, nei kelialapių į kūrybos namus. Antrieji rašė prie žibalinės lempelės šaltoje žeminėje, už kurios sienų kiekvieną akimirką tykojo mirtis. Jų gyvenimas buvo neilgas ir poetinis talentas negalėjo iki galo atsiskleisti. Gal todėl dabar daugelio miško poetų kūryba ir neįtraukta į mokyklų programas… Vis dėlto šiandien žadame kalbėti ne apie poeziją, nors P. Bartkaus eiles įkvėpė ne vien kova, bet ir graži, tačiau liūdna meilės istorija (kita vertus, partizanų istorijos ir negalėjo būti laimingos). Aptarkime tai, kaip ir kodėl P. Bartkus dar gimnazijos suole pasirinko kovotojo kelią ir ėjo juo iki savo neilgo, vos 24 metus trukusio, gyvenimo pabaigos.

Rezistentas – nuo gimnazijos suolo

P. Bartkus gimė 1925 metų gegužės 3-iąją Raseinių apskrities Pakapurnio kaime, ūkininkų Antano Bartkaus ir Anastazijos Gedminaitės-Bartkienės šeimoje. Be Petro, šeima susilaukė dar trijų vaikų – dukters Genovaitės ir sūnų Zigmo bei Antano. Zigmas mirė vaikystėje. Didelėje dviejų galų troboje gyveno Antano Bartkaus (vyresniojo) brolio Petro šeima. Šis buvo vedęs poeto Maironio pusseserę Oną Mačiulytę, tad garsusis kunigas vasaromis dažnai lankydavosi Bartkų sodyboje. O. Mačiulytės anūkas Algimantas Petrauskas prisiminimuose pasakoja, kad atvykus garbiajam svečiui kelerių metukų Petriukas nepaleisdavęs jo sutanos skverno ir visur vaikščiodavęs iš paskos, o Maironiui paprašius, deklamuodavęs kažkokį išmoktą eilėraščio posmelį. Kas žino, gal ta tolima giminystė ir bendravimas su garsiu poetu įskėlė vaikui pirmąją poetinio talento kibirkštėlę?

P. Bartkaus antros eilės pusseserė Antanina Beržinskaitė-Šadauskienė mini dar vieną Petriuko nuotykį, kuris galėjo baigtis liūdnai, bet visiems sukėlė daug gardaus juoko ir net buvo suprastas kaip tam tikras ženklą. Tai nutiko per Antano ir Anastazijos Bartkų samdinių vestuves. „Vestuvės vyko senajame name, kuriame buvo senoviška didžiulė krosnis. Petriukas nesisėdo prie stalo. Nuleidęs kojas žemyn nuo krosnies stebėjo susirinkusiuosius iš viršaus. Jaunieji sėdėjo po juo, prie krosnies. Įpusėjus vestuvėms Petriukas užmigo ir „nuplaniravo“ žemyn ant stalo prieš jaunuosius. Laimingai skrido, nesusižeidė, tik išvartė kai kuriuos valgius ir gėrimus. Juokėsi, plojo svečiai, tvirtino, kas skrydis neša laimę jauniesiems, o Petriukui pranašavo lakūno ateitį“, – A. Petrausko sudarytoje knygoje prisimena A. Šadauskienė. Karo metais P. Bartkus iš tiesų įstojo į sklandytojų kursus, tačiau padangių šauksmą jam teko pamiršti – visas jėgas ir visą laiką pasiglemžė pogrindžio veikla. O tam Petras tikrai turėjo gabumų. Jie išryškėjo 1937-aisiais, kai dvylikametis paauglys įstojo į Raseinių gimnaziją. Pasak A. Petrausko, Raseiniuose P. Bartkus nuomojosi nedidelį kambarėlį drauge su keliais gimnazistais ir, net būdamas jaunesnis už kitus, turėjo autoritetą – vadovavo bendramoksliams daugelyje sričių. Matyt, įgimtas organizatoriaus talentas vėliau lėmė ir atsakingas pareigas ginkluoto pasipriešinimo struktūrose. O priešintis okupantams, kaip teigia amžininkai, Petras pradėjo būdamas vos šešiolikos.

1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą raudonarmiečiai Pakapurnį aplenkė, tačiau jų būta netoliese esančiose Žičkiškėse. „Nežinau ir šiandien, kokiu tikslu, kam, bet Petras prašė suskaičiuoti, kai nueinu vakarais į Žičkiškes pažiūrėti kiną, kiek ir kokių prie kareivinių stovi mašinų, kiek kareivių susirenka žiūrėti kino. Neprisimenu skaičių, bet už kelių dienų užėjusiam į mūsų sodybą Petrui „žvalgybos“ rezultatus perdaviau“, – rašo A. Petrauskas. Prisiminimų autorius spėja, kad Raseiniuose P. Bartkus palaikė ryšį su vyresniais pasipriešinimo dalyviais – galbūt būsimais Birželio sukilėliais, nes 1941-ųjų pavasarį trys raseiniškiai buvo suimti. Neišvengė arešto ir Petras (pasak kai kurių šaltinių, už antisovietinės literatūros platinimą), bet kaip nepilnametis greitai buvo paleistas. Nacių okupacija nuošaliame Pakapurnio kaime, galima sakyti, nepaliko ryškesnio pėdsako, jei nekalbėsime apie ūkininkams uždėtas prievoles. Tačiau baigiantis 1944-ųjų vasarai gimtasis P. Bartkaus kaimas atsidūrė kryžminėje ugnyje. Frontas ties Raseiniais įstrigo gal devynioms savaitėms. Čia vyko intensyvūs mūšiai, miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas. Beveik visiems gretimų kaimų gyventojams teko trauktis Viduklės link – gal patys ir nebūtų to darę, tačiau gintis pasirengę vokiečiai varu varė civilius kuo toliau. Praslinkus frontui mūšių vietose liko daug ginklų ir amunicijos. A. Petrauskas prisimena, kad 1944-ųjų rudenį Petras liepė jaunesniems giminaičiams ir jų draugams rinkti viską, kas įmanoma – ginklus, šovinius, rankines granatas, ir kaupti „trofėjus“ miškuose įrengtose slėptuvėse. Vėliau šie ginklai atsidūrė partizanų rankose. Prisidėti prie jų ruošėsi ir P. Bartkus. Nors turėjo galimybę pasitraukti iš Lietuvos, būsimasis laisvės kovotojas to neketino daryti, atkalbinėjo ir savo gimines bei pažįstamus. „Jeigu visi pasitrauks su vokiečiais, kas nuo raudonųjų Lietuvą gins?“ – klausdavo Petras.

Pirmoji akistata su mirtimi

Partizanų būrių formavimasis ypač suaktyvėjo prasidėjus prievartinei jaunų vyrų mobilizacijai į Raudonąją armiją. Nenorėdami tapti patrankų mėsa raudoniesiems okupantams, daugelis jų traukė į miškus ir ginklavosi. P. Bartkus ėmėsi organizuoti vieną pirmųjų Raseinių apskrityje būrių, ir jis greitai tapo žemaičių ginkluoto pasipriešinimo branduoliu. 1944-ųjų rudenį P. Bartkaus vyrai jau veikė Betygalos, Girkalnio, Viduklės apylinkėse.
Vis dėlto pirmą kovos krikštą jis gavo sovietams dar nesugrįžus į Lietuvą. 1944-ųjų pavasarį, frontui sparčiai artėjant prie Lietuvos, Raseinių apskrityje pradėjo kelti galvas iki tol nelabai reiškęsi raudonieji diversantai. Vienas jų gegužės 9-osios pavakarę užėjo į Petro namus. Iš pradžių namiškiai nieko bloga neįtarė – ar maža kokių nelaimėlių tuomet klaidžiodavo po ūkininkų sodybas. Vyras atrodė beginklis, kalbėjo lietuviškai (tiesa, su akcentu) ir prašė duoti ko nors užvalgyti. Apie tai, kas vyko toliau, A. Petrausko parengtoje knygoje Petro brolis Antanas pasakoja taip: „Svečias atsisėdo virtuvėje ant suolo, veidu į duris. Kaip vėliau pagalvojau, buvo įtartina, kad vyriškis dešinę ranką nuolat laikė kišenėje. Paprašė pakviesti Petrą. Šis buvo kitame kambaryje, kurio langai Alkupio pusėje. Kambaryje radau atidarytą langą, o Petro nebuvo. Sunerimau. Už kelių minučių į virtuvę, įsispyręs basomis į kaliošus, vienmarškinis, atėjo Jonas Venslauskas (P. Bartkaus kaimynas ir būsimas bendražygis – aut.). Svečias, pamatęs atėjusį Joną, atsilošė į kampą už virtuvinio stalo. Jonas atsisėdo prieš vyriškį antroje stalo pusėje. Venslauskas pasiteiravo lankytojo, ko jis ieškąs. Šis paklausė Jono pavardės ir su neapykanta prabilo, kad jo draugas Petras esąs vokiečių savanoris ir kaltas prieš Lietuvos liaudį, kuri netrukus jo veiklą įvertins, nubaus.“

Čia reikėtų paaiškinti, už ką sovietai ir jų pakalikai ketino nubausti P. Bartkų. Ogi už tai, kad jis dar 1942-aisiais tapo antinacinės organizacijos – Lietuvos laisvės armijos (LLA) – nariu. Artėjant frontui LLA nariai rengėsi pasipriešinti sugrįžtančiai Raudonajai armijai, tad jos būrius P. Bartkus ėmėsi organizuoti savo tėviškėje. O dabar galime grįžti prie Petro brolio Antano pasakojimo: „Nespėjo Jonas atsakyti į kaltinimą, kai pro duris, rankoje už nugaros laikydamas pistoletą, įėjo Petras. Tarybinis partizanas, matyt, taip pat buvo ginklą paruošęs ir laikė jį rankoje po stalu. Partizanas šovė į Petrą – nepataikė. Kulka įsmigo į durų staktą už kelių centimetrų nuo Petro galvos. Spėjo raudonasis nuspausti pistoleto gaiduką ir antrą kartą, bet kulka sutrupino puodynę su rūgusiu pienu, kuri buvo pastatyta ant krosnies prie pat durų. Šovė Petras. Partizanas sukniubo ant stalo, bandė pakelti galvą, bet po akimirkos iš poros metrų nuotolio į jo galvą šovė Jonas Venslauskas.“ Kaip matome, viskas įvyko tiesiog per kelias akimirkas, tad aiškintis su užpuoliku neliko laiko. Jokių dokumentų jis neturėjo, todėl tik 1945-aisiais, jau būdamas suimtas, Antanas per tardymą sužinojo, kad nukautasis buvo sovietinis diversantas Vasilijus Basiukas. Pasak A. Bartkaus, nuo tos dienos brolis neišeidavo iš kambario be ginklo – laukė raudonųjų keršto, bet šie daugiau nepasirodė. Tiesa, po keturių dienų diversantai mėgino susidoroti su LLA būrio nariais Viktoru ir Vytu Juodžiais. Tačiau užpuolę Armonų kaime buvusią jų sodybą sulaukė dar rimtesnio pasipriešinimo – palikę tris lavonus, raudonieji pasitraukė.

Jono Žemaičio bendražygis

Dabar vėl persikelkime į 1945-uosius, kai Raseinių apylinkėse jau veikė gerai organizuotas P. Bartkaus vadovaujamų partizanų būrys. Manoma, jog būtent tais metais ne kas kitas, o P. Bartkus pakvietė prisidėti prie laisvės kovotojų savo tolimą giminaitį – būsimą legendinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadą Joną Žemaitį – ir pasiūlė jam vadovauti Žemaitijos partizanų junginiams. Šį faktą patvirtina ir 1968-aisiais išleistoje propagandinėje knygoje „Kruvinos žudikų pėdos“ paskelbti J. Žemaičio tardymo protokolai. Pacituosime tipišku čekistų žargonu ir terminais surašytą vieno tokio dokumento ištrauką: „1945 m. sausio mėn. į vienkiemį, kur aš slapsčiausi, atėjo ginkluotų LLA dalyvių grupė – P. Bartkus, V. Juodis, A. Petryla. Jie pasiūlė man stoti į LLA būrius ir vadovauti jų ginkluotai organizacijai. 1945 m. birželio 2 dienos naktį mano vienkiemyje vėl pasirodė P. Bartkus su grupe nepažįstamų banditų. Jie pasiūlė pereiti į jų gaują. Tą naktį aš išėjau su jais. Viename iš Lukaičių kaimo vienkiemių susitikau su kitais gaujos dalyviais. P. Bartkus įteikė man automatą PPD. Iš vienkiemio patraukėme į Bedančių mišką Raseinių valsčiuje, kur palapinėse gyvenome apie 40 vyrų. Iki liepos 15–17 dienos būrys vadinosi „Žebenkšties“ rinktinė.“ Žebenkšties rinktinė iš tikrųjų egzistavo gerokai ilgiau. Šiam Raseinių apylinkėse veikusiam junginiui, kurį sudarė maždaug 60 būrių, turėjusių 700 kovotojų, nuo pat įkūrimo vadovavo LLA aktyvistas kapitonas Juozas Čeponis-Budrys, o J. Žemaitis, tuomet žinotas Dariaus slapyvardžiu, 1945-aisiais buvo paskirtas jo štabo viršininku. Tuo metu P. Bartkus vadovavo rinktinės organizaciniam skyriui. Tų pačių metų vasarą J. Čeponis, J. Žemaitis ir P. Bartkus nutarė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tam Kelmės valsčiaus Virtukų miške buvo įkurta gerai įtvirtinta vadavietė.

Rinktinės vadai nežinojo, kad jų pasirengimą stebi tarp partizanų infiltruotas priešo agentas slapyvardžiu Vytulis. Būdamas vieno iš rinktinės vadų – Algimanto Zaskevičiaus-Šalnos – ryšininkas, jis sužinojo ir pranešė enkavėdistams, kur dislokuotas rinktinės štabas. Supratę, jog užčiuopė itin svarbią kovotojų organizacinę grandį, čekistai metė prieš rinktinės kovotojus milžiniškas pajėgas. Liepos 22 dieną partizanų stovyklą, kurioje buvo šešios dešimtys kovotojų, apsupo maždaug pusantro tūkstančio enkavėdistų ir stribų. Nors jėgos buvo nelygios, gerai ginkluoti partizanai apie tris valandas priešinosi užpuolikams ir atsitraukė tik pasibaigus šoviniams. Rinktinės pasitraukimą pridengė į Virtukų mišką atskubėjęs Liudo Jankausko vadovaujamas Liolių būrys. Būtent jo kovotojams ir teko didžiausi nuostoliai – žuvo tiek pats būrio vadas, tiek dar 14 partizanų. Vis dėlto priešo nuostoliai šiose kautynėse buvo kur kas didesni. Enkavėdistų duomenimis, jų nukauta keturios dešimtys. Vietos gyventojai teigė, jog mūšyje sužeisti ir nukauti čekistai bei stribai buvo gabenami keliais sunkvežimiais. Nors NKVD ir stribų būriai dar kelias dienas naršė apylinkes, pasitraukusių partizanų pėdsakų jiems nepavyko rasti. P. Bartkaus ir kitų Žebenkšties rinktinės vadų pastangos suvienyti partizanų junginius nenuėjo perniek – 1946 metų rugsėjo 12 dieną buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda. Žuvus pirmajam jos vadui Jonui Kasperavičiui-Visvydui, apygardos vairą perėmė P. Bartkaus į laisvės kovotojų gretas pakviestas J. Žemaitis. Galima drąsiai sakyti, kad vadovaujant šiam legendiniam partizanui Jungtinė Kęstučio apygarda išgyveno savo geriausius laikus. Ji buvo ne tik didžiausia Žemaitijoje, bet ir pajėgiausia tiek kariniu, tiek intelektiniu požiūriu. Jau tada J. Žemaitis turėjo tikslą suvienyti visus Lietuvos partizanus į vieną galingą pasipriešinimo sąjūdį, o pirmieji žingsniai šia kryptimi buvo žemaičių apygardų reorganizavimas rengiantis sujungti jas visas į stambesnį teritorinį darinį. Tačiau apie tai – kiek vėliau. Kol kas, 1947 metų lapkritį, J. Žemaitis paveda apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininkui P. Bartkui, kuris tuomet buvo žinomas Mažrimo slapyvardžiu, ir kitam štabo nariui Broniui Liesiui-Kaukui įkurti naują partizanų teritorinį junginį – Prisikėlimo apygardą. Tų pačių metų žiemą abu štabo nariai rengia susitikimus su būsimos apygardos teritorijoje veikiančiais rinktinių vadais, o 1948-ųjų kovą suformuoja junginio štabą. Galiausiai apygardos vadu paskirtas P. Bartkus, dabar jau vadinamas Žadgaila, 1948 metų balandžio 1 dieną išleidžia pirmąjį įsakymą, skelbiantį apie naujojo junginio įkūrimą. Trijų mašinraščio puslapių dokumente daugiausia vietos užima kreipimasis į laisvės kovos brolius. Jis baigiamas tokiais žodžiais: „Kovodami dėl savo tautos laisvės ir nepriklausomybės, mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“

Paskutinis žygis

Pradėjęs vadovauti apygardai, P. Bartkus iškart ėmė stiprinti partizanų drausmę, tobulinti kovos metodus ir taktiką. Matydamas, kad kovotojams labai trūksta kvalifikuotų žemesniųjų padalinių vadų, nusprendė organizuoti jų mokymus. Apygardos vadas mėgino užmegzti ryšius ir su Latvijos laisvės kovotojais. Deja, šis sumanymas nepavyko – kaimynų būriai veikė gana padrikai, neturėjo nuolatinių vadų, tad ryšius galėjo palaikyti tik pavieniai lietuvių partizanų būriai. Kita vertus, 1948-ieji tapo ne tik naujų teritorinių padalinių kūrimo, bet ir visoje Lietuvoje veikusių partizanų junginių centralizavimo metais. Ir čia P. Bartkus taip pat suvaidino svarbų vaidmenį. Kai 1948 metų gegužės 5 dieną Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų vadai po kelias dienas trukusio susitikimo pasirašė deklaraciją, skelbiančią apie tris apygardas vienijančios Vakarų Lietuvos (Jūros) srities įkūrimą, P. Bartkus buvo paskirtas šios srities vado J. Žemaičio pavaduotoju. Tiesa, J. Žemaitis savo pareigų faktiškai nėjo, nes jam teko kita misija – organizuoti vyriausiąją pogrindžio vadovybę, bet P. Bartkus ir toliau liko šio legendinio kovotojo dešinioji ranka. Įkūrus laikiną organizacinį vienetą – Vieningą laisvės kovos sąjūdžio organizaciją (VLKSO), suvienijusią dalį Lietuvos partizanų, P. Bartkus 1948-ųjų liepą buvo paskirtas jos štabo organizacinio skyriaus viršininku, o tų pačių metų spalį – Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) sekretoriumi. Eidamas šias pareigas jis drauge su J. Žemaičiu intensyviai rengė būsimos bendros pogrindžio organizacijos statutą. Visą šį darbą vainikavo 1949-ųjų vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardos teritorijoje, dabartinio Radviliškio rajono Minaičių kaime, vykęs Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Per jį nutarta bendrą viso krašto ginkluoto pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Vasario 16-ąją P. Bartkus-Žadgaila drauge su J. Žemaičiu ir dar šešiais LLKS Tarybos posėdžio dalyviais pasirašė istorinę deklaraciją. Tame dokumente LLKS buvo įteisinta kaip vienintelė visuotinio ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, o jos Taryba – kaip vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Beje, ši deklaracija ir šiandien oficialiai laikoma Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu teisės aktu. Tuo metu P. Bartkaus laukė nauja misija. Norėdamas sustiprinti LLKS Generalinį gynybos pajėgų štabą, J. Žemaitis tų pačių metų vasarą paskyrė jį štabo organizacinio skyriaus viršininku ir pasiuntė į Pietų Lietuvą. Tada Žadgaila dar nenujautė, kad šis žygis truks vos kelias dienas ir bus paskutinis jo gyvenime.

Į kelionę P. Bartkus su grupe Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnų išsiruošė rugpjūčio 12-osios vakarą. Kaip prisimena vienintelis gyvas likęs Lietuvos partizanų suvažiavimo dalyvis, tuomet – apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio adjutantas Viktoras Šniuolis, pirmasis ilgesnis stabtelėjimas buvo numatytas maždaug už 20 km esančiame L. Grigonio bunkeryje. Tačiau sunkiais nešuliais ir ginklais apsikrovę vyrai žygiuodami smarkiai pavargo, todėl nutarė apsistoti Užpelkių miško pakraštyje. Čia partizanų laukė dar keturi Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės kovotojai. Niekas nė neįtarė, kad vienas jų – Leonas Juškus-Kariūnas – yra MGB agentas Zelionyj, o netoliese įsitaisę kareiviai tik laukia jo ženklo. „Užkūrėme mažą lauželį, pastatėme sargybinį – nutarėme pailsėti. Dalis vyrų užmigo. Atsiguliau tarp P. Bartkaus ir brolio. Puikus rugpjūčio rytas. Miške – įvairiausi čiulbančių paukščių balsai, proskynose –margas miško gėlių kilimas. „Kažko taip neramu, negera, lyg žemė traukia…“ – pašnibždomis pasakė Bartkus ir, atsigulęs ant šono, užmigo“, – po daugelio metų prisimins iš lagerių grįžęs V. Šniuolis. Gal šie žodžiai vis dėlto buvo artėjančios mirties nuojauta? Tą gražų rytmetį daugumai jo kovos draugų gyventi buvo likusios vos kelios valandos. „Apie 10 valandą atėjo ryšininkas Dangus. Jis pasakė, kad aplink visur ramu, rusų kariuomenės, stribų nematyti. Netrukus turėjo atnešti pusryčius. Staiga – šūviai. Tarp medžių sumirgėjo rusiškos kareivių milinės. Pagrindinė ugnis – iš miško pusės. Užvirė pragaras. Rusų buvo dešimteriopai daugiau. Patyrę kovose partizanai grūmėsi kaip liūtai. Lyg žemėn prasmego ryšininkas Dangus ir partizanas Leonas Juškus. Dengdami vieni kitus veržėmės į miško gilumą. Iš ten – uraganinė ugnis. Šalia manęs sudejavęs, kulkų serijos mirtinai suvarpytas, šonu krito Petras Bartkus“, – pasakojo V. Šniuolis. Nelygiame mūšyje tą rytą, be P. Bartkaus, žuvo Prisikėlimo apygardos vadovybės narys Bronius Liesis-Naktis, prisiminimų autoriaus brolis apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas ir dar du partizanai. Žuvusiųjų kūnai kurį laiką gulėjo Radviliškio saugumo komiteto kieme, o vėliau buvo sumesti į vienos sodybos šulinį. Rasti ir palaidoti juos Radviliškio kapinėse artimiesiems pavyko tik po keturių dešimtmečių. Dabar ten stovi didelis balto akmens paminklas, jame iškaltos žuvusiųjų pavardės. Nėra tik žodžių, kuriuos partizanas ir poetas P. Bartkus parašė žuvusiam draugui, lyg būtų skyręs sau pačiam: „Visas jėgas tu paaukojai laisvei, bet laisvo krašto tu jau nematei.“

Lietuvos žinios, 2016-08-26

Posted in Uncategorized | Parašykite komentarą

Nuotraukos – daug daugiau, nei poilsis nuo rašymo

This gallery contains 89 photos.

Galerija | 2 Komentaras

Lietuviška korta Kremliaus kaladėje

0-009488

Prieš 70 metų, 1945-ųjų sausio 28 dieną, Raudonoji armija užėmė Klaipėdą, o dar po dviejų dienų – Nidą bei kitas Kuršių nerijos gyvenvietes ir taip užbaigė mūsų šalies reokupaciją. Pirmą kartą istorijoje Klaipėda ir Vilnius atsidūrė vienoje valstybėje – butaforinėje Sovietų Lietuvoje. Į Klaipėdą įžengę Raudonosios armijos daliniai rado ją apgriautą ir ištuštėjusią. Paskutiniai vokiečių kariai miestą paliko apie trečią valandą ryto, jame visiškai neliko ir moterų bei vaikų. Sudeginti sandėliai, išsprogdinti uosto kranai, griuvėsiais virtę Liepojos ir Biržos gatvės bei Vitės priemiestis, vis dar sproginėjančios vokiečių paliktos uždelsto veikimo minos ir nesiliaujanti Kuršių nerijoje įsitvirtinusios vermachto artilerijos ugnis – toks buvo paskutinio sovietų kariuomenės užimto Lietuvos miesto vaizdas. Kremliaus diktatoriaus Josifo Stalino valia ir jo Vakarų sąjungininkų pritarimu uostamiestis buvo priskirtas sovietų okupuotai Lietuvai. Kas padiktavo tokį Maskvos sprendimą? Kodėl Klaipėdos krašto, kurį iki karo buvo prisijungusi Vokietija, neištiko kitos Mažosios Lietuvos dalies ir Karaliaučiaus krašto likimas? Atsakymai į šiuos klausimus – ne karo veiksmų teatro scenoje, o jos užkulisiuose.

Slaptųjų protokolų likimas

Projektuoti pokarinės Europos sienas J. Stalinas pradėjo dar 1941-ųjų pabaigoje, kai įnirtingas Raudonosios armijos pasipriešinimas, vermachto vadovybės klaidos ir prasidėjusi žiema įklampino vokiečių kariuomenę prie Maskvos, paversdama niekais Adolfo Hitlerio “žaibiško karo” planus. Kad Kremliaus diktatorius jau tuomet nujautė būsimą Vokietijos pralaimėjimą, galima spręsti iš to meto SSRS užsienio reikalų liaudies komisariato dokumentų, kuriuose atsispindi Maskvos rengimasis pasirašyti karinės ir politinės sąjungos sutartį su Didžiąja Britanija. Iš šių dokumentų matyti, kad Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, J.Stalino planai nežadėjo jokių permainų – vienintelis Kremliaus tikslas buvo susigrąžinti visas 1940 metais užgrobtas ir aneksuotas valstybes į savo orbitą. Pripažinti ikikarines SSRS vakarines sienas – toks principinis J. Stalino reikalavimas Vakarų sąjungininkams nepasikeitė iki pat vėlyvo 1942-ųjų pavasario. Jį galima rasti ir 1941 metų gruodį sovietų parengtame minėtos SSRS ir Didžiosios Britanijos sutarties slaptojo protokolo projekte. Šio dokumento 14 punktas kalba apie tai, kad Lietuva, Latvija ir Estija įeis į Sovietų Sąjungos sudėtį ir su tokiomis sienomis, kokios buvo 1941 metų birželio 22 dieną. Šiaip jau Klaipėdos kraštas visiškai nebūtinai turėjo būti priskirtas atkuriamai Lietuvos SSR, mat iki karo pradžios ši teritorija priklausė Reichui, kurio ateitis buvo nubrėžta kitoje slaptojo protokolo dalyje. Čia numatoma padalyti Vokietiją į keletą savarankiškų valstybių. Viena iš jų – Prūsija – turinti būti atskirta nuo Rytprūsių, kurie savo ruožtu taip pat būsią padalyti į dvi dalis, kurių viena atiteksianti Lenkijai. O šalia Lietuvos esanti Rytprūsių teritorija (dabar žinoma kaip Karaliaučiaus sritis) dvidešimčiai metų turinti būti perduota Sovietų Sąjungai kaip garantija, jog Vokietija atlygins sovietams karo metu padarytus nuostolius.
Reikia prisiminti, kad minėti protokolai atsirado praėjus vos trims mėnesiams nuo to laiko, kai Sovietų Sąjunga prisijungė prie JAV prezidento Franklino Roosevelto ir Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio pasirašytos Atlanto chartijos, be kita ko, numačiusios atkurti visų iki karo egzistavusių suverenių šalių (suprask – ir Baltijos kraštų) valstybingumą. Deja, šis svarbus dokumentas, pokario metais tapęs laisvės švyturiu tūkstančiams miškuose prieš sovietus kovojusių Lietuvos vyrų, nuo pat jo pasirašymo buvo traktuojamas gana laisvai. Tai matyti kad ir iš 1942 metų kovo 12-ąja datuotos SSRS pasiuntinio Vašingtone Maksimo Litvinovo telegramos užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui, kurioje sovietų diplomatijos vadovas informuojamas apie pasiuntinio pokalbį su F. Rooseveltu. Pasak M. Litvinovo, JAV prezidentas iš esmės neprieštaraujantis Kremliaus pageidavimams dėl vakarinių SSRS sienų, tačiau planuojamas juos įtvirtinančių slaptų protokolų pasirašymas keliąs jam tam tikrų nuogąstavimų. Viešoji JAV nuomonė tam nesanti parengta, tad Baltijos šalių klausimas gali sukelti nepageidautinų diskusijų, kuriose prezidentui bus priminta apie šių šalių apsisprendimo teisę. Vis dėlto Baltųjų rūmų šeimininkas diskretiškai pridūręs, kad neprieštarautų tokiam Maskvos ir Londono susitarimui, jei tik šis liktų slaptas nuo jo paties. Kitaip sakant, Amerikos prezidentas leido suprasti, kad tam tikromis aplinkybėmis jis esąs pasirengęs “nežinoti” apie tikruosius J. Stalino kėslus. Vis dėlto veltis į tokį abejotiną žaidimą F. Rooseveltui neteko: po poros mėnesių J. Stalinas netikėtai pakeitė žaidimo taisykles. Maskvoje parengti du slaptojo protokolo variantai tyliai atgulė į Užsienio reikalų liaudies komisariato archyvą, o gegužės 26 dieną pasirašytoje SSRS ir Didžiosios Britanijos sutartyje neliko nė užuominos apie vakarinių SSRS sienų pripažinimą.

J. Stalinas atsitraukia ir laimi

Kas privertė užsispyrusį sovietų lyderį pakeisti ankstesnę poziciją? Ir ar atsisakymas įtvirtinti vakarines SSRS sienas tarptautine sutartimi iš tikrųjų buvo Kremliaus nuolaida Vakarams? Atidžiau pažvelgus į sutarties tekstą darosi aišku, kad padėdama parašą po sutartimi Sovietų Sąjunga nieko nepralošė. Maža to, Kremlius gavo daug didesnę laisvę tvarkytis nemažoje Europos dalyje taip, kaip jam patinka. Sutartyje, turėjusioje galioti iki 1962 metų, abi šalys įsipareigojo teikti viena kitai karinę ir kitokią pagalbą, nesudaryti separatinės taikos su Vokietija ir nesudarinėti jokių sąjungų bei koalicijų prieš kitą sutarties šalį. “Dabar mes draugai dvidešimčiai metų”, – po sutarties pasirašymo pareiškė W. Churchillis. Ką ši draugystė reiškė iš tikrųjų, pirmieji pajuto Londone rezidavę Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių diplomatai. Rugpjūčio 6 dieną jie oficialiai sužinojo esą perkelti į vadinamąjį “sąrašą asmenų, kurie daugiau nebeįeina į diplomatinį sąrašą, bet vis dar pripažįstami Didžiosios Britanijos vyriausybės kaip asmenys, turintys tam tikrą diplomatinį statusą be nurodymo, kuriai šaliai jie atstovauja“. Tiesa, britai ir toliau nepripažino Baltijos valstybių aneksijos, o jos atstovams tvirtino, kad jų pasiuntiniai turintys “tęsti savo darbą, lyg nieko nebūtų įvykę”. Vis dėlto toks Londono žingsnis rodė, kad santykiai su Maskva jam yra nepalyginti svarbesni nei J. Stalino išprievartautų trijų mažų valstybių likimas. „Anglija dabar turi didesnių gynybinių problemų, kurios visa kita nustumia į antrą eilę”, – taip britų sprendimą tuomet įvertino Lietuvos pasiuntinys Londone Kazys Balutis. Tačiau Baltijos šalių atstovų bėdos dar buvo niekis, palyginti su tuo, kaip sovietų ir britų sutarties pasekmes pajuto Londone reziduojanti egzilinė Lenkijos vyriausybė, turinti savų planų dėl būsimos savo valstybės sienos ir net galimos federacijos su Lietuva. Dar 1941-ųjų pabaigoje J. Stalinas tikino vokiečių okupuotos šalies vyriausybės vadovą Wladyslawą Sikorskį, jog Lenkijos rytinių sienų klausimą pavyks išspręsti nesunkiai, o Rytprūsiai bus perduoti Varšuvos kontrolei. Iki Teherano konferencijos tokią Kremliaus poziciją vienam F. Roosevelto patarėjui patvirtino ir sovietų pasiuntinys M. Litvinovas, tad JAV prezidentas taip pat manė, kad nerašytas susitarimas dėl Lenkijos rytinių sienų jau pasiektas. Niekas tuomet nė nenumanė, kad pasirašęs sutartį su britais J. Stalinas imsis formuoti kitą – komunistinę ir prosovietinę Lenkijos valdžią, turinčią pasitenkinti jau ne visais Rytprūsiais, o tik jų dalimi. Labai greitai egzilinė Lenkijos vyriausybė Kremliaus diktatoriui tapo nereikalinga ir Maskva nutraukė su ja diplomatinius santykius. Tuo metu tikėtis rimtos Londono paramos W. Sikorskis jau nebegalėjo, mat po 1942-ųjų sutarties Didžioji Britanija nebegalėjo pritarti Lenkijos planams, kurie prieštarauja SSRS užmačioms.
Sutartis su Londonu tiek sustiprino J. Stalino pozicijas, kad 1943 metų lapkričio 28 – gruodžio 1 dienomis surengtoje Teherano konferencijoje sovietų diktatorius net nebematė reikalo kelti nei Baltijos šalių, nei Lenkijos klausimo. Maža to, konferencijos dalyviams jis netikėtai pareiškė, kad Sovietų Sąjunga pageidautų po karo gauti du neužšąlančius uostus – Klaipėdą ir Karaliaučių. Šis pareiškimas sudavė milžinišką smūgį Lenkijos egzilinės vyriausybės planams. Kas jau kas, o Karaliaučius iki tol buvo suvokiamas kaip būsimos Lenkijos valstybės dalis. Ir nors britų užsienio reikalų ministras Anthony Edenas ragino W. Churchillį padaryti viską, kad Karaliaučius būtų išsaugotas Lenkijai, nei britų premjeras, nei JAV prezidentas Maskvos apetitams nepaprieštaravo. Kaip praėjusių metų rugsėjį vykusioje tarptautinėje konferencijoje „1944 metai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse: okupacijoms besikeičiant” teigė istorikas Česlovas Laurinavičius, visose tuometinėse Vakarų derybose su sovietais vyravo nuostata, kad Kremlius reikalauja tik to, kas kadaise priklausė Rusijos imperijai, arba to, į ką ši imperija turėjo labai realių pretenzijų. “Ir kaip tik dėl to nei JAV, nei britų diplomatija nematė didelio reikalo tokiam reikalavimui prieštarauti. Dar daugiau – kuriant strateginius planus buvo manoma, kad šios sienos – tai viskas, ko siekia J. Stalinas”, – sakė istorikas.

Kremliaus šeimininko „dovana“

Kita vertus, būtent po Teherano konferencijos J. Stalinas ištraukė iš rankovės lietuvišką kortą, iki šiol figūravusią tik konfidencialiuose diplomatiniuose dokumentuose. Viename iš jų M. Litvinovas rašė, jog kalbant apie Rytprūsius reikėtų pasinaudoti lietuvišku veiksniu ir reikalauti prijungti dalį šios teritorijos prie Lietuvos. Labai greitai lietuviška nata sovietinės politikos ir propagandos chore ims skambėti vis garsiau ir garsiau. O solinės partijos šiame chore bus patikėtos Rusijoje įsitaisiusiems Sovietų Lietuvos veikėjams, tokiems kaip LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis. Pirmieji tokios propagandos daigeliai pasirodė 1942 metų vasarą, vos pasirašius SSRS ir Didžiosios Britanijos sutartį. Sovietmečiu išleistoje knygoje “Dviejuose pasauliuose” J. Paleckis prisimena, kaip, lankydamas Kuibyševe (dabar – Samara) savo šeimą, gavo telegramą, pranešančią apie birželio 18 dieną paskirtą SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesiją. Suprantama, kad sesijoje, turėjusioje ratifikuoti šią sutartį, buvo numatytos ir “diskusijos”, per kurias turėjo kalbėti vokiečių okupuotų vakarinių SSRS respublikų ir sričių atstovai. „Tarybų Lietuvos deputatai pavedė man kalbėti jų vardu, – rašo J. Paleckis. – Savo kalboje prisiminiau apie lietuvių tautos kovą prieš amžinąjį lietuvių tautos priešą – vokiškuosius grobikus, reiškiau viltį, kad ruošiantis atidaryti 1942 metais antrąjį frontą nebus delsiama ir tai padės pasiekti artimiausiu laiku pergalę prieš hitlerininkus, išvaduoti pavergtąsias tautas, tarp jų ir lietuvių tautą.“ Netrukus tokį toną pasigavo ir vienas žymiausių sovietinių propagandininkų Ilja Erenburgas, kurio rašiniuose “Pravdoje” bei “Krasnaja Zvezda” galima rasti tokių minčių: „Lietuvoje gyveno trys milijonai žmonių. Bet argi aritmetika išmatuosi širdį? Lietuviai myli savo kraštą, žaliąją girių tylą, myli gėles ir sniego pusnis, plačiąsias upes ir upokšnius. Lietuva nuo amžių kariavo su žiauriais ir nuožmiais kryžiuočiais. Kovose prieš riterius kryžiuočius Lietuva įgijo valią, sielą, istoriją.“ J. Paleckio retorikoje jau tuomet pasigirdusios gaidelės drauge su oficialiojo Kremliaus propagandininko postringavimais apie istoriją leidžia įžvelgti dviejų naujos Kremliaus propagandos krypčių užuomazgas. Vienoje, skirtoje nacių okupuotai Lietuvai, tauta raginama būti vieninga ir nedelsiant kilti į kovą su hitlerininkais, kitoje, skirtoje likusiai SSRS daliai, mėginama parodyti, kad lietuviai jau dabar aktyviai kovoja su vokiškaisiais okupantais.
Tiesa, iki pat 1944-ųjų šioje propagandoje skambėjo ne Klaipėdos, o Vilniaus tema. Tai leidžia manyti, kad iki Teherano konferencijos J. Stalinas nebuvo galutinai apsisprendęs, kam reikėtų priskirti uostamiestį ir Klaipėdos kraštą. Vis dėlto 1944-ųjų pavasarį SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas, išsikvietęs sovietinės LSSR vadovus, pasiūlė pasvarstyti, kokias Rytprūsių dalis šie norėtų prijungti prie atkuriamos sovietinės respublikos. Spręsti šį uždavinį ėmėsi speciali komisija, kurią sudarė rašytojas Antanas Venclova, kraštotyrininkas Povilas Pakarklis, istorikas Juozas Žiugžda, LSSR vyriausybės nuolatinis atstovas prie SSRS liaudies komisarų tarybos Juozas Vaišnoras ir dar keli Maskvoje rezidavę sovietinės Lietuvos veikėjai. Leningrado kalbininko Boriso Larino parengta komisija pateikė LSSR vyriausybei pasiūlymą prijungti prie Lietuvos maždaug 60 kilometrų į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus esančią teritoriją su Tilže, Ragaine, Įsrutimi, Gumbine ir Tolminkiemiu, kur dar gyveno lietuviai ir lietuvininkai. Aprobavusi šiuos pasiūlymus, LSSR vadovybė įteikė juos V. Molotovui. Tačiau tuo viskas ir baigėsi: J. Stalinas apie V. Molotovo perduotus siūlymus niekur niekuomet neužsiminė. Kita vertus, Lietuvos komunistai tokios J. Stalino “dovanos” nelabai ir norėjo. “Per daug lįsti į suvokietintas žemes, žinoma, neverta – bus tik vargo daugiau ir pykčio su kaimynais vokiečiais”, – tokį įrašą galima rasti sovietinės Lietuvos veikėjo Romo Šarmaičio dienoraštyje. Šiaip ar taip, nuo to laiko buvo kalbama tik apie pačią Klaipėdą ir aplinkinius rajonus. 1944-ųjų balandį LSSR komunistų partijos oficioze “Tiesoje” pasirodė didelis Klaipėdai skirtas straipsnis, kurį pasirašė pats J. Paleckis. Straipsnyje kalbama apie miesto istoriją, pabrėžiamas Klaipėdos krašto lietuviškumas, primenama, kaip per 1923 metų sukilimą lietuviai atsiėmė savo uostamiestį iš jį valdžiusių Antantės paskirtų prancūzų ir kaip vėliau, 1939-aisiais, Klaipėdą ir jos kraštą vėl užgrobė hitlerininkai. Straipsnis baigiamas mintimi, jog lietuvių tautos interesai turi būti apginti, o teisėtos Lietuvos sienos – atstatytos. Suprantama, kad tokie teiginiai negalėjo būti J. Paleckio saviveikla – jų pasirodymas “Tiesoje” reiškė, jog Klaipėdos klausimas galutinai išspręstas.

„Tautiška giesmė“ iš okupantų ruporų

Tuo metu Raudonoji armija dar tik artėjo prie Lietuvos. Šalies šiaurės rytų sieną generolo Ivano Bagramiano vadovaujamo I Pabaltijo fronto daliniai peržengė 1944 metų liepos 4 dieną ir po kelių dienų užėmė Švenčionis ir Uteną. Tuo pat metu, liepos 7-ąją, generolo Ivano Černiachovskio III Baltarusijos fronto pajėgos užėmė Nemenčinę ir Naująją Vilnią, visiškai priartėdamos prie Lietuvos sostinės. Kaip tik tuo metu Lietuvai skirtos propagandos tonas ir retorika ėmė neatpažįstamai keistis. Įprastą “Tiesos” šūkį “Visų šalių proletarai, vienykitės!” pakeitė šūkis “Visi į kovą su hitlerininkais!“. Iš straipsnių ir Lietuvai transliuojamų radijo laidų dingo tokios sąvokos kaip “lietuvių liaudis”, nekalbant jau apie užuominas į klaisų kovą ar proletariatą. Užtat visur garsiai skambėjo tokios frazės kaip “lietuvių tauta”, “tautos interesai” ir net “Lietuvos nepriklausomybė”. Maža to, liepos mėnesį, vykstant mūšiams dėl Vilniaus, per Maskvoje įkurdintą sovietinės Lietuvos radiją skambėjo ne “Internacionalas”, o V. Kudirkos “Tautiška giesmė”. Visa tai turėjo sudaryti įspūdį, kad šį kartą į Lietuvą sugrįžta kitokie bolševikai, tad Raudonąją armiją reikėtų pasitikti jei ne su entuziazmu, tai bent jau neutraliai. Tačiau sovietinių okupantų propaganda ir jų peršama Lietuvos valstybingumo butaforija lietuvių nesužavėjo – jau tą pačią vasarą miškuose ėmė organizuotis pirmieji ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo židiniai. Daugiausia tokių židinių formavosi sovietų dar neužimtoje Žemaitijoje, kur buvo susitelkę tūkstančiai gerai parengtų ir neblogai ginkluotų Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovotojų. Tiesa, nelygios jėgos LLA kovotojams neleido stoti į atvirus mūšius su Raudonosios armijos divizijomis, spalio pradžioje pradėjusiomis puolimą Klaipėdos kryptimi. Spalio 11-ąją I Pabaltijo fronto daliniai po šešias dienas trukusių mūšių pasiekė Kuršą ir taip išstūmė vokiečius iš Žemaitijos, o III Baltarusijos fronto 39-oji armija užėmė Tauragę. Būtent tą dieną Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus sulaukė J. Stalino skambučio. J. Paleckis prisiminimų knygoje “Dviejuose pasauliuose” Lietuvos komunistų vadovo ir jo šeimininko pokalbį prisimena taip: „Spalio 10 dienos vakare A. Sniečkui iš Kremliaus paskambino J. Stalinas. – Kaip lietuvių kalba vadinamas Memelis? – paklausė jis. – Tai Klaipėdos miestas, – atsakė Sniečkus. – Taigi, ruoškitės iškelti Klaipėdoje Lietuvos vėliavą ir priimkit mano sveikinimą, – pranešė Stalinas. (…) Šiuos Stalino žodžius apie Lietuvos vėliavą galima buvo suprasti simboliškai. Tai reiškė, kad Klaipėda ir Klaipėdos sritis vėl grįš į Lietuvos sudėtį.“
Išgirdęs tokią žinią, A. Sniečkus tuoj pat sušaukė LKP CK biuro posėdį, kuriame nutarta skubiai pasiūti sovietinės Lietuvos vėliavą (tuomet tai buvo raudonas audeklas su pjautuvu ir kūjų bei užrašu “Lietuvos TSR”) ir įduoti ją būsimam Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Viktorui Bergui. Tą pačią dieną V. Bergas išvyko į pafrontę, mat buvo tikimasi, jog uostamiestis bus užimtas po kelių dienų. Tačiau nutiko kitaip.

Nepamirštos pretenzijos

Tvirtove paverstos Klaipėdos įgula, net ir atkirsta nuo pagrindinių vermachto pajėgų, sugebėjo išsilaikyti mieste net 155 dienas. Maža to, 1945 metų sausio 10-ąją Klaipėdą gynę vokiečių daliniai pamėgino pereiti į kontrpuolimą ir susijungti su Kuršo grupuote. Puolimui nepavykus, sausio 21 dieną pasirengta miesto evakuacijai. Dar po penkių dienų Raudonosios armijos I Pabaltijo fronto daliniai pradėjo generalinį miesto puolimą. Po dvi dienas trukusių įnirtingų mūšių miesto prieigose ir uosto ruože, sausio 28-osios paryčiais iš Klaipėdos pasitraukė paskutiniai vermachto 28-ojo pėstininkų ir 40-ojo tankų korpuso kariai. Kovose dėl Klaipėdos praradusi 24 tūkst. kovotojų, Raudonoji armija įžengė į smarkiai suniokotą ir ištuštėjusį miestą. Dar po dviejų dienų, raudonarmiečiams išstūmus vokiečius iš Nidos, Lietuvos reokupacija buvo baigta. Pusę metų trukusios kovos Lietuvoje J. Stalinui kainavo šimtą tūkstančių raudonarmiečių gyvybių. Tarp jų buvo ir keli tūkstančiai į svetimo karo mėsmalę įmestų lietuvių, nespėjusių ar negalėjusių pasitraukti į miškus ir taip išsigelbėti nuo prievartinės mobilizacijos. “Išvadavus Klaipėdą, pirmą kartą po 700 metų buvo suvienytos lietuvių žemės su Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda. Šis sujungimas įvyko Tarybų Lietuvoje su broliška tarybinių tautų pagalba“ – prisiminimuose džiūgavo J. Paleckis. Be abejo, Kremliaus statytinis neužsiminė, kad tokia J. Stalino “dovana” įtvirtino Klaipėdos krašto priklausomybę Sovietų Sąjungai, ko nepasakysi apie Karaliaučiaus kraštą, laikinai, iki taip ir neįvykusios taikos konferencijos, perduotą administruoti sovietams. Kita vertus, tokia įvykių eiga išgelbėjo Klaipėdą ir jos krašto gyventojus nuo siaubingo kitos Mažosios Lietuvos dalies ir Karaliaučiaus krašto likimo. Šią žemę sovietai vienareikšmiškai laikė Vokietijos teritorija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. „Žudykite, žudykite, juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negyvi… Žudykite šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai“ , – klykė vienas to meto atsišaukimas, netrukus radęs atgarsį ir oficialiose Raudonosios armijos vadovybės direktyvose. Ir tikrai – Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose nebuvo nė vienos gyvenvietės, kurioje sovietai nebūtų masiškai žudę, kankinę ir prievartavę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Ką jau kalbėti apie 1945 metų balandžio 9 dieną kapituliavusį Karaliaučių, kurį sovietų karinė vadovybė 6 dienoms atidavė savo kareivių ir karininkų savivalei. Šiuo atžvilgiu Lietuva, be abejo, išlošė. Tačiau labiausiai visoje šioje istorijoje išlošė J. Stalinas, tiek Teherane, tiek vėliau Potsdame iš savo sąjungininkų išplėšęs du neužšąlančius Baltijos uostus. O tai, kad vienas jų buvo priskirtas Lietuvai, liudija, jog apdairus diktatorius nenorėjo viso grobio susikrauti į vieną krepšį. Šiaip ar taip, Karaliaučiaus krašto likimas ilgą laiką taip ir liko neapibrėžtas, ir niekas negalėjo pasakyti, ar jo kada nors neteks sugrąžinti Vokietijai. Tuo metu sovietinei Lietuvai priskirta Klaipėda atrodė kaip nepalyginamai saugesnė “investicija”. Maža to, šios istorijos atgarsiai gyvi ir šiandien, mat esant bet kokiai dingsčiai sovietinė, o vėliau rusiška propaganda ir įtakingi politikai nepraleido ir nepraleidžia progos priminti apie geradarį J. Staliną, grąžinusį mums mūsų sostinę ir mūsų uostą, kuriuos, reikalui esant, galima ir atsiimti. Tokias natas iš įvairių tribūnų girdėjome 1990-aisiais, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Nenutyla jos ir šiandien, kai Vladimiro Putino Rusija mėgina kurti tik jai vienai suprantamą “rusų pasaulį”, smurtu grobdama vis naujas kaimynų žemes.

Lietuvos žinios, 2015-01-30 

 

Posted in Uncategorized | Tagged , | Parašykite komentarą

Pasirinkęs audras

 

 

TMP000_470

Prieš 67 me­tus, 1946-ųjų lie­pos 1 die­ną Vil­niu­je su­šau­dy­tas bu­vęs Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos ka­pi­to­nas Ig­nas Vy­lius. Šian­dien pri­si­min­ki­me šio pri­mirš­to pa­trio­to ir ko­vo­to­jo gy­ve­ni­mo ke­lią.

Ig­ną Vy­lių, ma­tyt, ga­li­ma va­din­ti ko­vo­to­ju iš pri­gim­ties. Dar mo­ky­da­ma­sis Tel­šių gim­na­zi­jo­je jis įsto­jo į šau­lių or­ga­ni­za­ci­ją. 1923-ių­jų sau­sį ka­ro moks­lų ne­ra­ga­vęs de­vy­nio­lik­me­tis sa­va­no­ris da­ly­va­vo Klai­pė­dos su­ki­li­me. Ma­tyt, bū­tent tuo­met sa­vo gy­ve­ni­mą vai­ki­nas nu­ta­rė su­sie­ti su ka­riuo­me­ne.
Bai­gęs še­šias gim­na­zi­jos kla­ses, I.Vy­lius įsto­jo į Kau­ne vei­ku­sią ka­ro mo­kyk­lą. Apie tuos me­tus ži­nių iš­li­ko ne­daug, ta­čiau bend­ra­moks­liai pri­si­me­na jį bu­vus ti­krą že­mai­tį – san­tū­rų, ra­mų, ryž­tin­gą. At­ro­do, kad vai­ki­nas ypa­tin­gą dė­me­sį sky­rė ne tiek teo­ri­nėms ži­nioms, kiek fi­zi­niam pa­si­ren­gi­mui – be­veik vi­są lais­va­lai­kį jis sky­rė gim­nas­ti­kos tre­ni­ruo­tėms, bu­vo 2-osios ka­riū­nų kuo­pos fut­bo­lo ko­man­dos ka­pi­to­nas.
1926-ųjų ru­de­nį jau­nes­ny­sis lei­te­nan­tas I.Vy­lius ski­ria­mas į Šiau­liuo­se dis­lo­kuo­tą 8-ąjį ku­ni­gaikš­čio Vai­do­to pės­ti­nin­kų pul­ką, po ke­lių mė­ne­sių tam­pa kuo­pos va­du. Ta­čiau čia ka­ri­nin­kas tar­nau­ja ne­il­gai – re­gis, dėl kaž­ko­kių ne­su­ta­ri­mų su vy­res­ny­be jis pa­sip­ra­šo per­ke­lia­mas į ki­tą pul­ką o vė­liau vyks­ta į Kau­ne vei­kian­čius fi­zi­nio la­vi­ni­mo kur­sus. Nuo to lai­ko I.Vy­liaus kar­je­ra pa­kryps­ta nau­ja link­me – 1927-ųjų spa­lį jis pri­ima­mas į Ka­ro avia­ci­jos mo­ko­mą­ją es­kad­ri­lę.
At­ro­do, kad ir čia jau­ną lei­te­nan­tą ne itin ža­vė­jo teo­ri­nės dis­cip­li­nos – jų ži­nios I.Vy­liaus at­es­ta­te bus įver­tin­tos vi­du­ti­niš­kai 7,5 ba­lo iš 10-ies. Už­tat per skrai­dy­mus ka­ri­nin­kas at­sig­rieb­da­vo su kau­pu ir pa­si­žy­mė­jo kaip ti­kras nu­trūkt­gal­vis. “Kar­tais ty­čia da­ro tą, kas užd­raus­ta. Ka­da da­rai jam pa­sta­bą, tai gau­ni įspū­dį, kad vi­sus užd­raus­tus nu­me­rius ji­sai pa­da­rė ne­są­mo­nin­gai. Bū­tų vi­sai ge­ras la­kū­nas, jei­gu skrai­dy­muo­se par­ody­tų dau­giau draus­min­gu­mo”, – to­kiu įra­šu Mo­ko­mo­sios es­kad­ri­lės va­das Vik­to­ras Rei­mon­tas” pa­puo­šė” I.Vy­liaus tar­ny­bos by­lą.
1930 me­tų va­sa­rio 15-ąją I.Vy­liui bu­vo įteik­tas Aukš­tų­jų ka­ri­nin­kų kur­sų bai­gi­mo at­es­ta­tas. Ką tik iš­kep­tas II ei­lės ka­ro la­kū­nas bu­vo pa­skir­tas į 2-ąją es­kad­ri­lę.
“Kpt. Vy­lius bu­vo la­bai drą­sus, verž­lus, ge­ras pi­lo­tas, ne­krei­pian­tis dė­me­sio į jo­kius pa­vo­jus” – po ke­tu­rių de­šimt­me­čių ra­šė bu­vęs ka­ro la­kū­nas Si­mas Moc­kū­nas. Kar­tą pa­vo­jin­gas ma­nev­ras vos ne­kai­na­vo pi­lo­tui gy­vy­bės. Štai kaip šį įvy­kį pri­si­me­na avia­ci­jos ma­jo­ras An­ta­nas Kut­ka: “1933 m. nai­kin­tu­vų es­kad­ri­lė Gai­žiū­nų po­li­go­ne pra­kti­ka­vo­si pul­ti že­mės tai­ki­nius. Pi­ki­ruo­da­mi iš­mes­da­vo bom­bas ir stai­giai kil­da­vo aukš­tyn. Kpt. Vy­lius, skris­da­mas ita­lų ga­my­bos lėk­tu­vu “Fiat”, per daug pri­ar­tė­jo prie že­mės ir ky­lant į vir­šų jo iš­mes­tos bom­bos ske­veld­ros pa­žei­dė lėk­tu­vo val­dy­mo tro­sus. Ne­be­val­do­mas lėk­tu­vas iš iner­ci­jos pa­ki­lo apie 100 me­trų. Kpt. Vy­lius šal­ta­krau­jiš­kai pa­trau­kė par­ašiu­to ati­da­ry­mo ran­ke­ną ir be­sisk­leis­da­mas par­ašiu­tas iš­trau­kė ir jį. Že­mė bu­vo čia pat. Lėk­tu­vas su­du­žo. Jis iš­si­gel­bė­jo.”

Viražai danguje ir žemėje

Tai­gi, I.Vy­lius su di­de­le gru­pe ka­ri­nin­kų at­si­dū­rė 6-aja­me for­te įsi­kū­ru­sia­me ka­ro ka­lė­ji­me. “Bir­že­lio 6 die­ną bu­vau Avia­ci­jos ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je, iš­gir­dau kal­bant, kad ei­sim šian­dien. Pri­si­dė­jau ir aš. Dėl prof. Vol­de­ma­ro tai tik vė­lai va­ka­re bu­vo su­ma­ny­ta pa­siū­ly­ti jį Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui, kai­po griež­tą ir ener­gin­gą žmo­gų vy­riau­sy­bei su­da­ry­ti. Ta­čiau Res­pub­li­kos pre­zi­den­tui tą pa­siū­ly­mą at­me­tus, to­liau apie prof. Vol­de­ma­rą ne­bu­vo nei ma­no­ma, nei kal­ba­ma. Res­pub­li­kos pre­zi­den­tui pa­ža­dė­jus į mū­sų rei­ka­la­vi­mus at­siž­velg­ti, ra­miai grį­žom prie sa­vo tie­sio­gi­nio dar­bo”, – ra­šo­ma ka­ri­nin­ko apk­lau­sos pro­to­ko­le. Apk­lau­sia­mas I.Vy­lius nu­ro­dė, kad svar­biau­sias ka­ri­nin­kų tiks­las ne grą­žin­ti į par­ei­gas eksp­rem­je­rą, o pra­neš­ti vals­ty­bės va­do­vui apie “esa­mą Lie­tu­vo­je ne­pa­ken­čia­mą pa­dė­tį”, kuo­met “sve­ti­mas gai­va­las uži­ma vals­ty­bėj ga­na aukš­tas vie­tas”, “iš lie­tu­vy­bės yra ty­čio­ja­ma­si”, “įvyks­ta daug pi­ni­gų iš­eik­vo­ji­mų, o iš­eik­vo­to­jai, pa­sė­dė­ję ke­le­tą me­tų ka­lė­ji­me, pa­skui nau­do­ja­si vog­tais pi­ni­gais” ir ki­tas ne­ge­ro­ves.
Da­ly­va­vi­mas vol­de­ma­ri­nin­kų avan­tiū­ro­je I.Vy­liui bai­gė­si liūd­nai – jis bu­vo pa­že­min­tas į ei­li­nius, iš­mes­tas iš ka­riuo­me­nės ir iš­trem­tas iš Kau­no po­li­ci­jos prie­žiū­ron. Ka­dan­gi bu­vu­siam ka­ri­nin­kui bu­vo leis­ta pa­čiam pa­si­rink­ti trem­ties vie­tą, tą pa­čią va­sa­rą jis iš­vy­ko į žmo­nos tė­viš­kę Kal­va­ri­jos vals­čiaus Ta­ba­rų kai­me.
Čia bu­vęs la­kū­nas su­lauk­da­vo ne vien po­li­ci­nin­kų vi­zi­tų. Vie­ną die­ną jį iš­sik­vie­tė į Kal­va­ri­ją at­vy­kęs Sau­gu­mo po­li­ci­jos vir­ši­nin­kas Au­gus­ti­nas Po­vi­lai­tis. Apie ką jie­du kal­bė­jo­si – nie­kas šian­dien ne­su­ži­nos, ta­čiau po su­si­ti­ki­mo I. Vy­lius raš­tiš­kai įsi­pa­rei­go­jo dau­giau prieš A.Sme­to­ną ne­ko­vo­ti. Jis nė ne­nu­jau­tė, kad po 6 me­tų šį raš­te­lį so­vie­tų če­kis­tai in­terp­re­tuos kaip pa­si­ža­dė­ji­mą bend­ra­dar­biau­ti su Lie­tu­vos sau­gu­mu.

Po­li­ti­kos verpetuose

Bet apie tai – kiek vė­liau. O kol kas grįž­ki­me į ne­lem­tus 1934-uo­sius. Spren­džiant iš la­kū­no duk­ters Jū­ra­tės Vy­liū­tės kny­go­je “Ka­pi­to­no Ig­no by­la” pa­tei­kia­mų fak­tų ir jo pa­ties ra­šy­tų laiš­kų, ma­ty­ti, kad, iš­mes­tas iš avia­ci­jos I. Vy­lius ko­vo­jo su su­nkia dep­re­si­ja: “Pu­sę me­tų dan­tim grie­žė lo­vo­je. Pe­tru­tė ve­žė pas ne­rvų spe­cia­lis­tus į Kau­ną, Ry­gą”.
“Du mė­ne­sius šva­riai lo­vo­je iš­gu­lė­jau, o ki­tus du tai per pu­sę. Da­bar jau be­veik svei­kas. Gal per va­sa­rą pa­si­seks vi­siš­kai pa­si­tai­sy­ti”, – laiš­ke se­se­riai pa­sa­ko­ja I.Vy­lius. Tuo me­tu bu­vęs la­kū­nas gy­ve­no at­kam­pia­me Vir­ši­lų kai­me Lat­vi­jos pa­sie­ny­je ir dir­bo raš­ti­nin­ku Skuo­do mui­ti­nė­je. Tur­būt ne­rei­kia aiš­kin­ti, ką skrai­dy­ti gi­mu­siam žmo­gui reiš­kė dar­bas prie ra­šo­mo­jo sta­lo!
At­si­ga­vo I.Vy­lius tik 1936-ai­siais, pra­dė­jęs dirb­ti Lie­tu­vos ae­rok­lu­bo Ni­dos sklan­dy­mo mo­kyk­los vir­ši­nin­ku. Šį dar­bą jis ga­vo ne­at­si­tik­ti­nai – Lie­tu­vos ae­rok­lu­be užuo­vė­ją ra­do ne vie­nas per 1934-ųjų maiš­tą nu­ken­tė­jęs ka­ro la­kū­nas. Ta­čiau il­gai už­si­bū­ti Ni­do­je Vy­lių šei­ma ne­ga­lė­jo – slė­gė ma­te­ria­li­niai ne­pri­tek­liai, o Pe­tru­tė tuo­met jau lau­kė­si tre­čio vai­ko.
Tuoj po 1936-ųjų Ka­lė­dų Vy­lių šei­ma per­si­kė­lė į Klai­pė­dą, kur Ig­nas vėl įsi­dar­bi­no mui­ti­nė­je. Dar­bas ne­bu­vo mie­las, ta­čiau lei­do bent jau su­dur­ti ga­lą su ga­lu.
“Sa­vo lai­mės žvaigž­de dar ti­kiu. Dar gal man pa­si­tai­kys pro­ga ka­da ką žy­mes­nio nu­veik­ti”, – ra­šė I.Vy­lius se­se­riai. Ra­mus gy­ve­ni­mas bu­vo skir­tas ne jam. Tuo me­tu čia, Klai­pė­do­je, bū­rė­si se­ni bi­čiu­liai, ak­ty­viai pri­si­dė­ję prie opo­zi­ci­nio vol­de­ma­ri­nin­kų, krikš­čio­nių de­mo­kra­tų ir liau­di­nin­kų su­si­vie­ni­ji­mo – Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų są­jun­gos (LAS) stei­gi­mo. I.Vy­lius ak­ty­viai da­ly­va­vo pla­ti­nant Di­džio­jo­je Lie­tu­vo­je LAS lei­di­nį “Žy­gis”, or­ga­ni­za­vo ne­di­de­lę ra­di­jo sto­tį. 1938 me­tų ko­vo 15 die­ną į po­sė­dį su­si­rin­kę ak­ty­vis­tai ke­ti­no ne­tgi pa­teik­ti vy­riau­sy­bei rei­ka­la­vi­mą tuoj pat at­sis­ta­ty­din­ti, ta­čiau su­ma­ny­mas ne­bu­vo įgy­ven­din­tas.
Val­džia ak­ty­vis­tų ypa­tin­gai ne­per­se­kio­jo, ta­čiau vi­si jie bu­vo ati­džiai ste­bi­mi sau­gu­mo, įta­ru­sio, jog LAS ga­li bū­ti su­si­ju­si su Klai­pė­do­je vei­ku­sio­mis na­cių or­ga­ni­za­ci­jo­mis. Kiek tie­sos bu­vo to­kiuo­se įta­ri­muo­se, ga­li­ma spręs­ti ir iš to, kad 1939-ai­siais Vo­kie­ti­jai užg­ro­bus Klai­pė­dos kraš­tą vi­si iki vie­no LAS ak­ty­vis­tai pa­si­trau­kė iš uos­ta­mies­čio. Ba­lan­džio 9-ąją sa­vo na­mus pa­li­ko ir Vy­lių šei­ma.
Rug­sė­jį I.Vy­lius per­si­kė­lė į Jur­bar­ką, kur ga­vo dar­bą trans­por­to bend­ro­vė­je “Bal­ti­jos Lloi­das”. Ta­čiau sky­riaus ve­dė­jo par­ei­gos jį do­mi­no kur kas ma­žiau nei po­li­ti­ka. O jo­je tuo me­tu vė­rė­si nau­jos ga­li­my­bės – po Klai­pė­dos užg­ro­bi­mo tiek kai­rė­je, tiek de­ši­nė­je vis la­biau stip­rė­jo opo­zi­ci­ja A.Sme­to­nos val­džiai. Su­ak­ty­vė­jo ir va­di­na­mie­ji vol­de­ma­ri­nin­kai. Vie­na­me slap­ta­me Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) pra­ne­ši­me tei­gia­ma, kad rug­sė­jį jie ke­ti­no su­reng­ti dar vie­ną per­vers­mą ir su­da­ry­ti A.Vol­de­ma­ro va­do­vau­ja­mą Vy­riau­sy­bę, ku­ri pa­ge­rin­tų san­ty­kius su Vo­kie­ti­ja ir taip ap­sau­go­tų Lie­tu­vą nuo so­vie­ti­nio pa­vo­jaus. Ta­čiau bu­vęs prem­je­ras šia­me žai­di­me da­ly­vau­ti at­si­sa­kė.
Tarp ki­tų 1934 me­tų pu­čo da­ly­vių, VSD pra­ne­ši­muo­se daž­nai mi­ni­ma ir LAS ak­ty­vis­to I.Vy­liaus pa­var­dė. 1940-ųjų ge­gu­žės 29 die­ną drau­ge su vie­nuo­li­kos ak­ty­viau­sių bend­ra­žy­gių gru­pe bu­vęs avia­ci­jos ka­pi­to­nas bu­vo su­im­tas ir vėl at­si­dū­rė 6-ojo for­to ka­lė­ji­me. Iki so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos bu­vo li­ku­sios tik kiek dau­giau nei dvi sa­vai­tės.
Net ir vi­suo­ti­nės ka­tas­tro­fos aki­vaiz­do­je Lie­tu­vos val­džia ne­pa­si­rū­pi­no įka­lin­tais po­li­ti­niais opo­nen­tais. O ir pa­si­rū­pin­ti ne­la­bai bu­vo kam: pre­zi­den­tas A. Sme­to­na, ne­lauk­da­mas, kol so­vie­tų tan­kai pa­sieks Kau­ną, iš­dū­mė į Vo­kie­ti­ją, o VSD va­do­vas A.Po­vi­lai­tis ir vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Ka­zys Sku­čas pa­tys bu­vo su­im­ti. Tai­gi, VI for­te ap­ti­kę I.Vy­lių, nau­jie­ji Lie­tu­vos “šei­mi­nin­kai” ne­dels­da­mi iš­kė­lė jam by­lą, o vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Alek­sand­ras Gu­ze­vi­čius ir kvo­tų sky­riaus vir­ši­nin­kas Eu­sie­jus Ro­zaus­kas pa­si­ra­šė nu­tar­tį jį su­im­ti, nes šis “pri­klau­so vol­de­ma­ri­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jai ir tarp gy­ven­to­jų ve­da kontr­re­vo­liu­ci­nę veik­lą”.
Kaip jau mi­nė­jo­me, vie­nu iš “įkal­čių” I.Vy­liaus by­lo­je ta­po prieš 6 me­tus duo­tas jo raš­tiš­kas pa­si­ža­dė­ji­mas ne­ko­vo­ti prieš A.Sme­to­ną. Pir­mo­mis so­vie­tų oku­pa­ci­jos die­no­mis kaž­koks Ici­kas Dem­bo sau­gu­mui pa­teik­ta­me “su­im­ti­nų vol­de­ma­ri­nin­kų są­ra­še” prie jo pa­var­dės įra­šė: “1934 m. lie­pos 13 d. pa­si­ža­dė­jo A.Po­vi­lai­čiui ne­ves­ti jo­kio po­li­ti­nio dar­bo prieš Sme­to­nos re­ži­mą”. KGB tar­dy­to­jas šį sa­ki­nį in­terp­re­ta­vo sa­vaip: “A. Po­vi­lai­tis Kal­va­ri­jo­je bu­vo pa­sik­vie­tęs ir siū­lė bend­ra­dar­biau­ti”. O štai pa­teik­ta­me kal­ti­ni­me da­ro­ma jau to­kia iš­va­da: “Bu­vo Lie­tu­vos po­li­ci­jos slap­tas dar­buo­to­jas”. Vis­gi nu­teis­ti I.Vy­liaus oku­pan­tai ne­spė­jo – iš Kau­no su­nkių­jų dar­bų ka­lė­ji­mo jį iš­va­da­vo Bir­že­lio su­ki­li­mas.

Nu­ta­rė lik­ti Lietuvoje

Po ke­lių die­nų I.Vy­lius su sa­vo bend­ra­žy­giu lei­te­nan­tu Ig­nu Tau­niu at­vy­ko į tą pa­tį ka­lė­ji­mą ir par­eiš­kė jo vir­ši­nin­kui, jog nuo šiol įstai­gai va­do­vaus jis. Spa­lio 15 die­ną Tei­sin­gu­mo ge­ne­ra­li­nio ta­rė­jo įsa­ky­mu į šias par­ei­gas ka­ri­nin­kas bu­vo pa­skir­tas ofi­cia­liai.
Šio fak­to už­te­ko, kad ka­pi­to­nas I.Vy­lius kai ku­riuo­se in­ter­ne­to fo­ru­muo­se ar tink­la­raš­čiuo­se bū­tų ap­šauk­tas na­cių ko­la­bo­ran­tu ar net IX for­to bu­de­liu ir ka­ro nu­si­kal­tė­liu. Iš tie­sų, vė­liau I.Vy­lius par­ody­muo­se so­vie­tų sau­gu­mui pa­liu­dys, kad vo­kie­čių oku­pa­ci­jos pra­džio­je jo va­do­vau­ja­ma­me ka­lė­ji­me dau­giau­sia bu­vo ka­li­na­mi ko­mu­nis­tai, so­vie­ti­niai ak­ty­vis­tai ir žy­dai. 1941-ųjų va­sa­rą į ka­lė­ji­mą daž­nai at­va­žiuo­da­vo ges­ta­pi­nin­kai, pa­im­da­vo po 5-10 ka­li­nių ir iš­vež­da­vo juos su­šau­dy­ti. Ne­aiš­ku, ar ka­lė­ji­mo par­ei­gū­nai ži­no­jo apie pa­im­tų­jų li­ki­mą – į ka­li­nių do­ku­men­tus jie tik įseg­da­vo pa­žy­mą, kad su­im­tie­ji per­duo­ti vo­kie­čių sau­gu­mo po­li­ci­jos ži­nion.
Ki­ta ver­tus, mi­nė­to­je J.Vy­liū­tės kny­go­je ra­šo­ma, kad I.Vy­lius pa­čio­je ka­ro pra­džio­je pa­lei­do iš ka­lė­ji­mo ten lai­ky­tus 30 žy­dų, taip iš­gel­bė­da­mas jiems gy­vy­bes: “Jo pa­var­dė įra­šy­ta 3205 nu­me­riu A. Gu­re­vi­čiaus są­ra­šuo­se. De­ja, iš vi­sų iš­gel­bė­tų­jų at­si­ra­do tik vie­nas, ku­ris pa­sau­liui pa­skel­bė tie­są apie ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­ką. Jam už­te­ko drą­sos ir ryž­to. Vi­si ki­ti ty­li…”
Lie­pos mė­ne­sį I.Vy­lius su bend­ra­žy­giais nu­ta­rė įsteig­ti Lie­tu­vių na­cio­na­lis­tų par­ti­ją (LNP). Bu­vęs avia­ci­jos ka­pi­to­nas ta­po LNP ka­ri­nio sek­to­riaus bei „Ge­le­ži­nio vil­ko” or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vu. Ne­tru­kus ėmė ryš­kė­ti par­ti­jos ne­su­ta­ri­mai. Na­ciams iš­vai­kius Lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę, o vė­liau ir Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų fron­tą, da­lis jos vei­kė­jų pa­si­sa­kė už glau­dų bend­ra­dar­bia­vi­mą su oku­pan­tais. Rug­sė­jo 14 die­ną pa­skelb­ta­me na­cio­na­lis­tų me­mo­ran­du­me sa­ko­ma, kad nors par­ti­ja sie­kia ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės “lie­tu­vių tau­ta yra nuo­šir­džiai pa­si­ry­žu­si po­zi­ty­viai bend­ra­dar­biau­ti su di­džiuo­ju Vo­kie­ti­jos Rei­chu (…) ku­riant nau­ją­ją Eu­ro­pos tvar­ką.” Nors I.Vy­liui ir ne­pa­ti­ko bend­ra­dar­bia­vi­mo su vo­kie­čiais idė­ja, ry­šių su LNP jis ne­nu­trau­kė: nuo 1941-ųjų ru­dens tai bu­vo vie­nin­te­lė le­ga­liai vei­ku­si lie­tu­viš­ka or­ga­ni­za­ci­ja, ku­ria bu­vo ga­li­ma nau­do­tis, pa­lai­kant ry­šius su re­gio­nais ir ren­gian­tis ga­li­mai pog­rin­džio veik­lai.
Lap­kri­čio mė­ne­sį LNP Rei­cho va­do­vy­bei par­en­gė “Pro me­mo­ria”, iš­reikš­da­ma nuo­mo­nę, kad tie­sio­gi­nis Rei­cho val­dy­mas kraš­te nė­ra bū­ti­nas, ir vil­tį, kad Lie­tu­vai bus leis­ta at­kur­ti su­ve­re­ni­te­tą. Ne­tru­kus oku­puo­tų Ry­tų kraš­tų mi­nis­tras Alf­re­das Ro­sen­ber­gas nu­siun­tė Ost­lan­do rei­cho ko­mi­sa­rui Hin­ri­chui Loh­sei slap­tą ra­tą, ku­ria­me nu­ro­dė, kad bet ko­kios po­li­ti­nės par­ti­jos bu­vi­mas oku­puo­tuo­se kraš­tuo­se nė­ra pri­im­ti­nas. Gruo­džio 17 die­ną LNP bu­vo užd­raus­ta.
Tuo­met I.Vy­lius ak­ty­viai įsi­trau­kė į pog­rin­di­nės Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų są­jun­gos (LLKS) veik­lą ir ne­tru­kus ėmė va­do­vau­ti jos ka­ri­niam sek­to­riui. Va­ži­nė­da­mas po Lie­tu­vą, jis pla­ti­no ne­le­ga­lią Šau­lių są­jun­gos, krikš­čio­nių de­mo­kra­tų ir so­cial­de­mo­kra­tų spau­dą, da­ly­vau­da­vo slap­tuo­se in­te­li­gen­tų su­si­rin­ki­muo­se.
Ta­čiau vie­nas iš svar­biau­sių ir drą­siau­sių jo dar­bų bu­vo oku­pan­tų pa­no­sė­je įreng­ta pog­rin­di­nė ra­di­jo sto­tis trans­lia­vu­si pra­ne­ši­mus tiek iš Kau­no, tiek iš ki­tų Lie­tu­vos vie­to­vių. Juo­se bu­vo agi­tuo­ja­ma ne­sto­ti į vo­kie­čių or­ga­ni­zuo­ja­mą SS le­gio­ną, ne­vyk­ti į dar­bus Vo­kie­ti­jo­je, ne­klau­sy­ti ki­tų oku­pan­tų pot­var­kių.
1943-ai­siais, po triuš­ki­na­mo vo­kie­čių ka­riuo­me­nės pra­lai­mė­ji­mo prie Sta­ling­ra­do ta­po aiš­ku, kad so­vie­tų su­grį­ži­mas į Lie­tu­vą – tik lai­ko klau­si­mas. Jau tuo­met I.Vy­lius bu­vo tvir­tai ap­sisp­ren­dęs – iš Lie­tu­vos jis jo­kiu at­ve­ju ne­si­trauks. Ži­no­da­mas, kad su­grį­žę en­ka­vė­dis­tai jo ti­krai ieš­kos, bu­vęs ka­ri­nin­kas įsi­gi­jo do­ku­men­tus Ve­la­vi­čiaus pa­var­de ir ren­gė­si nau­jai so­vie­tų in­va­zi­jai.

Ke­lias į pražūtį

Tuo me­tu LLKS jau bu­vo pa­vy­kę už­megz­ti ry­šius su Va­ka­rais. Tuo tiks­lu į Šve­di­ją bu­vo iš­siųs­ta pro­fe­so­riaus An­ta­no Vo­kie­tai­čio va­do­vau­ja­ma gru­pė. Bū­tent I.Vy­liaus ini­cia­ty­va Lie­tu­vo­je 1944 me­tų va­sa­rį pra­dė­jo veik­ti ry­šiui su Stok­hol­mu skir­tas ra­di­jo siųs­tu­vas, ku­rio per­duo­da­mo­mis ži­nio­mis nau­do­jo­si ne tik šve­dai, bet ir bri­tai bei ame­ri­kie­čiai. Tai bu­vo mil­ži­niš­kas LLKS pa­sie­ki­mas – be­veik tris mė­ne­sius oku­puo­to­je te­ri­to­ri­jo­je vei­kęs siųs­tu­vas ges­ta­pi­nin­kų taip ir ne­bu­vo ap­tik­tas.
Tų pa­čių me­tų va­sa­rą, Rau­do­na­jai ar­mi­jai ne­su­lai­ko­mai ar­tė­jant prie Lie­tu­vos, I.Vy­lius pra­dė­jo ke­lio­nes po Že­mai­ti­ją, or­ga­ni­zuo­da­mas be­si­ku­rian­čios Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­jos “Va­na­gų” bū­rius. Lie­pos mė­ne­sį bu­vo įkur­tas jau­nes­nio­jo lei­te­nan­to Jo­no Jur­kū­no va­do­vau­ja­mas “Va­na­gų” šta­bas, tu­rė­jęs ap­rū­pin­ti ko­vo­to­jus gink­lais ir šaud­me­ni­mis, ku­riuos siū­lė pa­si­trau­kian­tys vo­kie­čiai. Pats I.Vy­lius tu­rė­jo tap­ti vie­nu iš Lie­tu­vos par­ti­za­ni­nio pog­rin­džio va­dų.
Ta­čiau lem­tis ge­ro­kai pa­ko­re­ga­vo ko­vo­to­jo pla­nus. Rug­sė­jo 3 die­ną, vyks­tant į Kal­ti­nė­nų mies­te­ly­je ren­gia­mą pog­rin­džio or­ga­ni­za­ci­jų pa­si­ta­ri­mą, I.Vy­liaus vai­ruo­ja­mas au­to­mo­bi­lis už­va­žia­vo ant so­vie­tų di­ver­san­tų pa­dė­tos mi­nos. Su­žeis­tas avia­ci­jos ka­pi­to­nas drau­ge su dar dviem LLKS ak­ty­vis­tais – Jo­nu Pa­jau­ju ir ge­ne­ro­lu Teo­do­ru Dau­kan­tu at­si­dū­rė Tel­šių, vė­liau – Klai­pė­dos li­go­ni­nė­je, ku­ri, ar­tė­jant fron­tui bu­vo eva­kuo­ta į Rytp­rū­sius. Ne­pai­sy­da­ma I. Vy­liaus no­rų lik­ti ko­vo­ti Tė­vy­nė­je, ka­ro ban­ga ne­šė jį į Va­ka­rus.
Pa­svei­kęs I. Vy­lius vėl ieš­ko­jo ke­lių į so­vie­tų oku­puo­tą Lie­tu­vą. Ba­lan­džio mė­ne­sį už­bai­gęs mo­ky­mus Ab­ve­ro žval­gy­bos mo­kyk­lo­je jis drau­ge su dvi­de­šim­ties de­san­ti­nin­kų gru­pe ti­kė­jo­si, kad bus nu­skrai­din­ti į Kaz­lų rū­dos apy­lin­kes vo­kie­čių lėk­tu­vu ar ka­ri­niu lai­vu pa­sieks Lie­po­ją. Ta­čiau nei lėk­tu­vo, nei lai­vo jie taip ir ne­su­lau­kė – žlun­gan­tys vo­kie­čiai tu­rė­jo rim­tes­nių rū­pes­čių, nei į Tė­vy­nę ko­vo­ti su­si­ruo­šę lie­tu­viai. Su­pra­tęs, kad pa­gal­bos iš nie­kur ti­kė­tis ne­be­ga­li­ma, I.Vy­lius pa­si­ry­žo ri­zi­kin­gam 700 ki­lo­me­trų žy­giui pės­čio­mis per so­vie­tų užim­tą Len­ki­ją.
De­ja, ke­lio­nė bai­gė­si vos pra­si­dė­ju­si. “Miš­ko ta­ke­ly­je, maž­daug už 3 ki­lo­me­trų nuo Blu­ment­hal kai­mo, esan­čio Vo­kie­ti­jo­je, Stet­ti­no apy­gar­do­je, su­lai­kė­me ne­pa­žįs­ta­mą pi­lie­tį, pa­si­va­di­nu­sį Vė­la­vi­čium Ig­na­ti­ju, An­ta­no, lie­tu­vį, gy­ve­nan­tį Vai­da­to­niuo­se. Ve­la­vi­čius ėjo miš­ko ta­ke­liu į ry­tus kar­tu su ki­tais, pa­si­va­di­nu­siais Krio­ve Ge­di­mi­nu Pra­no ir Sta­siu Juo­zu Ka­zio. Su­imant ne­sip­rie­ši­no. Do­ku­men­tų Ve­la­vi­čius ne­tu­rė­jo, tik žiū­ro­nus ir to­pog­ra­fi­nius že­mė­la­pius. Sa­kė dir­bės Vo­kie­ti­jo­je ir grįž­tąs na­mo. (…) Su­ėmi­mas vy­ko 1945 me­tų ge­gu­žės 3 die­ną 4 va­lan­dą nak­ties.” Taip apie I.Vy­liaus gru­pę iš­ti­ku­sią ne­sėk­mę ra­šo­ma Rau­do­no­sios ar­mi­jos 2-ojo Bal­ta­ru­si­jos fron­to kontrž­val­gy­bos SMERŠ sky­riaus lei­te­nan­to I.Ba­so­vo ra­por­te.
I.Vy­liaus le­gen­da kontrž­val­gy­bi­nin­kai, ži­no­ma, ne­pa­ti­kė­jo – tarp jo daik­tų bu­vo ras­ti ne tik smul­kūs vo­kiš­ki to­pog­ra­fi­niai že­mė­la­piai, bet ir 3300 so­vie­ti­nių rub­lių, ku­rių iš pri­vers­ti­nių dar­bų į Lie­tu­vą grįž­tan­tis žmo­gus ti­krai ne­ga­lė­jo tu­rė­ti. Ne­tru­kus areš­tuo­ta­sis pri­si­pa­ži­no, kad jis drau­ge su bend­ra­ke­lei­viais bu­vo par­eng­tas Ab­ve­ro žval­gy­bos mo­kyk­lo­je ir Lie­tu­vo­je ke­ti­no tęs­ti ko­vą su so­vie­tais. Po ku­rio lai­ko pa­aiš­kė­jo ir tai, kad I.Ve­la­vi­čius yra tas pats I.Vy­lius, so­vie­tų ka­lin­tas dar 1940-ai­siais ir da­bar ieš­ko­mas ne tik lais­vė­je, bet ir vi­suo­se la­ge­riuo­se bei ka­lė­ji­muo­se.
Tai­gi, I.Vy­lius eta­pu bu­vo per­vež­tas į Kau­ną, o by­la per­duo­ta Vil­niaus en­ka­vė­dis­tams. 1946 me­tų ge­gu­žės 16-ąją ka­ri­nio tri­bu­no­lo “troi­ka”, ne­da­ly­vau­jant nei liu­dy­to­jams, nei gy­nė­jui, bu­vu­sį Lie­tu­vos avia­ci­jos ka­pi­to­ną nu­tei­sė su­šau­dy­ti. Lie­pos 1 die­ną nuo­spren­dis bu­vo įvyk­dy­tas.
Ki­to­kios baig­ties an­trą kar­tą pa­kliu­vus į so­vie­ti­nio sau­gu­mo na­gus ir ne­bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis. Ta­čiau I.Vy­lius ir ne­ieš­ko­jo leng­vo ke­lio. Tą pa­sku­ti­nį ka­ro pa­va­sa­rį, ma­ty­da­mas kaip se­ni jo drau­gai lie­ka Vo­kie­ti­jo­je, jis pui­kiai su­pra­to, kad kaž­kas tu­ri trauk­ti į Va­ka­rus, kad iš­gy­ven­tų dėl bū­si­mos lais­vės, o kaž­kas – į Ry­tus, kad dėl jos mir­tų. Gai­lė­tis jis ga­lė­jo tik dėl vie­no – kad jam lem­ta žū­ti ne mū­šy­je, o nuo bu­de­lio kul­kos. Ir kad at­mi­ni­mą apie jo ir dau­ge­lio ki­tų re­zis­ten­tų ko­vas de­šimt­me­čius sau­gos tik ma­si­niu ka­pu ta­pu­sio Tus­ku­lė­nų par­ko me­džiai.

Lietuvos žinios, 2013-07-05

 

Posted in Istorija | Tagged , , | Parašykite komentarą

Erškėčiuotas kelias namo

TMP_003

Prieš 57 metus, 1956 metų birželio 30-ąją SSKP CK plenumas priėmė nutarimą, atvėrusį kelią į laisvę milijonams stalininio Gulago kalinių ir tremtinių. Tačiau sovietinės Lietuvos valdžia padarė viską, kad išlaisvintų lietuvių kelias namo būtų nuklotas erškėčiais.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad SSKP CK birželio plenumo nutarimas tik pakartojo (beje, gerokai švelnesne forma) garsiosios N. Chruščiovo kalbos XX SSKP suvažiavime tezes. Vis dėlto tai, kas liko užfiksuota plenumo dokumentuose, iš esmės užbaigė trejus metus trukusį neapibrėžtumo laikotarpį šalyje ir atskleidė tikrąją jėgų pusiausvyrą partijos viršūnėse.
Rusų istorikas Rojus Medvedevas mano, kad plenumo nutarimas buvo žingsnis atgal, palyginus su tuo, ką uždarame XX suvažiavimo posėdyje kalbėjo komunistų partijos vadovas. Su tuo sunku nesutikti – plenumo dokumentai iš tiesų buvo keturis mėnesius trukusios nematomos kovos ir tam tikro kompromiso rezultatas.
Apie J. Stalino laikų masines represijas po 1956-ųjų vasario mėnesį vykusio XX partijos suvažiavimo daugiausia diskutuota SSKP CK Prezidiumo posėdžiuose ar dar siauresniame rate. Ten N. Chruščiovas beveik iš karto sulaukė rimto pasipriešinimo. Atsargiausiai Generalinio sekretoriaus poziciją vertino tokie veikėjai kaip Užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Klimentas Vorošilovas ir Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Lazaris Kaganovičius. Ir tai nenuostabu – juk būtent šių žmonių parašai nulėmė tūkstančių sušaudytųjų, įkalintųjų ir ištremtųjų likimą.
Kita vertus vienas iš galingiausių N. Chruščiovo šalininkų buvo KGB vadovas Ivanas Serovas. Nors šio veikėjo rankos taip pat buvo suteptos stalininių represijų aukų krauju, I Serovas seniai dirbo su partijos lyderiu ir buvo jo komandos narys. Visi žinojo, kad prie represijų prisidėjo ir pats N. Chruščiovas, tačiau diskusijose jis nesigėdydavo prisipažinti, neturėjęs kitokio pasirinkimo, nes kaip ir kiti, bijojęs J. Stalino.
Nepaisant to, kad, jėgų pusiausvyra partijos viršūnėse buvo trapi, birželio penumo rezultatus su tam tikromis išlygomis galima laikyti N. Chruščiovo pergale ir žingsniu į priekį. Mat partijos lyderio pranešimas uždarame XX suvažiavimo posėdyje tik atspindėjo naują požiūrį į neseną praeitį. Tuo tarpu viešai paskelbtas plenumo nutarimas tapo direktyva, kurią vykdyti privalėjo visos partinės organizacijos.

Išgąsdino A. Sniečkų

Taigi, 1956-ųjų vasarą specialios komisijos pradėjo masiškai peržiūrinėti nuteistųjų bylas. Dauguma jų čia pat buvo paleisti į laisvę. Netrukus iš Karagandos, Vorkutos, Irkustko ir kitų kalinimo bei tremties vietų vykstantys traukiniai buvo pilni sugrįžtančių į namus žmonių.
Kaip rašo knygos “Gulago istorija” autorė Anne Applebaum, “šis reiškinys turėjo apstulbinti milijonus kitų Sovietų Sąjungos gyventojų, su kuriais grįžusieji susitiko. Chruščiovo slaptoji kalba sukrėtė šalį, bet ji buvo tolimas įvykis, vykęs partijos viršūnėse. Grįžtantys namo žmonės, kurie seniai buvo laikomi mirusiais, leido daug kam asmeniškiau suvokti šios kalbos prasmę. Stalino laikais klestėjo slapti kankinimai ir neregimas smurtas. Staiga pasirodę buvę lagerių kaliniai tapo gyvais tų įvykių liudytojais”.
Gulago istorikė pastebi, kad “sugrįžę kaliniai dar kėlė ir siaubą, pirmiausia viršininkams, bendradarbiams, visiems tiems, kurių dėka jie atsidūrė lageriuose”. Šis pastebėjimas, matyt labiau tinka Rusijai ir kitoms seniau į Sovietų Sąjungos sudėtį įtrauktoms Respublikoms. Tuo tarpu Lietuvoje padėtis buvo kiek kitokia – sugrįžtantieji labiau gąsdino ne eilinius skundikus, o pačią respublikos vadovybę, kurioje aiškią persvarą turėjo stalininės gvardijos veikėjai.
Reikia pastebėti, kad tarp išleistų į laisvę tremtinių ir politinių kalinių lietuvių buvo ne tiek jau daug. XX partijos suvažiavimas neturėjo jokios įtakos 1956 metų kovo 12 dieną priimtam SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimui, leidusiam ir toliau laikyti tremtyje “banditus ir nacionalistus”, “banditų ir nacionalistų šeimų narius” “banditų rėmėjus”, “rėmėjų šeimų narius” bei “buožes nacionalistus su šeimomis”. Taigi, 1957 metų liepos pirmąją, tremtyje tebebuvo laikomi beveik 55 tūkstančiai lietuvių, tuo metu sudarė kone trečdalį visų Sovietų sąjungos tremtinių. (Palyginkime šį skaičių su 1953-aisiais, kuomet lietuvių tarp kitų tremtinių buvo tik 3,5 proc.)
Vis dėlto ir tie 17 tūkstančių žmonių, per pirmuosius destalinizacijos metus sugrįžusių į Lietuvą, kėlė baimę vietos komunistinei vadovybei. Šie žmonės buvo nuteisti ar ištremti iš Lietuvos už vadinamąją antisovietinę veiklą. O svarbiausia, kad tarp grįžusiųjų buvo maždaug tūkstantis žymių tarpukario nepriklausomos Lietuvos veikėjų, tokių kaip buvęs ministras pirmininkas Leonas Bistras, vidaus reikalų ministras Petras Leonas, Vasario 16-osios Akto signataras diplomatas Petras Klimas, Tautininkų sąjungos veikėjas Domas Cesevičius ir daugelis kitų. Taigi, nuo pirmųjų masinės reabilitacijos dienų sovietinės Lietuvos valdžia ėmėsi visų įmanomų žygių, kad atsikratytų patriotiškai nusiteikusių lietuvių.
Vėlų 1956-ųjų rudenį ir žiemos pradžioje LKP vadovas Antanas Sniečkus ėmės bombarduoti SSKP CK laiškais. Tiek juose, tiek vėliau Maskvoje vykusiuose susitikimuose jis gąsdino Kremlių, jog politinių kalinių, o ypač buvusių partizanų sugrįžimas pablogins politinę padėtį respublikoje, atgaivins “nacionalistines” nuotaikas ir netgi sukels naujas ginkluotas pogrindžio kovas. Todėl esą jokiu būdu negalima leisti, kad buvę laisvės kovotojai apsigyventų Lietuvoje ir netgi netoli jos. Visa tai vyko tuo metu, kai į Tėvynę jau buvo grįžę daugiau nei 8 tūkstančiai žmonių.
Matyt, tokie A. Sniečkaus argumentai pasirodė įtikinami – Maskva jo užmojus palaimino. Taigi, 1957 metų sausio 21 dieną LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis pasirašė įsaką, kurio “buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams” buvo uždrausta be specialaus leidimo sugrįžti į Lietuvą. Už šio įsako nesilaikymą numatyta pakartotinė tremtis iki 5 metų.
Remdamasis šiuo įsaku, Lietuvos KGB per tris jo veikimo mėnesius sulaikė 40 žmonių, iš kurių 13 buvo išsiųsti atgal į tremtį. Toks naujų represijų mastas A. Sniečkaus ir jo aplinkos aiškiai netenkino.
Taigi, Lietuvos KGB vadovas Kazimieras Liaudis sumanė planą, galėjusį virsti naujais masiniais trėmimais. Pažeidžiant net ir sovietinį teisėtumą, J. Paleckio įsaką ketinta taikyti atgaline data. Turint galvoje, kad 1953-1958 metais iš tremties ir įkalinimo vietų į Lietuvą per 40 tūkstančių žmonių, galima numanyti, kad naujų trėmimų, sovietinės vadžios pavadintų“ administraciniu pašalinimu” mastas galėjo nenusileisti pirmosioms nei prieškario tremtims, nei pokario represijoms. Laimei, kad šiam įsakui nepritarė net ir A. Sniečkus. Žinoma, LKP vadovas atsisakė šio sumanymo ne dėl humanizmo, o bijodamas, kad tokie veiksmai paskatins naują pasipriešinimo bangą, o tai beveik garantuotai išverstų jį iš posto.
Kita vertus, net ir nepavykus KGB vadovo planui, J. Paleckio įsakas pristabdė tremtinių ir kalinių grįžimą. Daugelis lietuvių buvo priversti kurtis Latvijoje, Baltarusijoje, ar Rusijos valdomoje Karaliaučiaus srityje.

Viena ranka duoda, kita – atima

Netrukus praktika, kai viena ranka buvo duodama laisvė, o kita – atimama galimybė sugrįžti į namus, įgavo naują mastą. 1958 metų gegužės 19 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė įsaką, kuriuo buvo paleisti visi tremtyje buvę sovietų valdžios priešai, išskyrus partizanus ir jų šeimas. Tačiau teisę leisti jiems apsigyventi gyventi tėvynėje turėjo tik LSSR Ministrų Taryba, o šioji darė viską, kad tik apsunkintų grįžimą ar padarytų jį neįmanomą.
Gauti leidimą gyventi Lietuvoje nebuvo lengvą, o net ir jį gavusiųjų laukė naujos kliūtys – susirasti darbą ar prisiregistruoti buvusiems “liaudies priešams” buvo beveik neįmanoma. Taigi, per 1958 metus namo sugrįžo tik 22 iš 32 tūkstančių šeimų. Kiti tiesiog pasiliko Sibire ar kitose tremties vietose.
Tuo tarpu sugrįžusių tremtinių laukė nauji persekiojimai. 1959 metų birželio 20 dieną LKP CK ir LSSR Ministrų Tarybai priėmus nutarimą “Dėl priemonių, susijusių su piliečių, atleistų iš spec. nutrėmimo, grįžimu į senąją gyvenamąją vietą”, daugelis iš jų buvo pasmerkti benamių daliai. Remiantis šiuo nutarimu, net 86 procentams grįžusių tremtinių nebuvo grąžinti “teisėtai” konfiskuoti jų namai ir sodybos. Todėl vietos valdžia grįžusiųjų namo paprasčiausiai neregistruodavo.
Maža to, minėtas nutarimas įdavė vietos valdžiai į rankas dar vieną vėzdą – juo prokuratūra, KGB ir Vidaus reikalų ministerija įpareigota “ryžtingai kovoti su priešiškai ir antitarybiniais grįžusių iš nutrėmimo vietų asmenų išsišokimais”. Tuomet LKP CK biuro posėdyje A. Sniečkus aiškino, kad grįžusieji bando “telkti aplink save nacionalistiškai nusiteikusius asmenis”, palaiko ryšius su menininkais ir studentais, besidominčiais prieškario Lietuvos kultūriniu, politiniu ir visuomeniniu gyvenimu bei sovietų draudžiama literatūra.
Be abejo, šiuose žodžiuose buvo tiesos, tačiau antisovietines nuotaikas Lietuvoje skatino ne tiek sugrįžę “liaudies priešai”, kiek pats fonas, kuriame prasidėjo vyko chruščiovinės destalinizacijos procesas. 1956-ųjų vasarą Lenkijoje įvyko antikomunistinis darbininkų streikas, o tų pačių metų rudenį SSRS kariuomenė paskandino kraujyje antisovietinį Vengrijos sukilimą. Šie įvykiai rado atgarsį tiek spontaniškose jaunimo demonstracijos Kaune per 1956-ųjų vėlinies, tiek ir vis garsiau skambėjusiose lietuvių kalbose, jog laikas atsikratyti sovietinės priespaudos ir daryti taip, kaip padarė vengrai.
Šiaip ar taip, augančios antisovietinės nuotaikos buvo dar vienas pretekstas persekioti ir varžyti iš lagerių ir tremčių sugrįžusius lietuvius. Tuoj po garsiųjų Vėlinių manifestacijų sovietinės Lietuvos vadovai kreipėsi į SSRS Ministrų Tarybą, prašydama uždrausti Kaune apsigyventi asmenims, teistiems už antisovietinę veiklą. Prašymas buvo nedelsiant patenkintas. Remiantis šiuo nutarimu, iki 1959 metų pradžios iš Kauno buvo iškeldinti 443 buvę tremtiniai.

Nauja reformų banga

Tuo tarpu Maskvoje brendo nauja reformų banga. Dar 1957 metų liepą N. Chruščiovui pasitaikė puiki proga atsikratyti svarbiausių savo oponentų. Tokią galimybę partijos reakcionieriai suteikė patys. N. Chruščiovui lankantis Suomijoje, jie sušaukė SSKP CK Prezidiumo posėdį. Jame septyni biuro nariai, tarp kurių buvo Ministrų tarybos pirmininkas Nikolajus Bulganinas ir jau minėti K. Vorošilovas, L. Kaganovičius, N. Malenkovas, V. Molotovas, balsavo už N. Chruščiovo atstatydinimą. Tačiau nušalinti partijos lyderio biuro narių daugumai taip ir nepavyko: N. Chruščiovui pareikalavus, kad galutinį žodį tartų CK plenumas, nutarimas po keturių dienų buvo atšauktas, o “antipartine grupe” apšaukti jo nariai pašalinti iš postų.
Dabar N. Chruščiovui niekas netrukdė tęsti pradėtų reformų ir atnaujinti atakų prieš J. Staliną ir stalinizmą. Tiesa, 1961 metų spalio 17-31 dienomis vykusiame SSKP XXII suvažiavime šis puolimas jau nebežadėjo ryškesnių sovietinės ideologijos pokyčių. Jis tiesiog įgavo labiau teatrališką formą: po suvažiavimo J. Stalino palaikai buvo išmesti iš mauzoliejaus, o Stalingradas perkrikštytas į Volgogradą. Norėdamas dar didesnio efekto, SSKP lyderis netgi pasiūlė pastatyti paminklą stalinizmo aukoms, tačiau suvažiavimas tam nepritarė.
Galima spėti, kad tokiais gestais N. Chruščiovas norėjo parodyti likusiems opozicionieriams, kas yra tikrasis šalies šeimininkas. Vis dėlto kokie bebūtų jo ketinimai, naujas puolimas prieš J. Staliną turėjo didesnį poveikį, nei per XX suvažiavimą. Dabar ši ataka visiškai atitiko inteligentijos, studentų ir buvusių politinių kalinių nuotaikas. Būtent po XXII suvažiavimo tapo įmanoma viešai kalbėti ir rašyti apie tragiškus J. Stalino valdymo puslapius ir ne tik įvardinti represijų aukas, bet ir atskleisti jų žūties aplinkybes. Cenzūra ir oficialioji ideologija, bent jau laikinai buvo priverstos trauktis.
Deja, Lietuvoje atodrėkiu taip ir nepadvelkė. Grįžęs iš suvažiavimo, A. Sniečkus 1961 metų lapkričio 17 dieną sušauktame “respublikinio partinio aktyvo” pasitarime tik pripažino, kad “asmenybės kulto laikotarpiu buvo kilę didelių sunkumų Lietuvos komunistų partijoje”, tačiau nė žodžiu neužsiminė nei apie pirmųjų okupacijos metų areštus ir trėmimus, nei apie pokario represijas, nei apie partizaninį karą.
Savaime suprantama, kad ši tema liko tabu ir viešajame gyvenime. Jei Rusijoje tuo metu jau buvo garsiai kalbama apie pokario aukas, tai Lietuvoje ši tema neprasiskverbdavo pro cenzūros užkardas.
Čia reikia pastebėti, kad tokia padėtis Lietuvoje susiklostė ne vien todėl, kad jos valdžios viršūnėse išliko senoji stalininė gvardija, bet ir todėl, kad jos buvimas ir veiksmai buvo naudingi Kremliui. Taip, N. Chruščiovas XXII suvažiavime paskelbė galutinę socializmo pergalę, o kartu – ir proletariato diktatūros, ir klasių kovos. Visa tai tiko Rusijai, kur vyktdytą valstybinį terorą buvo galima paaiškinti kova su “klasiniu priešu”, bet jokiu būdu – ne Lietuvai, kurioje represijos turėjo visiškai kitokį pobūdį. Čia jos buvo nukreiptos ne prieš kurią nors visuomenės grupę, o prieš visą okupuotos tautos laisvės siekį. N. Chruščiovas, matyt, puikiai suprato, kad pripažinus stalininius nusikaltimus Lietuvoje, vėl gali iškilti ir jų okupacijos teisėtumo klausimas. Taigi, SSRS vadovas, nors ir labai nemėgęs A. Sniečkaus, suteikė jam nemažą laisvę tęsti neviešas represijas.
Tuo metu, vadovaujantis SSRS aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1960 metų sausio 7 dienos įsaku iš tremties jau buvo paleisti 279 paskutinieji 1941-ųjų tremtiniai, priskirti “buvusių buržuazinių vyriausybių ir politinių partijų narių” kategorijai bei 3632 buvusių partizanų šeimų nariai. Patys laisvės kovotojai – dar 1275 žmonės – buvo paleisti tik baigiantis 1963-iesiems, likus mažiau nei metams iki N. Chruščiovo eros pabaigos.
LKP CK dokumentuose minima, kad iš viso iš tremties ir lagerių į Lietuvą sugrįžo apie 80 tūkstančių žmonių, tačiau iki 1970-ųjų tik 5667 iš jų buvo reabilituoti, o dar beveik 9 tūkstančiams dėl įvairių priežasčių teko apsigyventi ne tėvynėje. Ypač sunku buvo tiems, kurių namai buvo nacionalizuoti ar konfiskuoti. Mėginti atgauti turtą galėjo tik kas dešimtas sugrįžusysis, ir tik turintis reabilitacijos pažymėjimą. Tuo tarpu reabilitacijai buvo daromos didelės biurokratinės kliūtys. Įteikti prašymą dėl reabilitacijos ir pareikšti pretenzijas dėl turto buvo galima tik praėjus ne daugiau nei pusmečiui nuo įkalinimo ar tremties laiko pabaigos. Tai padaryti sugebėdavo toli gražu ne visi: tremties ir įkalinimo vietos buvo toli nuo Lietuvos, susisiekimas prastas, traukiniai – sausakimši, pagaliau ne visi sukrapštydavo pinigų kelionei. Daugeliui teko išparduoti savo neįmantrią mantą ar pamėginti užsidirbti, o tai užimdavo nemažai laiko.

„Atodrėkiui“ pasibaigus

Tuomet niekas dar nenujautė, kad N. Chruščiovo reformos artėja prie finišo. Formaliai SSRS lyderis vis dar turėjo didelę valdžią, tačiau tai buvo tik iliuzija: per paskutiniuosius valdymo metus N. Chruščiovas taip ir nepadarė nieko, kas paliktų bent kiek pastebimą pėdsaką visuomenėje. Regis, energingasis reformatorius taip ir neatsigavo nuo Karibų krizės, nesėkmių žemės ūkyje, konflikto su Kinija ir SSKP ideologų bei partokratų puolimo.
Pastarieji kaltino savo vadovą daugybe nuodėmių, tačiau svarbiausia 1964-ųjų kabinetinio perversmo priežastis taip ir neliko įvardinta. Kas gi paskatino skirtingų pažiūrų CK narius susivienyti ir atsikratyti “šeimininko”? Norėdami atsakyti į šį klausimą, atkreipkime dėmesį į tai, kad N. Chruščiovą nušalinęs 1964 metų spalio 14-osios CK plenumas tą pačią dieną likvidavo jo reformą, palietusią pačios sovietinės valstybės egzistavimo esmę. Partija, padalinta į agrarinį ir pramonės sektorius, vėl buvo paversta vieninga organizacija. Kremliaus partokratai galėjo susitaikyti su destalinizacija, tačiau partijos padalinimą jie suvokė kaip pasikėsinimą į jų pačių pozicijas. Taigi, prieš N. Chruščiovą stojo net tie bendražygiai, kuriais jis labiausiai pasitikėjo.
Per artimiausius metus buvo tyliai numarintos ir kitos N. Chruščiovo pradėtos reformos, įskaitant ir mūsų aptariamą destalinizaciją.
Partokratų pergalė dar labiau sustiprino A. Sniečkaus pozicijas – dabar jam nebereikėjo laviruoti. Išgyvenusi chruščiovinį atlydį, stalininė sovietų Lietuvos vadovybė bent jau buvusių “klasinių priešų” atžvilgiu galėjo elgtis kaip tinkama. Juo labiau, kad svarbiausias tylių represijų įrankis – Lietuvos SSR KGB – buvo sustiprintas dar 1956-aisiais, tuoj po Vengrijos įvykių ir jaunimo bruzdėjimų Kaune.
Dabar pretekstu sustiprinti spaudimą buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams tapo 1968-ųjų “Prahos pavasaris”. Tuomet Varšuvos pakto karinės pajėgos žiauriai nuslopino čekų komunistų reformatorių mėginimą sukurti “socializmą su žmogišku veidu”.
Bijodami, kad po Čekoslovakijos įvykių nepasikartotų -1956-1958 metų bruzdėjimai, saugumiečiai ėmėsi sekti kiekvieną buvusių kalinių ir tremtinių žingsnį. Domėtasi jų viešuoju ir privačiu gyvenimu, nuotaikomis, pažiūromis, įtaka aplinkiniams. Tuo pat metu KGB stengėsi, kad šie žmonės būtų kuo mažiau matomi, negautų jų išsilavinimo atitinkančio darbo ir liktų visuomenės gyvenimo paraštėje.
Buvusiems kaliniams netgi buvo sudarytas draudžiamų profesijų sąrašas. Jie buvo nepageidaujami ne tik vadovaujančiuose postuose, bet ir apskritai strategiškai svarbiose įmonėse – transporte, statyboje, pramonėje. Saugumiečiai bandydavo “išėsti” nepageidaujamus asmenis ir iš mokymo bei medicinos įstaigų. Visa tai buvo daroma tyliai, darant spaudimą šių darbuotojų vadovams, kurie, atsisakę atleisti tokį žmogų, patys patekdavo į KGB akiratį. Spaudimas buvo toks didelis, kad nemaža dalis pačių buvusių “liaudies priešų” stengėsi per daug nesipainioti valdžiai po akimis, slėpti savo praeitį ar net išvažiuodavo iš Lietuvos į kitas sovietines respublikas.
Kai kurie KGB veiksmai net balansavo ties paranojos riba. Štai KGB Panevėžio miesto skyriaus viršininko pavaduotojo pranešime KGB 5-ojo skyriaus viršininkui Mečiui Ščensnovičui rašoma, kad 1970 metais pastebėta, jog rajono medžiotojų draugijai priklauso asmenys, teisti ,,už sunkius valstybinius nusikaltimus“. Uolūs Panevėžio saugumiečiai nutarė atimti iš jų ginklus, prisidengdami medžiotojų atestacija. Taip iš draugijos buvo pašalinti 72 žmonės.
Ne mažiau keistai atrodo ir Kaišiadorių rajono KGB skyriaus agentūrinių-operatyvinių veiksmų planas 1980 metams. Jame numatyta sekti prie Kėdainių link vedančios geležinkelio linijos gyvenančius asmenis, teistus už antisovietinę veiklą ir grįžusius iš tremties, – mat juos galį dominti pervežami kariniai kroviniai.
Sovietinės Lietuvos valdžia ypač bijojo galimų viešų buvusių tremtinių manifestacijų, tad visais įmanomais būdais stengėsi užkirsti joms kelią. Ši baimė atsispindi KGB “Agentūrinių-operatyvinių priemonių plane užtikrinant valstybės saugumą gegužės 1-osios ir Pergalės dienos švenčių metu”. Jame numatyta ,,buvusiems tremtiniams ir kaliniams, teistiems už antisovietinę veiklą, neleisti vykti į Maskvą, Leningradą ir kitas sąjunginių respublikų sostines.“
Maža to, saugumas planavo ir naujus masinius suėmimus, nepateikiant jokio kaltinimo. Viename iš KGB dokumentų numatyta, esant nepaprastajai padėčiai, suimti ir neribotam laikui uždaryti į Kauno, Pravieniškių ir Alytaus tardymo asmenims iš ,,socialiai pavojingos aplinkos“, prie kurių buvo priskirti ir kaliniai bei tremtiniai.
Net ir prasidėjus M. Gorbačiovo “perestroikai”, politiniai kaliniai ir jų vaikai Lietuvoje neturėjo ramybės. Tiesa, iki 1988-ųjų buvo pripažinta, kad 3998 šeimos buvo ištremtos nepagrįstai. Tačiau net ir trečiaisiais permainų metais Lietuvos valdžia vis dar bijojo tiek pačių “liaudies priešų”, tiek jų atminimo: 1988 metų gegužės 22-ąją milicija jėga nutraukė didžiųjų trėmimų 40-mečio minėjimą Vilniuje.
Tai buvo priešpaskutinis kartas, kai prieš susirinkusius žmones panaudota jėga. Tai pačiais metais iniciatyvą politiniuose procesuose galutinai perėmė Sąjūdis. Tačiau visiškos reabilitacijos sovietinio režimo aukos sulaukė tik iš atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės.

Lietuvos žinios, 2013-06-28

Posted in Istorija | Tagged , , , | Parašykite komentarą

Sudužusios laisvės viltys

TMP000_470

Prieš 72 metus, 1941-ųjų birželio 22-ąją, prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas pažadino lietuvių viltis atkurti nepriklausomą valstybę. Po kelių mėnesių šios viltys sudužo į šipulius.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai virš Europos jau tvenkėsi Antrojo pasaulinio karo debesys, Lietuvos valdžia, regis, nė nesvarstė, kaip apsaugoti mūsų valstybę nuo artėjančios audros. Ne kaip apsiginti, o prie ko šlietis – toks buvo svarbiausias tų dienų klausimas, žymėjęs takoskyrą tarp skirtingų kartų politikų. Vyresni politikai, tarp jų – pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, buvo linkę kliautis Sovietų Sąjunga. Nuomonės, kad bolševikai ne tokie pavojingi tautinei lietuvių tapatybei, kaip vokiečiai, laikėsi ne vien tautininkų ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, bet ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, buvęs prezidentas krikdemas Aleksandras Stulginskis, liberalių pažiūrų visuomenės veikėjas, buvęs teisingumo ministras Petras Leonas ir daugelis kitų. Atrodo, kad tokiam požiūriui pritarė ir nemaža dalis vyresnės kartos inteligentų. Argumentas, kodėl reikėtų šlietis “prie ruso”, buvo paprastas – daugiau nei šimtmetį Lietuvą valdę rusai taip ir nepajėgė jos nutautinti, o iš vokiečių esą galima tikėtis visko. Jaunesnės kartos veikėjai labiau orientavosi į Berlyną. Bene ryškiausia provokiškos orientacijos figūra buvo Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa. Iš pradžių krašto politiniame peizaže jis atrodė vienišas ir remiamas nebent ne itin įtakingų voldemarininkų, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje “Berlyno stovyklos” gretos gerokai išsiplėtė. Lietuvos ateities viltis su Vokietija ėmė sieti įvairių, net tarpusavyje nesutariančių dešiniųjų partijų jaunimas – jaunieji tautininkai, į “Naujosios Romuvos” klubą susivieniję jaunieji katalikai ir net radikalieji liaudininkai, vėliau tapsiantys Birželio sukilimą organizavusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) ir jo suformuotos Laikinosios vyriausybės branduoliu. Vis dėlto valdžios sprendimus Lietuvoje lėmė ne provokiškas politikos jaunuolynas, o į Maskvą orientuota senoji politikų gvardija. Taigi, 1939 metų rugsėjį Vokietijai užpuolus Lenkiją A.Smetona ir jo Vyriausybė atsispyrė Berlyno ir K.Škirpos gundymams patiems atsiimti niekieno nebeginamą Vilnių, o spalio mėnesį sutiko priimti jį iš Maskvos rankų, mainais įsileidžiant į mūsų šalį sovietų Trojos arklį – karines įgulas. Net 1940-aisiais, sovietams okupavus Lietuvą, daugelis nesuvokė viso tragedijos masto. Nemaža dalis visuomenės, tarp kurios buvo ir kairieji inteligentai, vis dar nuoširdžiai tikėjo jei ne stalininiu rojumi, tai bent jau sovietų draugiškumu. Tačiau po metų net ir dauguma simpatizuojančiųjų Maskvai tapo jos priešais. Dabar lietuviai išsigelbėjimo laukė iš Vakarų. Štai kaip karo išvakarėse vyravusias nuotaikas dienoraštyje aprašo istorikas Zenonas Ivinskis : “Didelė dalis tų, su kuriais kalbėjausi, yra linkę prie vokiečių. Daugelis tiesiog norėte norėtų vokiečių ir bolševikų karo, kurio pasekoje rusai būtų sumušti ir iš Lietuvos išvaryti. O kas bus toliau, nedaug įsigilinama. Tačiau daugeliui atrodo, kad vokiečių jungas bus daug lengvesnis. (…) Dabar vokiečiai tiesiog laukiami.”

Sutiko kaip išvaduotojus

Tai, kad vokiečiai buvo laukiami kaip išvaduotojai ir sutinkami su didžiuliu entuziazmu, visiškai nestebina. Vieni sovietinės okupacijos metai spėjo išsklaidyti bet kokias iliuzijas dėl krašto ateities. Brutalus Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą, beatodairiškas tautinių vertybių ir tikėjimo naikinimas, nesulaikomai smunkantis gyvenimo lygis, masiniai areštai, o galiausiai – siaubingi 1941 metų birželio trėmimai piršte piršo išvadą – blogiau nei prie bolševiko būti negali. Apie vokiškąjį nacionalsocializmą didžioji dalis lietuvių neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip dar prieš metus nesuprato apie rusiškąjį komunizmą. Laisvės viltis labiausiai kurstė Birželio sukilimas. Birželio 24-ąją, vokiečiams dar neįžengus į Kauną, o sovietiniams daliniams paskubomis traukiantis iš miesto, LAF sukilėliai per užimtą laikinosios sostinės radiofoną paskelbė atkuriantys nepriklausomą Lietuvą ir sudarantys Laikinąją vyriausybę. Tuo vokiečiams norėta pateikti tokį faktą – jie okupuoja ne SSRS dalį, o nepriklausomą valstybę. Laikinosios vyriausybės vadovu iš pradžių buvo paskirtas vienas iš LAF įkūrėjų K.Škirpa, tačiau vokiečiams tai buvo nė motais – jie paprasčiausiai neišleido buvusio Lietuvos pasiuntinio iš Berlyno, tad kabineto vadovo pareigas ėjo Juozas Ambrazevičius (Brazaitis). Kas jau kas, o Lietuvos pasiuntinys Berlyne K.Škirpa galėjo iš anksto nujausti, kad Laikinosios vyriausybės perspektyvos nėra džiuginančios. Vėliau jis prisimins, jog dar prieš karą Vokietijos užsienio reikalų ministerija užsispyrusi vengė bet kokių kalbų apie Lietuvos suverenumo atkūrimą. „Buvo iš vokiečių karinės vadovybės pusės iš anksto davinėjamos instrukcijos numatytam maršavimui per Lietuvą vokiečių kariuomenės vienetams nuginkluoti LAF kovos padalinius, kai tik vokiečiai bus pasiekę tas vietoves, kur tokie padaliniai pasireikštų”, – rašoma K.Škirpos atsiminimų knygoje „Sukilimas“ . Taigi, K.Škirpa puikiai suprato, kad kokio nors pripažinimo Laikinoji vyriausybė gali tikėtis tik deklaruodama ištikimybę reichui. “Maksimali riba, iki kurios, mano nuomone, mes galime pasitarimuose su vokiečiais eiti, tai sutartis dėl bendros užsienio politikos bei jos vieningumo su Reicho užsienio politika, karo sutartis, glaudūs ūkiniai santykiai, sutartis dėl glaudžių santykių susisiekimo srityje ir kultūros sutartis, kaip draugiškų santykių su Vokietija papuošalas”, – rašoma K.Škirpos liepos 19 dienos instrukcijoje J.Ambrazevičiui. Kitaip sakant, K.Škirpa Lietuvą geriausiu atveju matė kaip “satelitinę Reicho valstybę”, turinčią tokį pat statusą, kaip 1939 metų kovą paskelbta Slovakija. Tačiau ir toks sumanymas buvo pasmerktas žlugti. Beje, vienas iš nedaugelio Lietuvos politikų, numačiusių tokį nesėkmės scenarijų buvo A.Smetona. Dar 1940-aisiais jis rašė, kad K.Škirpos logika iki tam tikro laipsnio įtikinama, tik “klausimas, ar toje logikoje visos premisos teisingos ir patikrintos. (…) Ar Vokietija norės daryti iš Lietuvos Slovakiją? Ar, jeigu ji sutriuškintų Didžiąją Britaniją, ji nesumanys daryti iš Lietuvos Ansiedlungsgebiet (kolonizacijos erdvę)?” Nieko keista, kad A.Smetona nerodė entuziazmo nei dėl Birželio sukilimo, nei dėl Laikinosios vyriausybės veiklos. Maža to, Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Povilas Žadeikis birželio 25-ąją JAV vyriausybei adresuotoje notoje įvardijo šį kabinetą kaip “marionetinį režimą” ir neprašė jo pripažinti. Jau tuo metu dauguma Lietuvos diplomatų buvo įsitikinę, kad karas baigsis antihitlerinės koalicijos pergale, tad lietuvių bendradarbiavimas su naciais, o juo labiau satelitinės Lietuvos valstybės įkūrimas turės labai nepageidaujamų pasekmių.

Laikinosios vyriausybės žlugimas

Tačiau LAF vadovai laikėsi kitos nuomonės. Bent jau karo pradžioje jie tvirtai tikėjo Vokietijos pergale ir siejo su ja kad ir nominalios, bet vis dėlto nepriklausomybės viltis. Būtent todėl Laikinoji vyriausybė paskutinę savo egzistavimo savaitę patvirtino liūdnai pagarsėjusias žydų padėties nuostatas, kurių preambulėje sakoma, kad “žydai ištisus šimtmečius išnaudojo Lietuvą ekonomiškai”, ir smukdė ją morališkai ir kad šiomis nuostatomis siekiama “užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos”. Tuo pat metu Laikinosios vyriausybės laikraštis “Į laisvę” skleidė antisemitinę propagandą, beveik niekuo nesiskiriančią nuo reicho propagandos ministro Josepho Goebbelso kalbų. Nepaisant pataikavimo naciams, bet kokie Laikinosios vyriausybės mėginimai kontroliuoti padėtį okupuotame krašte buvo iš anksto pasmerkti. Jau birželio 24-osios naktį sausumos kariuomenės vyriausiosios vadovybės štabo feldmaršalas Walteris von Brachitsas nurodė Šiaurės armijų grupei: “Škirpos vyriausybė įkurta be talkininkavimo iš vokiečių valdžios pusės; bet koks jos palaikymas draudžiamas. Karinio vadovavimo įstaigos privalo susilaikyti nuo bet kokio kišimosi į klausimus, kurių išsprendimas rezervuotas politinės vadovybės kompetencijai.” Po poros dienų papildomai nurodyta, kad “naujoji lietuvių vyriausybė nepripažįstama”, o sukilėlių padaliniai “turi būti geruoju nuginkluojami”. Kuriam laikui tarp nacių karinės administracijos ir civilinės Lietuvos valdžios nusistovėjo keista simbiozė. Vokiečiai, matyt, nutarė pasinaudoti pačių lietuvių sukurtu administraciniu aparatu. Tačiau jau birželio pabaigoje Berlynas pradėjo ieškoti būdų, kaip pamažu perimti civilinį valdymą į savo rankas. Pradžioje nutarta įgaliotiniu kiekvienai Baltijos šaliai paskirti iš ten kilusį, bet dabar Vokietijoje gyvenantį asmenį. Iš lietuvių toks vaidmuo teko generolui Stasiui Raštikiui. Birželio 28 dieną jis lėktuvu atskraidintas į Kauną. Buvusį Lietuvos kariuomenės vadą atlydėjęs saugumo ir SD pareigūnas dr. von Graefe tikėjosi su S.Raštikio pagalba likviduoti Laikinąją vyriausybę. Tačiau tai padaryti pasirodė ne taip paprasta. Sužinojęs, kad yra paskirtas šios vyriausybės krašto apsaugos ministru, generolas kategoriškai atsisakė tarpininkauti dėl kabineto paleidimo. Tuomet vokiečiai ėmėsi kitos taktikos. Užmezgę ryšį su nacionalsocializmui simpatizuojančiais buvusio premjero Augustino Voldemaro šalininkais, SD agentai pakišo jiems idėją steigti Lietuvos nacionalistų partiją (LNP), perimti valdžią į savo rankas ir paskelbti Lietuvos prisijungimą prie Vokietijos. Voldemarininkai nesunkiai užkibo ant šio kabliuko. Liepos 25-osios naktį jie užėmė Kauno komendantūrą bei LAF štabą ir suėmė LAF įgaliotąjį atstovą Leoną Prapuolenį. Tačiau apie vidurdienį voldemarininkai gavo vokiečių karinės vadovybės nurodymą L.Prapuolenį nedelsiant paleisti ir viską sugrąžinti į padėtį, buvusią iki „perversmo“. Tai buvo didelė staigmena pučistams, taip ir nesupratusiems, kuo gi jie neįtiko vokiečiams. Paaiškėjo, dar liepos 17 dieną Adolfas Hitleris įkūrė ministeriją Rytų okupuotoms sritims. Jos vadovu buvo paskirtas iš Talino kilęs Alfredas Rosenbergas, o Lietuvos generaliniu komisaru – dr. Adrianas von Rentelnas. Netrukus naujasis komisaras pasirašė tokio turinio įsakymą: „Perėmęs Lietuvos civilinį administravimą, Laikinosios Lietuvos vyriausybės veiklą laikau baigta ir nuo š. m. rugpjūčio 5 dienos atleidžiu iš pareigų Laikinosios vyriausybės narius.“ Rugpjūčio 5-ąją paskelbtas ir oficialus Ostlando generalinio komisaro įsakymas, kuriame nurodoma, kad „Lietuvos vyriausybė nuo šiol laikoma nustojusia veikti“. Kabineto nariams nebeliko nieko kita, kaip tik susirinkti į paskutinį posėdį ir konstatuoti, kad toliau dirbti jie nebegali. Keistas sambūvis tarp nacių vadovybės ir lietuviškos administracijos baigėsi. Tiesa, tiek LAF veikėjai, tiek Laikinosios vyriausybės nariai su tokia padėtimi nenorėjo susitaikyti. Rugsėjo 15-ąją LAF paskelbė memorandumą „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei administracijai pradėjus veikti“. Dokumente siūloma pripažinti tolesnį Lietuvos valstybės egzistavimą ir leisti, kad kraštui vadovautų sava vyriausybė. Atsakymo ilgai laukti neteko: generalinio komisaro įsakymu rugsėjo 26-ąją LAF buvo išvaikytas, jo turtas konfiskuotas, o organizacijos vadovas L.Prapuolenis atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje. Dabar Lietuvoje liko vienintelė legali lietuviška politinė organizacija – LNP, bet ir jos dienos buvo suskaičiuotos. Lapkričio mėnesį LNP dar parengė “Pro memoria” Reicho vadovybei, kuriame iš esmės pakartojo LAF memorandumo nuostatas: lietuviai mano, jog tiesioginis Reicho valdymas krašte nėra būtinas ir tikisi, kad Lietuvai bus leista atkurti suverenitetą. Netrukus A.Rosenbergas nusiuntė Ostlando reicho komisarui Hinrichui Lohsei slaptą raštą, kuriame nurodė, kad bet kokios politinės partijos buvimas okupuotuose kraštuose nėra priimtinas. Gruodžio 17 dieną LNP buvo uždrausta. Lietuvių siekiai niekaip nesiderino su grandioziniais Trečiojo reicho planais.

Du požiūriai į Rytų politiką

Reikia pabrėžti, kad Reicho viršūnėse kurį laiką nebuvo bendros nuomonės, ką daryti su okupuotais Baltijos kraštais ir su visa užkariauti planuojama Rytų erdve. Tuo metu Berlyne konkuravo dvi pokarinės tvarkos koncepcijos – nuosaikesnė ir radikali. Pirmajai atstovavo vienas svarbiausių Rytų politikos specialistų – buvęs Vokietijos nacionalsocialistų partijos užsienio reikalų žinybos vadovas A.Rosenbergas, kurį likus mėnesiui iki karo pradžios A.Hitleris paskyrė Rytų Europos erdvės klausimų centralizuoto tvarkymo valdybos įgaliotiniu. Antrosios koncepcijos laikėsi Vyriausiasis Reicho saugumo valdybos (RHSA) viršininkas SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris ir Vokietijos reichsmaršalas Hermannas Goeringas. Pirmąjį planą, kaip reikėtų tvarkytis Rytuose, A.Rosenbergas parengė dar 1941 metų balandžio 2 dieną. Jo požiūriu, siekiant susilpninti Rusiją okupuoti kraštai turėjo būti suskirstyti į septynis geografinius vienetus, suteikiant ribotą nepriklausomybę Ukrainai. Vienu iš tokių vienetų buvo visos trys Baltijos šalys, kurias A.Rosenbergas laikė vokiečių “gyvybine erdve”. Taigi, pozicija Lietuvos, Latvijos ir Estijos klausimu buvo aiški – visos trys šalys, suvokietinus dalį gyventojų, o likusius ištrėmus į Rytus, turėjo tapti Reicho dalimi. Tai A.Rosenbergas pakartojo ir kalboje, pasakytoje balandžio 20-ąją, vos paskyrus jį į naująsias pareigas. Gegužės 8-ąją A.Rosenbergas parengė Ostlandu pavadintų Baltijos kraštų komisarui Hinrichui Lohsei instrukciją, kurioje sakoma, kad svarbiausias šio pareigūno uždavinys – “siekti atitinkamos formos vokiečių protektorato, kad paskui – rasiškai galimų elementų suvokietinimu, kolonizavimu germaniškais žmonėmis ir nepageidaujamų elementų išvietinimais – tą plotą paverstų Didžiojo Vokietijos Reicho dalimi”. Lietuviams A.Rosenbergo plane buvo parengta nepavydėtina dalia – didžioji tautos dalis, kaip netinkama suvokietinti, turėjo būti ištremta į Smolensko sritį. Vis dėlto A.Rosenbergas ir jo žinyba pasisakė prieš brutalius, policinius Reicho tikslų įgyvendinimo metodus, visų pirma – prieš ekonominį okupuotų kraštų išnaudojimą. Jo vadovaujamo SSRS eksperto Otto Brautigamo parengtose direktyvose pabrėžiama, kad palankias sąlygas pelnyti okupuotų kraštų palankumą sudarė jau pati bolševikinė ekonominė politika, per trumpą laiką nuskurdinusi milijonus žmonių. Taigi, ūkinės priespaudos čia reikėtų vengti. Juolab kad netekus gyventojų pasitikėjimo Vokietijai bus sunku gauti reikiamą maisto produktų ir žaliavų kiekį. Be to, puikiai išmanydamas skirtingų Sovietų Sąjungos tautų specifiką, A.Rosenbergas siūlė nedėti lygybės ženklo tarp jų ir rusų. Svarbiausias Vokietijos priešas Rytuose esanti bolševikinė Rusija, tad Vokietija ne tik turėtų remti Maskvos pavergtų tautų priešinimąsi bolševizmui, bet ir skatinti ginkluotų nacionalinių junginių kūrimąsi. “Esu įsitikinęs, kad atsiras milijonai savanorių naujam Europos ir Vokietijos kraštui sukurti Rytuose”, – tvirtino Reicho ministras vienoje kalboje. Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (RHSA) viršininkas SS reichsfiureris H.Himmleris./Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka Tačiau Vokietijos okupacinę politiką nulėmė ne A.Rosenbergo įžvalgos ir direktyvos. Kaip jau minėjome, Rytų kraštų ministras Reicho vadovybėje susidūrė su labai rimtais oponentais – H.Himmleriu ir H.Goeringu, kurių vadovaujamoms žinyboms šio pareigūno siekiai sutelkti savo rankose visą okupuotų kraštų valdymą buvo visai ne prie širdies.

Lietuviai germanizuoti netiko

Dar iki karo H.Goeringas buvo parengęs vadinamąjį “Žaliąjį aplanką” su okupuotų Rytų valdymo planais, numatančiais vykdyti čia kieto kumščio ir beatodairiško išnaudojimo politiką. Liepos 16-ąją, kai generolo Heinzo Guderiano 29-oji motorizuota divizija įsiveržė į Smolenską, A.Hitlerio būstinėje įvykusiame pasitarime fiureris pareiškė, kad karas faktiškai laimėtas, tad belieka “teisingai pasidalyti Rusijos pyragą”. Čia A.Hitleris iš esmės pakartojo tai, ką siūlė H.Goeringas ir H.Himmleris: nėra ko terliotis su užimtų kraštų gyventojais siekiant jų palankumo. Jiems tereikia leisti aiškiai suprasti, kad vokiečiai atėjo amžiams. Tam tinka visos priemonės – ekonominė prievarta, deportacijos, sušaudymai… Šventai tikėdamas greita Vokietijos pergale, fiureris kategoriškai atmetė A.Rosenbergo pasiūlytus politinius sprendimus, tarp jų – dalinę Ukrainos nepriklausomybę. O Baltijos šalys be jokių išlygų turi tapti vokiečių kolonistų apgyvendinta Reicho dalimi. A.Hitleris nepritarė ir A.Rosenbergo idėjai formuoti nacionalinius karinius junginius, galinčius padėti vokiečiams kovoti prieš bolševizmą. Okupuotų kraštų policinę priežiūrą fiureris perdavė H.Himmleriui, o ekonominę jų kontrolę – H.Goeringui. 1940-aisiais RHSA pradėjo kurti generalinį planą “Ost”. Tų metų gegužę parengtame memorandume H.Himmleris siūlė “skaldyti tautas į kiek galima mažesnes grupes, silpninti tautinę savimonę ir kultūrą, likviduoti inteligentiją, suvaržyti švietimą”. Planą “Ost” buvo numatyta įgyvendinti per 30 metų. Per šį laiką iš Europinės SSRS dalies turėjo būti iškelta iki 85 proc., iš Lenkijos – 65 proc., iš Vakarų Ukrainos – 75 proc. gyventojų. Iš viso – 31 mln. žmonių. Dalį likusių gyventojų buvo numatyta suvokietinti, o kiti turėjo tapti pigia darbo jėga. Mūsų tautai šis planas nežadėjo nieko gera. Berlyno universiteto profesoriaus Konrado Meyerio parengtuose ekonominiuose ir politiniuose “Rytų rekonstrukcijos” planuose sakoma, kad suvokietinti tinka vos 5 proc. lietuvių (tarp estų tokių rasta daugiau nei pusė). Dauguma lietuvių buvo “išbrokuoti” kaip turintys daug slaviško kraujo. Kas laukė germanizuoti netinkamų mūsų tautiečių, galime spręsti iš Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerijos Kolonizacijos skyriaus viršininko Erchardo Wetzelio atsiliepimų apie planą “Ost”. Dokumento autorius siūlė netinkamus germanizuoti lietuvius ir kitų Baltijos tautų atstovus “savanoriškai perkelti” į slavų gyvenamas žemes ir panaudoti juos šiems kraštams administruoti. Beje, E.Wetzelis nesiūlė naikinti Baltijos kraštų inteligentijos, o siųsti jos atstovus į Vokietiją. Profesoriaus manymu, taip Baltijos kraštų inteligentai suartėtų su vokiška kultūra ir taptų tinkami germanizuoti. 1941 m. birželio sukilimo Lietuvoje dalyvis LAF įgaliotasis atstovas L.Prapuolenis. 1941 m./LCVA nuotrauka Grandiozinius Rytų Europos germanizavimo ir kolonizavimo planus S.Himmleris ir jo žinyba kūrė iki pat 1943 metų. Pats SS reichsfiureris savo kalbose aprėpė jau ne dešimtmečius, o šimtmečius. 1942 metų rugsėjo 16 dieną vykusiame SS ir policijos vadų susitikime jis tvirtino, kad po 400-500 metų Europoje iki pat Uralo gyvens iki 600 mln. germanų. Matyt, tokie užmojai pasirodė per dideli net pačiam A.Hitleriui. 1943-aisiais, kai padėtis Rytų fronte Vokietijai nebežadėjo nieko gera, fiureris nurodė tolimos ateities planų neberengti.

Pasipriešinimas ar laukimas?

Bet grįžkime į 1941-ųjų rudenį, kai tiek Lietuvos visuomenės veikėjai, tiek paprasti krašto gyventojai galutinai įsitikino, kad rudasis okupantas nėra niekuo geresnis už raudonąjį. Suvokimas, kad nacių planai ir veiksmai kelia grėsmę net pačios lietuvių tautos egzistavimui, negalėjo neskatinti pasipriešinimo. Iš tiesų, didelė dalis LAF ir LNP narių netrukus įsitraukė į antinacistinio pogrindžio organizacijų veiklą. Tokių tautinio pasipriešinimo organizacijų buvo kelios. Krikščioniškų pažiūrų veikėjai būrėsi į Lietuvių frontą, radikalesni tautininkai – į atnaujintą LNP, liberalesnių pažiūrų aktyvistai – į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, valstiečiai liaudininkai būrėsi aplink pogrindžio laikraštį “Nepriklausoma Lietuva”. Bendro antinacistinio pogrindžio centro formavimasis dėl tarpusavio nesutarimų užtruko iki vėlaus 1943-iųjų rudens, tačiau faktiškai Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas pradėjo veikti tik 1944-ųjų vasarį, likus vos keliems mėnesiams iki sovietų sugrįžimo. Kai kurie šių dienų istorikai teigia, jog tautinio lietuvių pogrindžio veiklą Lietuvoje vargu ar galima vadinti tikra antinacisitine rezistencija. Iš tiesų, kova prieš okupantus mūsų krašte apsiribojo agitacija pogrindžio spaudoje ir tyliu okupantų nurodymų sabotavimu. Vienas ryškiausių tokio pasyvaus pasipriešinimo pavyzdžių buvo sužlugęs nacių mėginimas suformuoti lietuvišką SS batalioną. Tuo metu su ginklu prieš vokiečius Lietuvos teritorijoje kovojo tik raudonieji partizanai, kurių daugumą sudarė iš užfrontės atsiųsti diversantai, ir krašto rytuose veikusios lenkiškos Armijos Krajovos formuotės. Lietuvių pasyvumą, palyginti su kitų nacių okupuotų Europos šalių rezistentais, nesunku paaiškinti. Pirma, tautinė rezistencija laikėsi laukimo taktikos, taupydama jėgas pokario Lietuvai atkurti. Antra, lietuviai suprato, kad, kovodami prieš vokiečius, jie padeda sovietams, kuriuos (pagrįstai ar nepagrįstai) laikė didesniu savo priešu. Trečia, lietuviai, kitaip nei jų likimo broliai Vakarų Europoje, buvo visiškai izoliuoti – Vakarų demokratijos apie jų kovą nieko nežinojo ir jos nepripažino. Vokiečių kareiviai žygiuoja Laisvės alėja Kaune./LCVA nuotrauka Taigi, tautinį pogrindį šildė tik viltys. Iš pradžių aklai tikėję Vokietijos pergale, rezistentai vėliau vylėsi, kad bolševikų žygį į Vidurio Europą sustabdys JAV ir Didžioji Britanija, sudariusios separatinę taiką su Vokietija. Deja, šios viltys buvo bergždžios. Mirtinoje kovoje tarp totalitarizmo ir demokratijos Vakarų valstybės buvo pasiryžusios palikti už geležinės uždangos net tokią šalį kaip Lenkija, tad ką jau kalbėti apie Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes. Taigi Jaltoje, o vėliau ir Potsdame vykusiose konferencijose sąjungininkai net nesvarstydami atidavė mūsų kraštą į Josifo Stalino rankas.

Lietuvos žinios, 2023-06-21

Posted in Istorija | Tagged , , | Parašykite komentarą

Juodojo birželio šešėlis

TMP000_470

Prieš 72 metus 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėję masiniai trėmimai davė pradžią sovietiniam lietuvių tautos naikinimui.

Trumpos birželio naktys. Ir šviesios. Net ir juodžiausią valandą, atmušdamas medžių siluetus, boluoja dangus ir žada greitą aušrą. Trumpas ir šios nakties poilsis su saule pakylančiam lietuviui sodiečiui. Laukia darbymetis, kai kiekviena diena verta metų. Siūbuoja vėjyje rasoti žolynai, stiepiasi į dangų rugiai, nusimetusios žiedlapius tyliai brandina vaisius obelys… Žemė laukia žmogaus rankų. Regis, taip buvo ir bus. Per amžius. Per kartų kartas. Ir tą naktį niekas nelaukė nelaimės. Ramiai besiilsintys žmonės nė nenujautė, kad priešaušrio valanda netrukus virs šiurpiais prisiminimais, kančiomis, prarastos tėvynės ilgesiu. Jie nenumanė, kad kaip tik šiuo metu valsčiuose ir miesteliuose prie parengtų sunkvežimių jau rikiuojasi ginkluoti enkavėdistai, stotyse garvežiai stumdo parengtus gyvulinius vagonus, netrukus tapsiančius septyniolika ešelonų, per artimiausias keturias dienas išvešiančių toli nuo tėvynės tūkstančius niekuo dėtų žmonių. Daugelį iš jų – amžinai.

„Liaudies priešų“ paieškos

Nemažai lietuvių tikriausiai žinojo, kad pirmąją okupacijos vasarą sovietų pastumdėlio „Respublikos prezidento“ Justo Paleckio ir vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo nurodymu buvo suimti buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, toks pat likimas ištiko ir daugiau kaip tūkstantį žymesnių nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų. Tačiau politikoje ar visuomeninėje veikloje nedalyvavę paprasti kaimų ir miestelių gyventojai manė, kad juodas represijų šešėlis jų nepalies. Jie nė nenujautė, kad 1940 metų rudenį sovietinės Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius savo slaptame aplanke jau turėjo SSRS NKVD įsakymą ir jo priedą – instrukciją dėl „antisovietinių, socialiai pavojingų ir kriminalinių elementų apskaitos tvarkos“.
Tiesa, šiuose dokumentuose apie masines represijas tik smulkiai nurodoma, kokių kategorijų asmenims būtina užvesti agentūrines ir asmens bylas. Turėjo būti registruoti visi potencialūs okupantų priešai, nepriklausomai nuo turimų „konkrečių duomenų apie jų antisovietinę veiklą“. Potencialios būsimo nusikaltimo aukos turėjo būti suregistruotos iki 1941 metų vasario 10 dienos. Laiko nedaug, tad M.Gedvilas 1940-ųjų lapkričio 28 dieną išleido įsakymą „Apie apsileidimą antisovietinio ir socialiai svetimo elemento ataskaitoje“, kuriuo savo pavaldinius ragino suktis kiek galima sparčiau ir nurodė 14 grupių, kurioms priklausantys asmenys turi būti sekami. Prie tokių priskirti net filatelistai ir esperantininkai. M.Gedvilo “kontora” ir iš Maskvos atsiųsti čekistai sukosi kaip įmanydami. Padedami vietos komunistų ir komjaunuolių, jie naršė nepriklausomos Lietuvos įstaigų archyvus ieškodami duomenų apie buvusius policininkus, teisėjus, prokurorus, kalėjimų tarnautojus, fabrikantus, stambius dvarininkus. Tačiau reikiamam tremtinių „kontingentui“ surinkti šios informacijos nepakako. Tad 1941 metų gegužės 21 dieną prasidėjusiu baigiamuoju pasirengimo etapu buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir valsčių vykdomuosiuose komitetuose įsitaisę kolaborantai. Būtent iš pastarųjų trėmimų organizatoriai gavo pažymas apie valsčiuose gyvenančių asmenų „socialinę kilmę ir turimą turtą“, dalyvavimą nepriklausomybės kovose ar priklausymą tautinėms organizacijoms. Tokia informacija buvo laikoma „kompromituojančia medžiaga“ ir tapo svarbiausiu kriterijumi atrenkant tremties aukas. Vėliau imti registruoti ir „socialiai pavojingų elementų“ šeimų nariai – moterys ir vaikai, be jokios „kompromituojančios medžiagos“ taip pat turėję atsidurti gyvuliniuose vagonuose. Pasirengimas trėmimams vyko ypatingo slaptumo sąlygomis. Likus dešimčiai dienų iki trėmimų pradžios, vykdymo grupių nariai po instruktažo neturėjo teisės išeiti iš tarnybinių patalpų, o jiems talkinti paskirti sovietiniai ir partiniai aktyvistai apie operacijos pradžią turėjo sužinoti tik jai prasidėjus. Operacijos išvakarėse L.Berijos pavaduotojo V.Černyšovo į Rygą išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I.Serovui ir V.Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, 13616 – į tremtį. Ši direktyva bus įvykdyta beveik tiksliai – 1941 metų birželio 14-18 dienomis į lagerius išvežta 7,35 tūkstančio, į tremtį – 12,33 tūkst. asmenų, kuriuos okupantai laikė savo priešais.

Išvežė per mažai?

Masiniai trėmimai prasidėjo dar neišaušus sekmadienio, birželio 14-osios, rytui. Visose sodybose, namuose ar butuose operacija vyko pagal tą patį scenarijų: iš miego pakelti žmonės būdavo suvaromi į kambario kampą, jiems pranešama, kad yra išvežami į kitus Sovietų Sąjungos rajonus. Vėliau namuose būdavo atliekama kruopšti krata ir nurodoma skubiai susirinkti būtiniausius daiktus. Kartais baudėjai tam skirdavo porą valandų, kartais – vos pusvalandį. Daugeliu atvejų iš tremiamųjų buvo atimami vertingesni daiktai – laikrodžiai, portsigarai, brangesni stalo įrankiai, net pašto ženklų kolekcijos, nors instrukcija draudė apiplėšinėti tremiamuosius.
Čekistams buvo nurodyta visus tremiamuosius padalyti į dvi grupes – „A“, kuriai priskiriama šeimos galva, ir „B“, į kurią turėjo patekti likusieji šeimos nariai. Taigi, išvežamųjų laukė skirtingi keliai. Moterys ir vaikai keliavo į tremtį, o vyrų laukė lageriai, tarp jų – ir baisieji Rešotai, iš kurių retas sugrįžo gyvas. Sąstatams pajudėjus rytų kryptimi, niekas iš tremtinių nežinojo, kada ir kur baigsis ši kelionė. Niekas dar nenumanė, kad ne vienam išvežtajam ji bus paskutinė. Tvankiuose vagonuose be gurkšnio tyro oro, žmoniško maisto ir vandens pradėjo mirti silpniausieji – seneliai, ligoniai, kūdikiai. Niekas niekada nebepasakys, kur jų kapai – mirusieji būdavo tiesiog paliekami mažose stotelėse. Laidoti jų nebuvo nei kam, nei kada. Ne geresnė lemtis laukė ir išgyvenusiųjų. Daugiau kaip pusei jų kelionė maždaug po trijų savaičių baigėsi Barnaule, Altajaus krašte. Iš čia jie buvo paskirstyti po laikinas apgyvendinimo vietas – šaltus barakus prie tolimų miško kirtaviečių. Jau rudenėjant šių būstų sienas iš vidaus ėmė traukti šerkšnas. Vėliau užklupo baisioji 1941-1942 metų žiema. Vyresnės moterys, kurių nevarė į darbą ir kurios dėl to negaudavo maisto normos, ėmė mirti badu. Toks pats likimas grėsė ir visoms, turinčioms vaikų, nes į darbus varydavo tik labai jaunas ir bevaikes. Paskui atėjo ilgai lauktas pavasaris, atsirado žolė, grybai, uogos, už darbus duodamas šioks toks maisto davinys kuriam laikui nuvijo bado šmėklą. Gyvenimas pasirodė šviesesnis, tačiau neilgam. 1942 metais 2795 tremtiniai iš Altajaus buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę ir įkurdinti Lenos deltos salose. Šioje gyventi netinkamoje žemėje moterų laukė itin sunkus darbas – ledinėje upės srovėje joms tekdavo traukti didžiulius tinklus. Sąlygos prie Laptevų jūros buvo neįsivaizduojamai sunkios. Baisus šaltis, poliarinės naktys, neperregimos pūgos, kai, žengęs bent žingsnį į šalį nuo specialiai ištemptos virvės, paklysi ir jau nesugrįši. Ir badas bei ligos, nuo kurių ypač kentė vaikai. Viena baisiausių Lenos deltos vietų buvo Trofimovsko sala: per dvi nepakeliamas bado žiemas čia mirė 64 iš 74 vaikų nuo vienerių iki septynerių metų. Nėra abejonių, kad netrukus po “Juodojo birželio” mūsų kraštą būtų užgriuvusios naujos masinių trėmimų ir areštų bangos, kurių svarbiausias tikslas – palikti Lietuvą be lietuvių ar bent jau be geriausios jos gyventojų dalies, o į ištremtų ar nužudytų gyventojų vietą atkelti kolonistus iš įvairių Sovietų Sąjungos regionų. Ne veltui Antanas Sniečkus 1942 metais rašytoje ataskaitoje apgailestavo, kad iš šalies pavyko ištremti tiek mažai lietuvių. Pasak jo „masinis kontrrevoliucinių elementų išvežimas buvo įvykdytas glaustais terminais, pačiose karo išvakarėse, todėl ir nebuvo užbaigtas.“ Atsigriebti už savo nesėkmes okupantai ir jų pakalikai ėmėsi 1944-aisiais, vos praslinkus frontui.

Lietuviško kaimo saulėlydis

Dabar lietuviai jau gerai žinojo, ko galima tikėtis iš sugrįžusių stalininių ordų. Tad daugelis išvengusiųjų 1941-ųjų košmaro traukėsi į Vakarus. Kiti, nenorėdami tapti sovietinės kariuomenės patrankų mėsa, slėpėsi miškuose. Dar kiti ėmė organizuoti aktyvų ginkluotą pasipriešinimą, kurio sovietai mėgino išvengti bent jau tol, kol frontas risis per Lietuvos teritoriją.
Norint nuraminti žmones bandyta sukurti tam tikrą teisėtumo ir teisingumo iliuziją. 1944 metų gegužės 17 dieną buvo įkurta LKP CK biuro komisija, turėjusi nagrinėti 1941-aisiais ištremtų žmonių skundus. Tačiau vadovauti komisijai buvo paskirti tie patys prieškario budeliai – M.Gedvilas, prokuroras Vladas Niunka ir NKVD liaudies komisaras A.Guzevičius. Nenuostabu, kad nuo 1942 metų iki 1945-ųjų ši komisija iš tremties paleido vos keliolika asmenų. Tuo tarpu liepą vėl pradėti masiškai suiminėti valdžiai įtartini asmenys. Iš sovietinės Lietuvos NKVD tarnybinio pranešimo matyti, kad „nuo išvadavimo momento“ iki 1945 metų kovo 1 dienos buvo suimti ir sulaikyti 14006, o iki balandžio 1-osios – jau 15892 žmonės. Taigi, kukliausiais skaičiavimais, nuo 1944 metų liepos iki 1945 metų birželio buvo suimta 36180 asmenų. Daugiau kaip pusę suimtųjų sudarė nuo prievartinio šaukimo į kariuomenę besislapstantys arba iš jos pabėgę jauni vyrai. Lapkričio 14 dieną sovietinės Lietuvos prokuroro pareigas einantis Fiodoras Girko siunčia A.Sniečkui raštą, kuriame nurodoma, kad, siekiant įveikti pasipriešinimą sovietų valdžiai, būtina imtis represijų ne tik prieš ginkluotos rezistencijos kovotojus, bet ir prieš jų šeimas. Po dešimties dienų iš Maskvos vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir saugumo (NKGB) į Vilnių atskrieja bendra šių žinybų direktyva dėl „antisovietinio ir kontrrevoliucinio elemento“ registravimo (įskaitos)“. Tokių elementų dokumente priskaičiuojama net 10 kategorijų. Pirmoje sąrašo eilutėje atsidūrė ne kuo nors sovietų valdžiai nusikaltę ar neįtikę asmenys, o tie, kurių vienintelė kaltė buvo jų tautybė ar tiesiog pavardė. Taip „liaudies priešams“ buvo priskirtos visos Lietuvoje gyvenusios vokiečių šeimos.
Balandžio 18 dieną vietos enkavėdistai gavo J.Bartašiūno įsakymą pradėti trėmimus. Gegužės 30-ąją tremitiniai buvo suvaryti į vagonus. Gegužės 3 dieną 9 val. 30 min. sąstatas Nr. 48006 pajudėjo į Rytus. Po keturių savaičių varginančios kelionės jis sustojo Tadžikijos Stalinabado mieste. Iš ten 329 vyrai, 220 moterų ir 263 vaikai sunkvežimiais pasiekė Afganistano pasienyje esantį Vachšo upės slėnį, kuriame plyti milžiniški medvilnės laukai. Šis slėnis daugeliui taps kapu – per pirmuosius dvejus metus kas antras atvežtasis čia mirs nuo alinančio darbo ir nepakeliamos kaitros. Netrukus naujos trėmimų bangos įgavo iki tol negerėtą mastą. 1947 gegužės 21 VKP(b) CK priėmė slaptą nutarimą „Dėl kolūkių steigimo Baltijos respublikose“. Tačiau kaip šį nutarimą įgyvendinti, jei savanoriškai atsisakyti savo turto ir sumesti jį į bendrą katilą niekas nesiveržia? Pirmaisiais kolektyvizacijos metais valdžiai pavyko šiaip taip suorganizuoti vos 20 kolūkių. Tokia padėtis Maskvos aiškiai netenkino, tad sovietinės Lietuvos valdžia, mėgindama „paprotinti“ kaimo žmonės, nuo įtikinėjimų ir agitacijos perėjo prie spaudimo. Dėl to ypač kentėjo labiau prakutusieji. Jau 1947 metų rudenį pradėti sudarinėti „buožių sąrašai“. Į juos LKP CK nutarimu pateko visi ūkininkai, naudoję samdomą darbą, turėję kuliamąją, traktorių ar kitą žemės ūkio mašiną, malūną, lentpjūvę, nuomoję kaimynams gyvulius, skolinę sėklai grūdus ar kokius nors padargus. Pirmuoju ženklu, jog virš Lietuvos kaimo vėl tvenkiasi debesys tapo 1948 metų gruodžio 21-23 dienomis Vilniuje valdžios sušauktas pirmasis Sovietų Lietuvos kolūkiečių suvažiavimas. Jame kai kurie specialiai parinkti kolūkių vadovai ragino imtis „griežtesnių priemonių kovai su buožėmis ir buržuaziniais nacionalistais“, o vieno Šakių apskrities Sintautų valsčiaus kolūkio pirmininkas net paragino „parašyti laišką draugui Stalinui, kad visi buožės būtų likviduoti kaip klasė“.
Ruoštis „likvidavimui“ pradėta maždaug po keturių mėnesių. Balandžio 3 dieną Maskvoje patvirtinti SSRS MGB vyriausiosios transporto valdybos viršininko pulkininko Michailo Benesono parengti skaičiavimai, kuriuose nurodoma, kad būsimiems trėmimams iš Lietuvos teritorijos prireiks 1500 vagonų. Kiekviename jų turi tilpti po 24 žmones, vadinasi, pasirengta išvežti 36 tūkst. žmonių. 1949 metų gegužės 18-ąją LSSR Ministrų taryba ir LKP CK priėmė visiškai slaptą nutarimą „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“ ir patvirtino instrukciją trėmimų vykdytojams. Tąsyk pirmą kartą į tremtinių sąrašus įtraukti ne tik rezistentai, jų rėmėjai ar šeimų nariai, bet ir į kolūkius stoti nepanorę ūkininkai. Maždaug po mėnesio prasidėjo įvykiai, įėję į istoriją kaip didžiausia pokario trėmimų operacija „Vesna“. Apie tai, kiek žmonių buvo išvežta per šią trėmimų bangą „Vesna“, būta įvairių versijų. Vis dėlto šiandien, remiantis archyviniais šaltiniais, galima tvirtinti, kad į tremtinų žmonių sąrašus buvo įtraukti 56718 asmenų. Trėmimų organizatorių pranešime Maskvai ir SSRS MGB 2-osios valdybos ataskaitoje teigiama, kad gegužės 22-23 dienomis į Buriatijos-Mongolijos ASSR buvo išvežtos 11345 šeimos arba 39766 žmonės.

Pasmerkti amžinai tremčiai

Dar 30 tūkst. piliečių Lietuva neteko per antrąją pagal dydį pokario trėmimų operaciją „Priboj“ („Bangų mūša“), prasidėjusią 1949 metų kovo 25 dieną. Tai buvo paskutinis ir mirtinas smūgis tradiciniam mūsų kaimui. Po jo beveik visi išlikę sodiečiai buvo prievarta suvaryti į stalininius „kolchozus“. Palyginti su 1948 metų trėmimais, operacija “Priboj” turėjo savų ypatybių. Nors pagrindinis jos smūgis buvo nukreiptas į Lietuvą, trėmimai tuo pat metu vyko ir Latvijoje bei Estijoje. Latvijos istoriko Heinriho Strodo darbe pateikiamais duomenimis, tai buvo didžiausia Baltijos šalyse tarprespublikinė komunistinio genocido operacija. Jos metu iš visų trijų Baltijos valstybių buvo išvežta beveik 100 tūkst. žmonių. Operacija “Priboj” pasižymėjo išskirtiniu slaptumu. Jos plane numatyta “siekiant dezinformuoti gyventojus, Estijoje ir Latvijoje inscenizuoti kariuomenės pavasario mokymus bei “uždrausti dalių vadams rašant kokius nors dokumentus vartoti sąvoką “operacija”. Visokie nurodymai ir apskaičiavimai, telefoniniai pokalbiai ir kita buvo apibendrinami žodžiu “mokymas”. MGB kariai iki operacijos vykdymo neturėjo žinoti būsimos operacijos vietos ir pobūdžio tikriausiai dėl to, kad būtų išvengta gandų apie dar vieną genocido priemonę ir kad tie gandai nepasiektų “kapitalistinės stovyklos. Tokią išvadą apie slaptumo būtinybę daro H.Strodas.
1949 metų trėmimai išsiskyrė dar ir tuo, kad žmones iš tėvynės buvo numatyta išvežti neribotam laikui. Neatsitiktinai dar 1948 metais SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė įsaką, numatantį už pabėgimą iš tremties vietos bausti 20 metų lagerio, nors iki tol už tai grėsė tik 3-5 metai pataisos darbų, vėliau ištremiant žmogų į ankstesnę apgyvendinimo vietą. Taigi, sovietinė valdžia, regis, ne tik rengė sąlygas spartesniam „kolchozų“ kūrimui, bet ir ruošė erdvę krašto apgyvendinimui kolonistais. Trėmimai visame krašte prasidėjo kovo 25 dieną 6 val. ryto, kai dauguma pasmerktųjų tremtin dar buvo namuose. Štai kaip trėmimo pradžią savo dienoraštyje aprašo Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vadas (tuomet dar buvęs apygardos štabo adjutantu) Lionginas Baliukevičius-Dzūkas: „Trėmimas vyksta „demokratiškiausiomis“ aplinkybėmis. Ar daug gyventojų palietė ši nelaimė, sunku dabar pasakyti, tačiau kulkosvaidžių kalenimas įvairiose miško pusėse rodo, jog bolševikai ir šį kartą plačiai užsimojo“. Deja, partizanai niekuo negalėjo padėti tremiamiems tautiečiams. Miškuose tuo metu tebuvo likę ne daugiau kaip 2,5 tūkst. kovotojų, o prieš tremiamus Lietuvos žmones buvo mesta kelių dešimčių tūkstančių Vidaus kariuomenės kareivių, saugumiečių ir sovietinių aktyvistų armija. Taigi, Sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministro Juozo Bartašiūno tarnybiniame pranešime SSRS vidaus reikalų ministrui S.Kruglovui vėliau bus tvirtinama, kad „operacija iš esmės vyko ramiai, rimtesnių gaujų pasireiškimų ar teroristinių aktų operacijos laikotarpiu neužregistruota“. 1953 metų balandžio 14 diena datuotoje SSRS Vidaus reikalų ministerijos 1-osios valdybos 8-ojo skyriaus viršininko generolo leitenanto Žukovo pažymoje „Dėl iškeldintųjų iš Lietuvos SSR 1945-1951 metais kontingento nurodoma, jog 1949-aisiais į tremtį išvežti 32735 žmonės. Maskvos sukurptas planas buvo įvykdytas 128 procentais. Tačiau to buvo negana. Nuo 1949 metų balandžio aktyviai ieškota tų, kuriems operacijos „Priboj“ metu pavyko pabėgti ir pasislėpti. Dauguma jų taip pat neišvengė tremties. Ir nors per porą metų nuo didžiųjų trėmimų buvo kolektyvizuota 89 proc. visų Lietuvos ūkių, vietos valdžia ir toliau rengė tremtinų asmenų sąrašus. 1951 metų spalio 2-3 dienomis per trėmimų operaciją kodiniu pavadinimu „Osen“ („Ruduo“) į Krasnojarsko kraštą ištremta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių, tarp jų – net apie 5 tūkst. vaikų. Šie tremtiniai taip pat buvo vadinami buožėmis, nors daugiau kaip pusė jų jau buvo įstoję į kolūkius. Na, o visiškai netilpusieji į buožių apibrėžimą buvo įvardyti kaip „buožių pakalikai“.

Suluošinta karta

Operacija “Osen” buvo paskutinė masinių trėmimų banga, nors 1952-aisiais per kelis kartus Krasnojarko krašte atsidūrė dar beveik 3 tūkst. žmonių. Tačiau teroras ir tautos naikinimas lageriuose ir tremtyje tęsėsi. Iš viso nuo 1944 metų iki 1958 metų sovietinio genocido ir teroro aukomis tapo ne mažiau kaip 456 tūkst. lietuvių. Kas antras suaugusysis. Kas antras vyras. Kas aštunta moteris. Kas penkioliktas vaikas. O dabar prie šių aukų pridėkime dar 490 tūkst. žmonių, kurie dėl okupantų teroro buvo priversti pasitraukti į Vakarus arba repatrijuoti. O kur dar Antrojo pasaulinio karo aukos, pirmiausia – nužudyti Lietuvos žydai? Net ir atmetę tuos, kuriems pavyko išgyventi ir sugrįžti, gauname siaubingą statistiką – per tuos metus netekome daugiau kaip milijono mūsų piliečių. Kas trečio žmogaus! Skaičiai, žinoma, iškalbingi, tačiau ir jie neatskleidžia tikrojo katastrofos masto. Ne mažiau svarbu ir tai, kam teko žiauriausi okupantų smūgiai. O jie buvo nukreipti į šviesiausią, aktyviausią, darbščiausią tautos dalį. Pirmiausia, buvo pasmerkti tie, kurie kūrė ir gynė nepriklausomą Lietuvą ir niekuomet nebūtų susitaikę su jos praradimu. Štai kodėl tremtyje ir lageriuose pirmiausia atsidūrė inteligentai (ypač mokytojai), nepriklausomybės kovų savanoriai, geriausi ūkininkai, pokario laisvės kovotojų artimieji. Reikia pripažinti, kad tais baisiais laikais vienintelė išlikimo garantija buvo jei ne atviras kolaboravimas su priešu, tai bent jau sugebėjimas nutylėti, nusilenkti, prisitaikyti. Šias savybes su motinos pienu perėmė ne viena pokario karta. Ir šiandien juodojo birželio šešėlis vis dar temdo mūsų mintis ir jausmus.

Lietuvos žinios, 2013-06-14

Posted in Uncategorized | Tagged , , , | Parašykite komentarą