Sveiki!

 

Esu  Aras Lukšas. Gimiau 1963 metų vasario 10 dieną Kaune. Žurnalistikoje nuo 1988 metų. Dirbau televizijoje, keliose radijo stotyse, naujienų agentūrose, savaitraštyje “Veidas“,  dienraštyje “Lietuvos žinios“ .

Rengiau laidas ir publikacijas įvairiomis temomis, tačiau didžiausia mano aistra – XX amžiaus Lietuvos istorijos peripetijos, o svarbiausia tema – žmogaus likimas ir pasirinkimas akistatoje su istorijos mėsmale. Tad šio tinklalapio rubrikoje “Istorija“ pasiūlysiu Jums susipažinti su tuo, ką esu parašęs per pastaruosius dešimtį metų .

Mielai lauksiu Jūsų pastabų ir atsiliepimų.

Reklama
Paskelbta temoje Apie mane | Komentarų: 3

Liatukas, Pranas (1876 01 29  – 1945 09 09)

Pranas Liatukas – Lietuvos kariuomenės  generolas.

Gimė 1876 m. sausio 29 d. Tauragės apskrities  Kvėdarnos valsčiaus, Padievaičio kaime.

Nuo  1902 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje

1917 m. baigė tarnybą pulkininko laipsniu.

1918 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą. Tų pačių metų gruodį įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę.

1918 m. gruodžio 24 d. – 1919 m. kovo 4 d. Apsaugos Ministerijos Štabo viršininkas.

1919 m. kovo 4 d. tarnavo veikiančioje kariuomenėje, kovojo su bolševikais ir bermontininkais.

1920 m. išėjo į atsargą.

1945 m. sausio 30 d. NKVD suimtas. Neatlaikęs kankinimų mirė, Lukiškių kalėjimo ligoninėje.

Susijusi publikacija:

Nepriklausomybės kovų generolas

Būtent P. Liatuko brigadai buvo lemta galutinai išstumti Raudonąją Armiją iš Lietuvos teritorijos. Ryžtingas pulkininko vadovavimas neliko nepastebėtas – 1919 metų spalio 7-ąją jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir patikėtos vyriausiojo kariuomenės vado ir Krašto apsaugos ministerijos valdytojo pareigos.

Kovose  užgrūdintas karys tuomet nė nenujautė, kad netrukus jam teks durti ne su priešais, o su savaisiais ir kad šis susidūrimas kainuos jam karininko karjerą. Visgi 1920-ųjų vasario įvykiai, įėję į istoriją kaip Kauno įgulos maištas, radikaliai pakeitė P. Liatuko gyvenimą.

P. Liatukas taip pat minimas šiuose archyvo rašiniuose:

Saulėlydžio premjeras

Maištas ar sukilimas? 

 

Paskelbta temoje Dosjė | Parašykite komentarą

Cesevičius, Domas (1902 11 12 – 1986 03 14)

AL-180817-07

Domas Cesevičius  ekonomistas, publicistas, žurnalistas, redaktorius, Finansų viceministras, paskutinis tarpukario Lietuvos Tautininkų Sąjungos pirmininkas.

NKVD suimtas naktį į 1940 m. liepos 12-ąją.

1941 metų balandžio 19 nuteistas 8 metams lagerių. Tų pačių metų vasarą jis atsidūrė Pečiorlage – Rusijos šiaurėje tarp Vorkutos ir Pečioros.

1945 metų sausį, sutrumpinus bausmės laiką iki faktiškai išbūtojo, iš lagerio paleistas. Grįžęs į Lietuvą, įsidarbino  Politinės ekonomijos katedros docentu Vilniaus universitete.

1946 metų liepos 23-ąją  atleistas iš universiteto.

1950 m. rugpjūčio 18-ąją suimtas antrą kartą.

1951 metų sausio 20-ąją  „už priklausymą antisovietinei nacionalistinei organizacijai ir aktyvią antisovietinę veiklą“ ištremtas į Krasnojarsko kraštą.

1954 m. iš tremties paleistas. Grįžęs į Lietuvą, KGB persekiotas iki 1977 m.

Mirė 1986 m. kovo 14 d. Vilniuje.

Susijusi publikacija:

Domas Cesevičius: pusė gyvenimo KGB šešėlyje

 „Man atrodė, kad bus negerai, jei visi trauksimės. Reikia, kad kas nors liktų. Rizika didelė, bet reikia apsispręsti. Nutariau: bala nematę, jei jau parvažiavau, tai pats savęs netremsiu. Tegu kiti tremia. Nebėr Lietuvos, tai ir gyvenimas nebrangus“ , – taip savo sprendimą  prisimins pats tautininkų vadovas.

Tai buvo trečiasis D. Cesevičiaus gyvenime lemtingas sprendimas ir vienintelis kompromisas su savo įsitikinimais ir sąžine. Beteisio kalinio kalbos apie „laisvą kvėpavimą“ stalininėje imperijoje atrodo kaip pasityčiojimas iš paties savęs. Be abejo, visada buvo galima neiti į kompromisus ir pasirinkti žūtį. Bet taip atrodo tik žiūrint iš saugios šiandienos pozicijų. O ten, lagerio neviltyje, tokio pasirinkimo galimybė buvo nepalyginamai mažesnė.

D. Cesevičius taip pat minimas šiuose archyvo rašiniuose:

1940 liepa: teroro pradžia

Nevykę “vilkų“ žaidimai

1940-ųjų inteligentai: naivuoliai ar išdavikai?

Lietuviškas „duumviratas“ pabaigos pradžia

Karštas 1940-ųjų vidurvasaris

Paskelbta temoje Dosjė | Parašykite komentarą

Domas Cesevičius: pusė gyvenimo KGB šešėlyje

AL-180817-07

1940-ųjų liepą tarp daugiau nei penkių šimtų sovietinių okupantų suimtų nepriklausomos Lietuvos veikėjų atsidūrė ir paskutinysis Tautininkų Sąjungos pirmininkas, žymus ekonomistas Domas Cesevičius. Šiandien prisiminkime jo lagerių ir tremčių kelius bei lemtingus sprendimus, nulėmusius būtent tokį likimą.

 

Aras Lukšas

 

Į okupantų paleistą mėsmalę D. Cesevičius pateko kone akimirksniu. 1940 metų birželio 19-ąją finansų ministro portfelį „liaudies vyriausybėje“ sutikęs priimti Ernestas Galvanauskas Kremliaus emisarų nurodymu atleido jį iš viceministro pareigų. Tai buvo pirmas signalas, liudijantis, kad virš tautininkų vadovo galvos ima tvenktis debesys ir kad reikia laukti naujų bėdų. Kada jos užgrius, buvo galima tik spėlioti. D. Cesevičius neabejojo sulauksiąs ir kitokių represijų, tačiau turbūt nesitikėjo, kad viskas įvyks taip greitai. Jis negalėjo žinoti, kad liepos 7-ąją naujuoju Valstybės saugumo departamento vadovu paskirtas komunistų vadeiva Antanas Sniečkus pasirašys visiškai slaptą dokumentą  – „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujamojo sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“.

Įgyvendinti šį planą imtasi liepos 10-ąją. Tądien naujieji, daugiausia iš buvusių politinių kalinių atrinkti Valstybės saugumo departamento darbuotojai, padedami ką tik įsteigtos milicijos, pradėjo areštus ir kratas. Viskas vyko pagal vieną ir tą pačią schemą: įsiveržę į pasmerktųjų suimti namus, saugumiečiai pirmiausia atlikdavo kratą. Tačiau rimtai ieškoti kokių nors „įkalčių“ niekas nė neketindavo – ši instrukcijos dalis būdavo atliekama skubotai ir formaliai. Tuomet naujojo režimo „priešams“ buvo pranešama, jog jie suimami. Tiesa, suimamųjų artimiesiems beveik visuomet buvo sakoma, kad po kelių dienų jie bus paleisti. Iki tol nesusidūrę su sovietų klasta žmonės tuo tikėjo:  artėjant rinkimams į Liaudies seimą buvo galima pamanyti, jog naujajai valdžiai neįtinkančius asmenis tiesiog norima izoliuoti iki tol, kad bus paskelbti rinkimų rezultatai. Tačiau daugelio iš jų niekas niekada daugiau nebematė.

 

Suėmimo galėjo išvengti

 

Suėmimai vyko visą savaitę, o D. Cesevičius šioje eilėje buvo vienas iš pirmųjų. Naktį į liepos 12-ąją, apie pirmą valandą, namo, kuriame jis gyveno šeimininkė pasiūlė nuomininkui bėgti, mat jo ieškoti ateinantys du vyrai. „Aš čia, teateina“, – tepasakė D. Cesevičius. Apsisprendęs pasitikti savo likimą jis buvo jau senokai.

Saugumiečiai, pateikę A. Sniečkaus pasirašytą orderį, nurodantį atlikti D. Cesevičiaus namuose kratą o jį patį – „suimti ir pristatyti“, ėmėsi ieškoti kratos protokole nurodytų daiktų – „priešvalstybinės literatūros, susirašinėjimo ir ginklų“. Nieko panašaus neradę, kažkodėl prigriebė universiteto studentų, kuriems D. Cesevičius dėstė, sąrašą. Tiesą sakant, kratos rezultatai neturėjo jokios reikšmės – ar vienaip ar kitaip buvęs viceministras tą naktį būtų atsidūręs Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos kampe esančiame Saugumo departamento pastate.

Prieš tęsdami pasakojimą apie tą lemtingą naktį ir vėlesnius įvykius, paklauskime savęs: ar galėjo D. Cesevičius išvengti suėmimo o tuo pačiu – ir visos jį ištikusios nepavydėtinos lemties. Be abejo, taip, ir net du kartus. Pirmą kartą – 1939-aisiais, jau vykstant II pasauliniam karui kuomet jis, kaip Rokfelerio fondo stipendininkas, dirbo mokslinį darbą ir gilino žinias JAV. Tų metų spalio 10-ąją, apsilankęs Niujorko pasaulinės parodos Lietuvos dienoje, jis užsuko į Rokfelerio centrą. Šis apsilankymas buvo lemtingas. Pats D. Cesevičius vėliau jį prisimins taip: „Ten sėdėjęs valdininkas (…) mane atpažino ir nustebo, kad aš dar Amerikoj. Visi europiečiai, karui prasidėjus, jau išvykę. Jis pats esąs anglas ir taip pat ruošiasi išvykti, „kai prasideda audra, geriausiai likti namie“.

Pats D. Cesevičius apie kelionę namo tuo metu nė negalvojo: stipendijos užteks dar ilgam, pagaliau, ją galima ir pratęsti, o veikla Amerikoje buvo ne tik įdomi, bet ir siūlė didelių galimybių. Bet pamąstyti apie tai galima – tam yra dar visa savaitė, kol jis bus Niujorke. Tačiau savaitės neprireikė: sprendimui užteko artimiausio pusvalandžio, kol šalimais esančioje kavinukėje buvo išgertas kavos puodelis. Anglo žodžiai paveikė taip stipriai, kad D. Cesevičius nieko nelaukdamas sugrįžo pas valdininką ir pareiškė – grįžtu namo. Po poros dienų gavęs iš fondo laivo bilietą ir pinigų kelionei, D. Cesevičius netrukus išplaukė Europos link. Po ilgos kelionės, kurioje netrūko ir tikrų audrų ir kitokių nuotykių jis per Švediją ir Estiją pasiekė Lietuvą, kurioje po liūdnai pagarsėjusios 1939-ųjų spalio 10-osios sutarties su sovietais jau dygo raudonarmiečių įgulos.

Antrą kartą išvengti dramatiško likimo D. Cesevičius galėjo pirmąją okupacijos dieną, po 1940-ųjų birželio 15-ąją įvykusio paskutinio nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdžio. Tuomet, kalbėdamasis su prezidentu Antanu Smetona, neseniai išrinktas Tautininkų sąjungos pirmininkas išgirdo valstybės vadovo pageidavimą, kad inteligentai trauktųsi prie Vokietijos sienos, kurią paskutinę minutę galima būtų pereiti. Tačiau net ir paties prezidento, ir kai kurių politikų bei visuomenės veikėjų pasitraukimas nepakeitė D. Cesevičiaus nusistatymo pasilikti pasmerktoje Tėvynėje. „Man atrodė, kad bus negerai, jei visi trauksimės. Reikia, kad kas nors liktų. Rizika didelė, bet reikia apsispręsti. Nutariau: bala nematę, jei jau parvažiavau, tai pats savęs netremsiu. Tegu kiti tremia. Nebėr Lietuvos, tai ir gyvenimas nebrangus“ , – taip savo sprendimą vėliau prisimins pats tautininkų vadovas.

 

Kelias į lagerius

 

Taip D. Cesevičius liepos 12-osios naktį atsidūrė saugumo rūsyje esančioje kameroje, kuri netrukus buvo pilnutėlė. „Jėzus Marija, kas čia darosi, tik veža ir veža?!“, – stebėjosi čia tebedirbantys senieji policininkai. Iš tiesų, NKVD rezidentūra iš Kauno pranešė Maskvai, jog per savaitę trukusią operaciją Lietuvoje suimti 504 asmenys, tarp kurių be D. Cesevičiaus pateko  buvęs švietimo ministras Leonas Bistras, kariuomenės Generalinio štabo antrojo kontržvalgybos skyriaus  pulkininkas Konstantinas Dulksnys, buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, ministro pirmininko pavaduotojas  Kazys Bizauskas ir daugelis kitų.

Šių žmonių likimai susiklostys labai įvairiai: nemažai jų bus nužudyti SSRS ir Vokietijos karo pradžioje, dalis amžiams pražus lageriuose ir tremtyje. Toks likimas galėjo ištikti ir D. Cesevičių, jei ne susiklosčiusios aplinkybės ir turbūt kone vienintelis jo gyvenimo kompromisas, leidęs išsaugoti gyvybę ir keleriems metams sugrįžti į Lietuvą. Tačiau apie tai – kiek vėliau, o dabar grįžkime į pačią D. Cesevičiaus Golgotos pradžią.

Rugpjūčio 24-ąją D. Cesevičius buvo perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Prasidėjo tardymai – iš pradžių matyt dar pagal lietuvišką, o paskui – jau pagal įprastą ir išbandytą enkavėdistinę metodiką. Tai matyti iš besikeičiančio apklausų protokolų stiliaus – jei pradžioje juose nėra sovietinei naujakalbei būdingų terminų, tai paskutiniuose protokoluose jau randame tokius įtariamojo parodymus: „Aš prisipažįstu, kad buvau kontrrevoliucinėje organizacijoje „Neolituanija“ ir kontrrevoliucinėje Tautininkų partijoje, joms vadovavau ir  kovojau su darbo masių revoliuciniu judėjimu bei Lietuvos kompartija. Tokių naktinių tardymų išvarginto ir neabejotinai pačių enkavėdistų ranka surašytų parodymų užteko, kad Ypatingasis pasitarimas – vadinamoji „troika“ – 1941 metų balandžio 19 nuteistų D. Cesevičių aštuoneriems metams lagerių. Tų pačių metų vasarą jis atsidūrė Pečiorlage – Rusijos šiaurėje tarp Vorkutos ir Pečioros.

Ką konkrečiai lageryje dirbo D. Cesevičius, duomenų nėra, o ir pats jis apie darbą bent jau išlikusiuose atsiminimuose nekalba – yra pasakojęs tik, kad „darbas nebuvo pati didžioji bausmė“, o sunkiausia buvę, kai kokias tris dešimtis kilometrų pėsčiomis varydavo iš lagerio į lagerį. Šiaip ar taip, sveikatos kaliniui tenykštis gyvenimas nepridėjo, antraip jis su gresiančia kojos amputacija nebūtų atsidūręs ligoninėje. Koją medikams pavyko išgelbėti, tačiau mums D. Cesevičiaus buvimas ligoninėje įdomesnis tuo, kad ten jis buvo apstatytas bent septyniais NKVD agentais, fiksavusiais kone kiekvieną sekamojo žodį ir žingsnį. Čekistus domino viskas – su kuo kalinys bendrauja, kiek ir ką pasakoja apie savo praeitį, ką mano apie padėtį nacių okupuotoje Lietuvoje, karo baigtį ir daugybę kitų dalykų. Vėliau pradėta domėtis ir galimais buvusio tautininkų vadovo ryšiais užsienyje.

Matyt, agentų teikiama informacija rimtai sudomino enkavėdistus. Šiaipjau už atvirai tebereiškiamas antisovietines pozicijas jam buvo galima greitai sukurpti naują bylą ir „įsūdyti“ dar keliolika metų, o gal net ir sunaikinti. Tačiau nutiko visiškai kitaip: 1943 metų sausio 7 dieną lagerio operatyvinis įgaliotinis gavo tokį vyresnybės nurodymą: „Užtikrinkite 2-ojoje ligoninėje esančio Cesevičiaus sistemingą agentūrinį aptarnavimą. Taip pat žiūrėkite, kad būtų pagerintas maitinimas ir medicininis aptarnavimas.“ Tai liudijo, kad NKVD rengė D. Cesevičiui kitokį, nei žūti pasmerkto lagerio klipatos vaidmenį.

 

Vienintelis kompromisas

 

Tas kitas vaidmuo buvo numatytas ne jam vienam ir tapo didelio naujos krypties sovietų propagandinio žaidimo dalimi. Mat kaip tik tuo metu Rytų fronte jau buvo įvykęs esminis lūžis ir tapo aišku, kad Raudonoji Armija išstums vokiečius iš jų okupuotų teritorijų. Vienoje šios naujosios propagandos kryptyje, skurtoje nacių okupuotai Lietuvai, tauta raginama būti vieninga ir nedelsiant kilti į kovą su hitlerininkais, kitoje, skirtoje likusiai SSRS daliai mėginama parodyti, kad lietuviai jau dabar aktyviai kovoja su vokiškaisiais okupantais.

O ką jau kalbėti apie 1944-ųjų vasarą, kuomet sovietų kariuomenės daliniai priartėjo prie Vilniaus. Tuo metu įprastą komunistų oficiozo “Tiesos“ šūkį “Visų šalių proletarai, vienykitės!“ pakeitė lozungas “Visi į kovą su hitlerininkais!“.  Iš straipsnių ir Lietuvai transliuojamų radijo laidų dingo tokios sąvokos kaip “lietuvių liaudis“, nekalbant jau apie užuominas į klasių kovą ar proletariatą. Užtat visur garsiai skambėjo tokios frazės kaip “lietuvių tauta“, “tautos interesai“, ir net “Lietuvos nepriklausomybė“. Maža to, liepos mėnesį, vykstant mūšiams dėl Vilniaus, per Maskvoje įkurdintą sovietinės Lietuvos radiją skambėjo ne “Internacionalas“, o V. Kudirkos “Tautiška giesmė“. Visa tai turėjo sudaryti įspūdį, kad šį kartą į Lietuvą sugrįžta kitokie bolševikai, tad Raudonąją armiją reikėtų pasitikti jei ne su entuziazmu, tai bent jau neutraliai.

Be abejo šiai propagandai reikėjo panaudoti pačius Rusijoje esančius lietuvius. Ne tik, ir ne tiek komunistus, kiek buvusius „buržuazinius“ veikėjus, net jei šie ir kalėjo stalininiame Gulage. Vienu iš tokių taikinių ir tapo D. Cesevičius. O kad buvęs nepriklausomos Lietuvos veikėjas butų sukalbamesnis, enkavėdistai griebėsi įprastų dviejų priemonių – meduolio ir botago. Botagu tapo agentų pranešimų pagrindu užvesta įskaitinė byla, galėjusi pasibaigti fiziniu sunaikinimu. Na, o meduoliu, žinoma, tapo pasiūlyta galimybė ne tik išgyventi, bet ir atgauti laisvę bei sugrįžti į Tėvynę. Tam tereikėjo dviejų dalykų  – parašyti į sovietinę spaudą „Žodį lietuviams“, beje akcentuojant ne prosovietinę, bet greičiau antivokišką tonaciją. O dar reikėjo kreiptis į LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Justą Paleckį ir paprašyti jo malonės. „Jeigu parašysi – galėsi tikėtis išeiti į laisvę, o jei ne, tai pastipsi čia – šiaurėje“, – tokius iš Maskvos atvykusių čekistų žodžius vėliau prisimins D. Cesevičius.

Abu reikalavimus kalinys įvykdė ir, ko gera, net su kaupu. „Žodyje lietuviams“, kurį 1944-ųjų pavasarį išspausdino „Tiesa“, galima rasti ne tik antivokiškų minčių bet ir tokius žodžius: „Mano betarpiškas Sovietų S-gos gyvenimo pažinimas mane nepajudinamai įtikino Sovietų S-gos tautinės politikos gyvenimiškumu bei teisingumu ir belieka tik nekantriai laukti, kad su skauduliais nuo Sovietų S-gos atplėšta Lietuva vėl atsidurs Didžiosios Sovietų Sąjungos plačiame ir laisvame kvėpavime bei kūrybingose pastangose keliant tautų ir žmonių gerovę“.

Tai buvo trečiasis D. Cesevičiaus gyvenime lemtingas sprendimas ir vienintelis kompromisas su savo įsitikinimais ir sąžine. Beteisio kalinio kalbos apie „laisvą kvėpavimą“ stalininėje imperijoje atrodo kaip pasityčiojimas iš paties savęs. Be abejo, visada buvo galima neiti į kompromisus ir pasirinkti žūtį. Bet taip atrodo tik žiūrint iš saugios šiandienos pozicijų. O ten, lagerio neviltyje, tokio pasirinkimo galimybė buvo nepalyginamai mažesnė. 1972-aisiais iš atminties rašytoje pokalbio su kagėbistais santraukoje D. Cesevičius aną momentą prisimins taip: „Aš tada buvau fiziškai visai išsekęs, nuo badavimo sutinęs, moraliai ir fiziškai prislėgtas ir todėl neturėjau nei fizinių, nei moralinių jėgų pasipriešinti tokiam grasinimui. Už parodytą man duonos plutą galėjau daug ko išsižadėti ir daug ką pažadėti“.  O mums belieka pridurti, kad daugiau tokių kompromisų D. Cesevičiaus gyvenime nebus.

 

„Areštuoti už dviveidžiavimą“

 

O kol kas prasidėjo ilgas kelias į laisvę. Nuo 1944-ųjų gegužės vidurio perėjęs kelis lagerius D. Cesevičius 1945 metų sausio 6-ąją sulaukė Ypatingojo pasitarimo nutarties sutrumpinti jo bausmės laiką iki faktiškai išbūtojo, o dar po trijų savaičių jam atsivėrė paskutiniojo – Maskvos kalėjimo vartai. Dabar D. Cesevičius galėjo grįžti į Kauną, iš kur ir pradėjo savo nelaisvės epopėją. Vasario pradžioje jam buvo leista persikelti į Vilnių, o po neilgo laiko – ir įsidarbinti Politinės ekonomijos katedros docentu universitete.

Atrodė, kad čekistai dabar paliks buvusį kalinį ramybėje. Tačiau ne. Tais metais jį stebėjo bent du MGB informatoriai, vienam iš kurių buvo pavesta išsiaiškinti dabartinius D. Cesevičiaus ryšius. Tokie pavedimai duoti ne šiaip sau, nes buvusį Lietuvos politiką tikėtasi rinktis kandidatu verbavimui. Ir greitai įsitikinta, kad tokiam „darbui“ potencialus kandidatas netiks. Iš D. Cesevičiui skirtame Mečislovo Treinio rašinyje pateikiami tokie agentės „Ševčenko“ užfiksuoti docento žodžiai: „Geriau vėl eiti į katorgą, kurią jau mačiau, negu dirbti kartu su jais. Ką gi jie mums duoda? Kur ta laisvė, kurią jie mums žadėjo? Aplinkui matome tik trūkumus ir NKVD persekiojimus. Tūkstančiai mūsų inteligentų pūva kalėjimuose už tai, kad nenorėjo naikinti mūsų jaunimo ir buvo kitos nuomonės (…). Bet viskas turi savo pabaigą (…). Karas kuris turėtų netrukus užsiliepsnoti, viską išspręs“.

Kaip matome, D. Cesevičius tuo metu tikėjo, kad karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos neišvengiamas ir kad jis baigsis demokratijos pergale. To jau buvo per daug, tad čekistai nutarė paslėpti meduolį ir vėl griebtis botago. Taigi, už nemarksistinio požiūrio į visuomeninio gyvenimo reiškinius ir „buržuazinių idėjų tempimą“ D. Cesevičius 1946 metų liepos 23-ąją buvo atleistas iš universiteto.

Prasidėjo sunkus gyvenimas. Teko verstis atsitiktiniais darbais, glaustis atsitiktinėse pastogėse, ir dar kęsti nuolatinius „pokalbius“ su čekistais. Po vieno iš tokių pasišnekėjimų, įvykusio 1948-aisiais, D. Cesevičius per plauką išvengė tremties (kaip tik tais metais vyko liūdnai pagarsėjusi masinių trėmimų operacija „Vesna“). Tų pačių metų gruodį čekistai dar tris kartus mėgino priversti D. Cesevičių bendradarbiauti. Dar kartą paspausti D. Cesevičių MGB mėgino 1950-ųjų birželį. Tuomet jam netgi buvo primygtinai pasiūlyta aplankyti keturis jo pažįstamus, tačiau jis nurodymo neįvykdė. Maža to, papasakojo apie saugumiečių spaudimą savo pažįstamai, neįtardamas, kad kalbasi su jų informatore – jau minėta „Sevčenko“.

Šis agentūrinis pranešimas galutinai nulėmė D. Cesevičiaus likimą, mat po juo randame tokią jį priėmusio čekisto išvadą: „Reikia apiforminti D. Cesevičių už dviveidžiavimą ir areštuoti. Tai padaryti reikia nedelsiant“.  Rugpjūčio 18-ąją buvęs universiteto docentas savo bute buvo suimtas. Po tris mėnesius trukusių tardymų sukurpta kaltinamoji išvada dar kartą primena senas, prieškarines D. Cesevičiaus „nuodėmes“. To užteko, kad 1951 metų sausio 20-ąją Ypatingasis pasitarimas „už priklausymą antisovietinei nacionalistinei organizacijai ir aktyvią antisovietinę veiklą“ ištremtų jį į Krasnojarsko kraštą. Šį kartą – visam gyvenimui. Tokia buvo dar vieno lemtingo D. Cesevičiaus sprendimo neprisitaikyti prie sovietinės sistemos ir nebendradarbiauti su okupantais kaina.

 

Agentų apsuptyje

 

Galimas dalykas, kad amžinon tremtin į Krasnojarsko kraštą išsiųstas D. Cesevičius ten būtų ir pražuvęs. Nuo tokios lemties išgelbėjo Josifo Stalino mirtis ir prasidėjęs chruščiovinis atšilimas: 1954-aisiais jis iš tremties buvo paleistas. Tai, kad D. Cesevičiui, kitaip nei daugeliui buvusių tremtinių, kurių sovietinės Lietuvos valdžia paniškai bijojo, buvo leista sugrįžti į Lietuvą ir net apsigyventi Vilniuje, gali liudyti, jog čekistai jo atžvilgiu neatsisakė turėtų planų.

Tiesa, ilgą laiką buvusiam tautininkų vadovui gyventi Tėvynėje nebuvo lengva. Porą metų jis nesėkmingai ieškojo nuolatinio darbo. Nors ne vienas veikėjas žadėjo jam padėti, bet pažado netesėjo – pasirodo, įsidarbinti reikia LKP CK rekomendacijos, o tokios, žinoma, nebuvo. Ir tik kai 1956-ųjų pavasarį dėl tokios padėties D. Cesevičius pasiguodė vienam universiteto dėstytojui (nė nenumanydamas, kad šis yra KGB agentas „Juristas“), reikalai pajudėjo. Pranešęs apie pokalbį savo kuratoriui, „Juristas“ gavo užduotį D. Cesevičiui padėti, „tikslu vėliau suartėti su juo“. Taip apie sugrįžusį tremtinį ėmė megztis naujos čekistinio voratinklio gijos.

Po poros savaičių D. Cesevičius gavo darbą universiteto bibliotekos bibliografijos skyriuje, tačiau rudeniop buvo atleistas iš pareigų. Kaip rašo M. Treinys, taip nutiko todėl, kad „Juristo“ užduotis jau buvo įvykdyta: D. Cesevičius juo pasitikėjo ir dažnai kreipdavosi į jį įvairiais klausimais.

Kitą nuolatinį darbą D. Cesevičius gavo tik 1960-aisiais, kai savo pažįstamo inžinieriaus Stepono Stulginskio padedamas (šį kartą – jau be KGB žinios ir pritarimo) jis buvo priimtas ekonomistu į Miestų ir kaimų statybos projektavimo institutą. Tai ko gera buvo geriausias D. Cesevičiaus laikas – jis važinėjo po komandiruotes, dirbo ir kūrybinį darbą. Tačiau kaip tuo metu jį sekusių agentų skaičius išaugo nuo keturių iki vienuolikos. Matyt, tokį aktyvumą lėmė ir tai, kad D. Cesevičius 1960-aisiais pradėjo reguliariai lankytis „Neringos“ kavinėje, kurioje prie vadinamojo „profesorių stalo“ rinkdavosi kritiškai sovietų valdžiai nusiteikę intelektualai. Be abejo, ten prisėsdavo ir KGB informatoriai, detaliai aprašinėję D. Cesevičiaus išsakomas mintis.

Tuo metu, o ir vėliau sovietinis saugumas ne tik rinko informaciją apie D. Cesevičiaus nuotaikas, bet ir toliau rezgė planus jį aktyviai paveikti. Antai 1971-aisiais jau ne tik agentai, bet ir kadriniai kagėbistai mėgino įtikinti buvusį „buržuazinį“ veikėją parengti sovietinei valdžiai palankių straipsnių spaudoje arba bent jau parašyti viešą išpažintį. Suprantama, D. Cesevičius tai daryti kategoriškai atsisakė.

Tuomet KGB ėmė regzti planus savo objektą sukompromituoti. Planas buvo tikrai šėtoniškas: panaudojus „Neringoje“ įrengtą pasiklausymo aparatūrą, užfiksuoti kelių antisovietiškai nusiteikusių D. Cesevičiaus pašnekovų mintis, o tuomet išsikviesti juos apklausai. Tada per savo agentus papasakoti D. Cesevičiaus bičiuliams apie jo 1944-aisiais parašytą „Žodį lietuviams“ ir sukelti abejonių, ar tik D. Cesevičius nebus provokatorius pranešinėjęs saugumui apie pokalbių prie „profesorių stalo“ turinį. O galiausiai dar vienas agentas informuos kompaniją matęs, kaip D. Cesevičius kartą vogčiomis įsmuko į KGB rūmus. Visi šie veiksmai turėjo prikišamai parodyti: D. Cesevičius pats yra KGB informatorius, todėl neverta nei juo pasitikėti, nei su juo bendrauti.

Nežinia, kodėl šis planas nebuvo įgyvendintas. Gal todėl, kad tuo metu D. Cesevičiui atsirado galimybė JAV lietuvių kvietimu nuvykti į Ameriką. Kagėbistus, beje, tie ketinimai sudomino: D. Cesevičiui ketinta netrukdyti tai padaryti – matyt, planuota užjūryje jį panaudoti savo tikslams, o gal – tiesiog nebeleisti sugrįžti. Tačiau pats „objektas“ tokių planų greitai atsisakė, motyvuodamas taip: „neturėčiau nei ko reikšmingesnio duoti (…), nei ko reikšmingesnio iš ten paimti“. O juk galėjo išvykti ir pasilikti laisvame pasaulyje, taip galutinai atsisakęs persekiojimų. Likti nelaisvoje Tėvynėje buvo paskutinis lemtingas D. Cesevičiaus sprendimas.

Reikia pridurti, kad 1977-aisiais KGB pagaliau paliko D. Cesevičių ramybėje, kaip sulaukusį garbaus amžiaus ir nebepavojingą. Taip Gulagą, tremtis ir nuolatinį spaudimą pusę gyvenimo kentusiam žmogui likimas atseikėjo dar devynerius metus gyvenimo, nebejaučiant už nugaros juodo KGB šešėlio.

Lietuvos žinios, 2018-09-07

Paskelbta temoje Istorija, Uncategorized | Parašykite komentarą

Lozoraitis, Stasys (1898 09 05 – 1983 12 24)

AL-01

Stasys Lozoraitis. Diplomatas, užsienio reikalų ministras.

Gimė 1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune.

1923–1929 m.  dirbo diplomatinį darbą Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne.  (Nuo 1925 m. – pirmasis sekretorius, nuo 1928 m. patarėjas).

1929 – 1932 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto Italijoje. (Nuo 1931 m. laikinasis reikalų patikėtinis).

1932–1934 m. – Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius.

1934 m. birželio 12 d.  paskirtas LR užsienio reikalų ministru.

Nuo 1939 m. vasario iki pasiuntinybės Romoje uždarymo 1940 m. rugpjūčio 27 d. –  nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje.

1940 m. birželio 2 d. prieš pats sovietinę okupaciją,  Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio paskirtas užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu.  Šias pareigas ėjo iki pat mirties. 

Mirė 1983 m. gruodžio 24 d. Romoje.

Susijusi publikacija

Realios politikos pradininkas

Jau skambant II pasaulinio karo uvertiūrai, šis diplomatas mėgino gelbėti Lietuvos nepriklausomybę, siūlydamas visiškai naują Lietuvos nacionalinio saugumo ir gynybos užsienio politikos koncepciją. Deja S. Lozoraičio vizija taip ir nebuvo iki galo įgyvendinta.

1938 metų pabaigoje Berlynas nusiuntė Kaunui aiškų signalą, kad S. Lozoraičio buvimą naujoje vyriausybėje jis traktuos kaip provokaciją ir pagarsino, kad jo nuomonės ignoravimas privers Reicho vadovybę imtis atsakomųjų priemonių. Tad J. Lozoraitį ištiko jo pirmtako D. Zauniaus likimas – pastarasis buvo paaukotas dėl gerų santykių su Lenkija, o jo įpėdinis – dėl gerų santykių su Vokietija.

S. Lozoraitis taip pat minimas šiuose archyvo rašiniuose:

Nepalaužiamai tikėjęs ateitimi

Skaudžių praradimų pavasaris

1938-ieji: ultimatumų pradžia

Kovotojas, nemėgęs revoliucijų

Prieškario Lietuva: kolektyvinio saugumo paieškos

Penki ištikimybės dešimtmečiai

 

Paskelbta temoje Dosjė, Uncategorized | Parašykite komentarą

Keliuotis, Juozas (1902 09 04 – 1983 03-25)

keliuotis

1902 m. rugsėjo 4 d. gimė žurnalistas, redaktorius, rašytojas ir vertėjas Juozas Keliuotis.

1945 m.  už dalyvavimą antisovietinio pogrindžio veikloje suimtas. Ištremtas į Pečioros lagerius.

1947 m. grįžo į Lietuvą.

1952 m. suimtas antrą kartą. Išsiųstas į Solikamsko lagerius.

1956 m. sugrįžo iš įkalinimo vietos. Atsisakęs vykdyti KGB nurodymus ir paskelbti viešą atgailą, buvo persekiojamas iki 1978 metų.

Mirė 1983 m. kovo 25 d.

Susijusi publikacija:

Juozas Keliuotis tarp KGB girnų

Gal būtų kitaip, jei būtų viešai mušęsis į krūtinę, ėmęs šlovinti komunistų partiją ir draugą Staliną. Bet juk ne, neatgailavo J. Keliuotis. Niekur negaudamas nuolatinio darbo tyliai rašė „į stalčių“ pjeses, romanus, noveles, eilėraščius, niekaip neatitinkančius nei socialistinio realizmo, nei apskritai sovietinės dvasios.

Iš J. Keliuočio operatyvinio tyrimo bylos medžiagos matyti, kaip stoiškai ir ironiškai J. Keliuotis reaguodavo į agentų bandymus įkalbėti jį pareikšti bent lašelį palankumo sovietams, aiškindamas, kad gali būti jai dėkingas nebent už dvi „ekskursijas“  į Sibirą ir 15 rublių pensijos. O 1961-aisiais, oficialiai tapęs invalidu ir pagaliau gavęs iš valdžios kuklų būstą, teištarė: „Dabar galėsiu balsuoti ir už komunizmą.“

Ilgainiui J. Keliuotis tapo ne toks atlapaširdis ir patiklus. Ypač jis pasikeitė sužinojęs apie vieno savo artimo draugo išdavystę – šis, neatlaikęs sąžinės priekaištų, pats prisipažino sekęs rašytoją. „Turiu draugų, kurie mane išduoda, geri draugai, nuvykstu, vaišina ir sako – mūsų šeimos narys, o paskui saugumas pasiūlo brangų užmokestį ir mane išduoda“ – tokie J. Keliuočio žodžiai užfiksuoti vienoje „objekto“ klausymosi suvestinėje.

Provokacija su J. Keliuočiu tapo kone chrestomatiniu pavyzdžiu visam sovietiniam saugumui ir net pateko į specialų leidinį „Sbornik KGB SSSR“, kaip sėkmingiausios operacijos pavyzdys, iš kurio turėtų mokytis visi čekistai.

J. Keliuotis taip pat minimas šiuose rašiniuose:

Lietuvos išlaisvinimo taryba: be ginklo prieš smurtą

Šešėliuotas poetės kelias

Balsas, šaukiantis tiesos

 

 

Paskelbta temoje Dosjė, Uncategorized | Parašykite komentarą

Bomba ministrui: faktai ir versijos

AL-180810-01

 

Liepos 24-ąją sukako 51 metai, kai Prancūzijoje mirė kelių tarpukario Lietuvos vyriausybių premjeras ir ministras Ernestas Galvanauskas. Laimingo atsitiktinumo dėka šis žymus politikas išgyveno 46-metais ilgiau, nei jam skyrė įtūžę oponentai. 

 

Aras Lukšas

 

Juodą kaip rašalas vėlyvo rudens naktį ant geležinkelio tilto Kaune stovėjo pusamžis aristokratiškos išvaizdos vyriškis. Atrodė, kad jis įsitempęs laukia kažko svarbaus. Laikrodžio rodyklės lėtai slinko link trečios valandos, kai kiek tolėliau nuo keisto nakties klajūno užsiimtos pozicijos kažkas dusliai driokstelėjo. Vyriškis su palengvėjimu atsikvėpė ir netrukus jo siluetą prarijo tamsa. Kas buvo šis žmogus? Ar jis buvo vienas iš tų, kuriuos leidinys „Trimitas“ po kelių dienų pavadins „patamsių riteriais“? Apie tai pasvarstysime kiek vėliau, juolab, kad šiandien jau turime nemažai ir įvairių šios istorijos versijų.

O kol kas apsistokime ties neginčijamu faktu. 1921 metų lapkričio 25-ąją, be ketvirčio trečią nakties prie Smėlio ir Gedimino gatvių sankirtoje esančio namo nugriaudėjo sprogimas. Ant pirmojo aukšto lango išorinės palangės padėtas sprogmuo buvo toks galingas, kad kone iki šaligatvio išvertė namo sieną, sutrupino lango rėmus, pakėlė į orą stiklo ir plytų nuolaužas, kurios suniokojo kambario baldus, sulankstė geležinę lovą ir išsviedė iš jos ten gulėjusį buvo šeimininką. Regis, žmogaus turėjo laukti neišvengiama mirtis, tačiau jis liko gyvas, mat tą nelemtą akimirką buvo nusisukęs nuo lango ir sprogimo banga bei nuolaužos tik sužeidė jo pakaušį, nugarą ir kojas.

Kad šis sprogimas – politinio teroro aktas, abejonių būti negalėjo: pasikėsinimo auka tapo Lietuvos derybinės delegacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovas , finansų, prekybos ir pramonės ministras Ernestas Galvanauskas, per pastaruosius porą mėnesių spėjęs tapti didelės dalies visuomenės įsiūčio auka. Nenuostabu, jog įtarti organizavus pasikėsinimą buvo galima daug ką – nuo Lietuvos tautininkų, šaulių ar net žvalgybos iki lenkų pogrindžio. Bet prieš kalbėdami apie įtikinamas ir nelabai į tiesą panašias versijas peržvelkime, kaip ir kodėl Lietuvoje per gana trumpą laiką įsisiūbavo politinė audra, tik per plauką nepražudžiusi diplomato ir vyriausybės nario.

 

„Išdavikas bus nubaustas“

 

Pandoros skrynia 1921-aisiais tapo Tautų Sąjungos mėginimai (TS) išspręsti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus, virtę dviem TS pirmininko Pauliaus Hymanso pasiūlytais projektais. Pirmasis buvo pateiktas metų pradžioje, antrasis, kompromisinis ir gerokai palankesnis Lietuvai – rugsėjo 8-ąją.  Projekto esmė buvo tokia: Vilnius pripažįstamas Lietuvos sostine, o Lietuva ir Lenkija – dviem savarankiškomis valstybėmis, kurias sieja tik bendros Užsienio reikalų bei Ekonominės tarybos, turinčios po lygiai narių iš kiekvienos šalies. Be to, šios dvi institucijos galėjo nagrinėti tik klausimus, patenkančius į abiejų kraštų interesų sferą.

Mainais už Vilniaus pripažinimą Lietuvai  Tautų Sąjunga siūlė: Vilniaus kraštas tampa savarankišku kantonu iš jo teritorijos išvedami visi kraštą okupavę daliniai. Buvo ir dar viena sąlyga – Lietuvos valstybėje numatomos dvi oficialios kalbos – lietuvių ir lenkų. Lenkijos pusei toks pasiūlymas nelabai patiko, tačiau Tautų Sąjunga rugsėjo 20 dieną aiškiai pareiškė daugiau į diskusijas nesileisianti – šis projektas esantis galutinis dokumentas o ne pagrindas deryboms.

Reikia pastebėti, kad dauguma Lietuvos diplomatų neslėpė pritarimo tokiam problemos sprendimui. Tarkime, Lietuvos pasiuntinys Helsinkyje Ignas Šeinius Ambasadorių konferencijoje kalbėjo, kad projekto atsisakymas reikštų pasitraukimą iš Santarvės valstybių orbitos, tuomet jau „vokiečiai ir rusai nepasigailėtų Lietuvos patekus jų politikos reikalų sferon“. Lietuvos derybinės delegacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovas E. Galvanauskas buvo dar konkretesnis: 1921 spalio 16-osios pranešime Vyriausybei jis pareiškė: „Hymanso projekto atmetimas atneš Lietuvai užgrobimą karinės jėgos keliu ir Lietuvos valstybės žlugimą“.

Panašias mintis išsakė ir daugelio parlamentinių partijų veikėjai. Tarkime, net ir skeptiškiausiai Lenkijos atžvilgiu nusistačiusių krikščionių demokratų atstovas Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis tuomet sakė: „nors Lenkija yra didžiausias mūsų priešininkas, tačiau mes turime su ja bendrų interesų, būtent, apsiginti nuo Rytų”. Kad Lietuvai būtina susitarti su Lenkija kalbėjo ir liaudininkų veikėjas Mykolas Sleževičius. Pasak jo, tai padaryti verčia Vokietijos ir sovietų Rusijos grėsmė, nes „vieni ir kiti žiūri į mažąsias valstybes, kaip į komediją, kurią reiks likviduoti, o kol kas negalima leisti susikalbėti”.

Tokių įžvalgų šaltinis pakankamai aiškus, ypač turint galvoje bolševikinės Rusijos intencijas, kurių jos atstovai netgi nemėgino maskuoti. Tą patį 1921-ųjų lapkritį Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis mūsų Vyriausybei apie savo pokalbį su bolševikų valdžios pareigūnais informavo taip: „Viskas parengta. Surinktos trys raitelių armijos; iš viso bemaž 200 000. Mano pulti Lenkiją gilioj žiemoj. Rusai dar esti jėga ir žiauri jėga. Tai gyvas faktas. Lenkiją puls nežmonišku būdu, barbariškais metodais. Jau sudaryta ypatinga čeka Lenkijai iš vieno baisiausio keršto ypatų. Tie čekistai prisiekę, kad Lenkija bus iššluota geležine šluota“. Ar reikia pridurti, kad, įgyvendinus tokius ketinimus, Lietuva taptu tik nedideliu lieptu raudonųjų ordų kelyje?

Kita vertus, peržvelgę tų metų spaudą, pamatysime ir visiškai priešingą dalyką. Jį itin mėgo akcentuoti sovietiniai istorikai, tvirtinę, kad sutikti su Tautų Sąjungos pasiūlymu sutrukdęs „liaudies pasipiktinimas“. Iš tiesų, tų dienų laikraščiuose galima rasti nemažai pranešimų apie visuomenės atstovų susirinkimus ir jų rezoliucijas, pasisakančias prieš Hymanso projektą ir pliekiančias jo šalininkai.  Tuo pat metu Seime buvo išplatintas anoniminio „Lietuvos gelbėtojų komiteto” atsišaukimas, reikalaujantis pasipriešinti vyriausybės ketinimams priimti Hymanso sutarties projektą, o tautininkų spaudoje pasipylė antilenkiškų straipsnių lavina. Be to, lapkričio viduryje įvykusiame Kauno šaulių visuotiniame susirinkime nuskambėjusių kalbų, kad tas, kas priims ir pasirašys Hymanso projektą, niekur nepasislėps nuo ir „kaipo tėvynės išdavikas bus tinkamai nubaustas“.

Be abejo, pirmu kandidatu į nubaustuosius galėjo ir turėjo tapti ne kas kitas, o būtent pagrindinis projekto rėmėjas E. Galvanauskas, kuris, nepaisant per porą mėnesių sukilusios priešininkų bangos, ketino teikti kabinetui svarstyti būtent tokį Vilniaus mazgo išnarpliojimo variantą. Vyriausybės posėdis turėjo įvykti lapkričio 25-ąją. O tos dienos išvakarėse Ministras Pirmininkas Kazys Grinius dar pareiškė, jog Ministrų kabineto nutarimui priimti projektą nereikės Seimo ratifikavimo, taip paleisdamas tiksėti būsimo sprogimo laikrodinį mechanizmą – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme.

 

 

Vykdytojai ir užsakovai

 

Kas įvykdė pasikėsinimą oficialiai niekas neišaiškino ir, regis, net nesiaiškino. Bent jau taip galima spręsti iš E. Galvanausko brolio Antano Galvos parašytos buvusio derybininko politinės biografijos. Atentatui skirtoje knygos dalyje yra tokie E. Galvanausko vardu parašyti žodžiai: „Daugelis man patarė nusikaltėlius patraukti tieson. Aš galvojau savaip. Jokios abejonės nebuvo, kad pasikėsinimas nužudyti yra baudžiamas nusikaltimas, nežiūrint kuriais sumetimais jis daromas. Patrauktieji tieson nusikaltėliai gali būti griežtai nubausti, pasikėsinimo kurstytojai ir ruošėjai net nepaliesti. Baudžiamoji byla sukeltų naujų verpetų, padidintų nepageidaujamą trintį, bet nepašalintų pasikėsinimo metu man padarytų randų“.

Taigi, kas galėjo būti tie pasikėsinimo vykdytojai? Pirštu dažniausiai rodoma į tuos, kurie garsiausiai ir aktyviausiai reiškė nepasitenkinimą Hymanso projektu. O tai buvo kariuomenės karininkai, tautininkai ir jiems artimi šauliai. Vis dėlto pastarųjų leidinys „Trimitas“ nepaisant išsakyto kritiško požiūrio į patį E. Galvanauską, iš karto pasmerkė išpuolį. Jo vedamajame „Tamsos riteriai“, svarstant apie galimus pasikėsinimo vykdytojus, be kita ko rašoma:

„Gali būti ir mūsų pačių visuomenės ypatinga cholerikų urapatriotų dalis, kuri vietoj šalto protavimo mėgsta triukšmingus efektus. Šiaip ar taip visų tų spėjamų aplinkybių auka tapo p. Galvanauskas, kurs nors ir delegacijos pirmininkas, bet politikos rolėj nedaugiau, kai tik pavienis asmuo, turįs iš patirties praktikos savo nusistatymą“. Ar žmogaus nusistatymas ir įsitikinimas yra priežastis, kad jį reikėtų nužudyti, rodos kiekvienas sveiko proto demokratas paabejos“. Rašinyje priduriama, kad pasikėsinimo organizatoriams „tinka tik bailių šeškų vardas, kuris dargi šiek tiek sąžiningesniam žmogžudžiui yra per žemas“.

Viskas lyg ir teisinga. Šaulių leidinys rodo aiškų nepalankumą E. Galvanauskui, kaip politikui ir diplomatui dėl jo požiūrio į Hymanso projektą. Tai, kad būtent šauliai buvo bene labiausiai priešiški siūlomam Lietuvos ir Lenkijos santykių sureguliavimo būdui, patvirtina ir istorikės Audronės Vailentienės darbe minimi Steigiamojo Seimo nario teisininko Zigmo Toliušio atsiminimai. Pastarasis savo ruožtu kalba apie Šaulių Sąjungos vadovo Vlado Putvinskio tvirtinimus, jog, sutikusi su Hymanso projektu, Lietuva pateks į kultūrinę, politinę ir ekonominę Lenkijos orbitą ir, būdama silpnesnioji susitarimo šalis, anksčiau ar vėliau neteks nepriklausomybės ir bus inkorporuota į Lenkijos sudėtį.

Tačiau kaip griežtą „Trimito“ požiūrį į pasikėsinimą įvykdžiusius „patamsių riterius“ ir „šeškus“ suderinti su kitais tos pačios istorikės minimais Z. Toliušio teiginiais: siekdama, jog Hymanso projektas nebūtų priimtas, Šaulių sąjungos vadovybė sugalvojo pašalinti įtakingiausią projekto šalininką E. Galvanauską. Jei tai, ką rašo Z. Toliušis – tiesa, galima manyti, kad Šaulių Sąjungos leidinys arba mėgino pridengti atentato vykdytojus, arba jo redaktorius iš tiesų nežinojo, kad būtent ši organizacija ir surengė sprogimą Smėlio gatvėje. Antroji versija gali atrodyti visiškai tikėtina, atsižvelgiant į Z. Toliušio tvirtinimą, jog apie rengiamą pasikėsinimą žinojo ne visa Šaulių Sąjungos vadovybė, o tik artimiausi V. Putvinskio draugai, tarp jų – ir jo patikėtinis Feliksas Šemeta, kuriam ir buvo pavesta įvykdyti pasikėsinimą.

F. Šemetos pavardę knygoje „Iš mano atsiminimų“ mini ir diplomatas bei užsienio reikalų ministras Petras Klimas: „Tik po 40 metų teko išgirsti, kad atentatas buvęs suruoštas kelių žmonių tarp kurių buvęs rašytojas B. Sruoga, J. Strazdas ir du karininkai Kalmanavičius (iš tikrųjų – Mykolas Kalmantavičius-Kalmantas – aut.) ir Šemeta. Bet ar tai tikra?“ Kaip matome, prisiminimų autorius pats pripažįsta vadovavęsis nuogirdomis ir abejoja jų tikrumu.

Daugiausiai abejonių gali kelti kalbos apie Balį Sruogą – rašytojas iš tiesų garsėjo kaip ekstravagantiškas maištininkas, tačiau veldavosi jis tik į žodžių mūšius. Tačiau svarbiausia, kad B. Sruogos minimu laiku net nebuvo Lietuvoje. Kaip tik 1921-ųjų rudenį, gavęs stipendiją tęsti studijas Vokietijoje, jis išvyko į Miuncheną.  O štai ką apie P. Klimo žodžius rašo „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ autorius Pranas Čepėnas: „Iš jo minimų pavardžių maža abejojimų kelia Šemetos pavardė, kuris 1919 m. buvo Šiaulių aps. partizanų būrio vadas ir kovojo su bermontininkais, vėliau partizanų būrio vadas lenkų fronte. Jis po atentato pabėgo iš Lietuvos. Karininkas Kalmantavičius, vėliau Šaulių Sąjungos viršininkas, taip pat galėjo būti atentato dalyviu“.

Prie F. Šemetos ir jo likimo mes dar sugrįšime, tačiau, prieš užversdami P. Čepėno parengtą vadovėlį negalime nepastebėti ir čia pat minimos kitos versijos: pasikėsinimą esą galėjo įkvėpti tuometinis Šaulių Sąjungos pirmininkas rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, o jį įvykdyti – karininkas Juozas Mikuckis.
Sunku pasakyti, kiek pagrįstos tokios prielaidos. Niekas jų nepatvirtino, tačiau ir visiškai atmesti jų taip pat negalima. Kai dėl V. Krėvės, tai turime pastebėti, kad jo požiūris į Hymanso projektą turėjo būti nesutaikomas tiek, kiek nesutaikomas buvo jo požiūris į Vilnių, Lenkiją ir netgi lenkus. Porą metų dirbęs Lietuvos konsulu Azerbaidžano sostinėje Baku, jis ruošėsi grįžti į savo taip mylimą Vilnių, kai sulaukė žinios apie sostinės užgrobimą. Sukrėstas tokios naujienos, 1920-ųjų pradžioje laiške Liudui girai V. Krėvė rašė:  „Šiais metais neatbūtiniai parvažiuosiu, iš čia išvažiuosiu viduje gegužės mėn. Tik kur man dabar važiuoti, aš nežinau. Dėl manęs nėra Lietuvos be Vilniaus, ten mano tėviškė, ten mane širdis traukia. Kaunas mano jausmų nežadina, mano širdžiai nieko nesako. Už tokį šunišką pasielgimą prisiekiau širdy savo neapkęsti lenkų iki paskutinio akimirksnio, ir pikta jiems daryti visur ir visuomet, kur tik galiu…“

P. Čepėno minimas karininkas J. Mikuckis – taip pat dėmesio vertas personažas. Tai, kad jis gali pakelti ranką prieš žmogų liudija faktas, jog tų pačių 1921-ųjų metų kovo 12-ąją J. Mikuckis nušovė kažkokį pilietį, pavarde Dirsė. Kas iš tikrųjų buvo karininko auka, taip iki galo ir neaišku – vieni teigia jį buvus karo valdininką, kiti – smulkų fabrikantą. Tačiau nusikaltimo motyvas abejonių nekelia – žmogžudystė įvyko iš pavydo, mat Dirsė paviliojęs J. Mikuckio merginą ar sugyventinę. Už tokį „žygdarbį“ teismas atseikėjo J. Mikuckiui 4 metus kalėjimo. Tačiau karininkui pasisekė: atsižvelgdamas į ankstesnius nuteistojo nuopelnus prezidentas Aleksandras Stulginskis bausmę sumažino iki dvejų metų, atidedant jos vykdymą iki nepriklausomybės kovų pabaigos. Atentato dieną jis jau tarnavo karinėje žvalgyboje, o netrukus pateko į Šaulių Sąjungos konspiracinį skyrių. Įdomių minčių kelia ir dar vėlesni J. Mikuckio biografijos faktai, tačiau prie jų sugrįšime, kalbėdami apie tikrų ar tariamų pasikėsinimo dalyvių likimus.

O kol pas pažvelkime į dar vieną pasikėsinimo versiją. A. Vailentienės darbe rašoma, kad organizuojant atentatą taip pat dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos narys geležinkelių inžinierius Antanas Gravrogkas. Bet jau taip daugiau nei prieš dešimtmetį įrašytuose prisiminimuose tvirtino jo sūnus Vytautas. Pasak šio, A. Gravrogkas ir buvo tas ant geležinkelio tilto stovėjęs ir sprogimo laukęs vyriškis. Pasak šios versijos, tiesioginiai pasikėsinimo vykdytojai buvo kapitonas Antanas Petruškevičius ir dar vienas neįvardintas šaulys, mokėjęs gaminti sprogmenis. Istorikė nurodo, kad A. Petruškevičius turėjo rimtų asmeninių motyvų dalyvauti pasikėsinime į aktyviausią Hymanso projekto šalininką E. Galvanauską: nepriklausomybės kovų savanorio tėvą Lauryną lenkai uždarė Seinų kalėjime, kur šis po kelerių metų tardymų ir kankinimų mirė.

Beje, kai kuriuose šaltiniuose galima aptikti ir lenkišką pasikėsinimo pėdsaką. Jis veda į sukarintą lenkų organizaciją POW (Polska Organizacja Wojskowa), kurios narius Lietuvoje vadinta peoviakais. Prisiminkime, kad ši dar 1915-aisiais Juzefo Pilsudskio įkurta organizacija veikusi ne tik okupuotame Vilniuje, bet ir Kaune. 1919 metų vasarą ir rudenį peoviakai Lietuvoje planavo įvykdyti valstybės per­versmą, po kurio Lietuva būtų neabejotinai praradusi taip sunkiai iškovotą nepriklausomybę. Laimei, Lietuvos žvalgybos pastangomis tų pačių metų rugsėjo 23 dieną ši organizacija buvo likviduota, o dar po metų 117 perversmininkų atsidūrė kalėjime.

Tačiau POW ir toliau veikė okupuotame Vilniuje. Jos siekiai – likviduoti Lietuvos valstybę ir prijungti ją prie Lenkijos – be abejo, nebuvo suderinami su mėginimais kaip nors kitaip išspręsti Lenkijos ir Lietuvos santykių bei Vilniaus problemą. Vadinasi, Hymanso projektas, o tuo pačiu ir jo įtakingiausias rėmėjas E. Galvanauskas aneksionistams buvo rimta kliūtis. Tad ne šiaip sau Vilniuje tuo metu gyvenęs Viktoras Biržiška vėliau rašė, kad Vilniaus peoviakai kartu su Kauno lenkais viename iš konspiracinių posėdžių 1921 metų rugpjūčio mėnesį nutarė E. Galvanauską nužudyti, tačiau pasikėsinimą suorganizavo lietuviai antihymansininkai. Ar tai buvo tik dviejų nesutaikomų jėgų interesų sutapimas, ar už jo slypėjo kažkas daugiau – nesiimsime spręsti.

 

Neišlošiama partija

 

Šiaip ar taip, atentatas savo tikslą pasiekė.  Kaip vėliau prisimins Lietuvos ir Lenkijos derybų delegacijos narys Petras Klimas, po pasikėsinimo „padorus pilietis nebegalėjo hymansininku dėtis, (…) realiai galvojantį politiką parbloškė ura-patriotiškai skeryčiojantis demagogas“. O ir pats E. Galvanauskas, dar tebesigydantis žaizdas ligoninėje, premjerui K. Griniui sakė: „Anksčiau patariau Lietuvos vyriausybei su lenkais derėtis, TS kelti jų padarytus nusikaltimus ir bent kiek trukdyti Vilniaus krašto įjungimą į Lenkijos valstybę. Tai padaręs žinojau, kad lenkai panaudos griežtas priemones Vilniaus krašto gyventojams lenkinti. Toks buvo mano derybų sumanymas, kuriam anksčiau pritarė vyriausybė. Jei ši taktika dabar nepriimtina, galima pasirinkti kitą kovos būdą, bet ir jis neturi būti siejamas su dabartinėmis nuotaikomis Lietuvoje, o juo labiau su pasikėsinimu.“

Tiek E. Galvanauskas, tiek kabineto vadovas K. Grinius, tiek visas Lietuvos politinis elitas po pasikėsinimo aiškiai suprato: Hymanso projekto priėmimas gali sukelti dar didesnius neramumus, galbūt net perversmą ar sukilimą, o tai sukeltų rimtą pavojų šalies nepriklausomybei. Viskas baigėsi tuo, kad gruodžio 22 dieną visos Seimo frakcijos pasisakė prieš tautų Sąjungos pasiūlymą, o Kalėdų išvakarėse Vyriausybė paskelbė esanti priversta „su giliausiu pasigailėjimu pareikšti, kad ji negali priimti jai rekomenduoto susitaikymo”.

Atmesdama Hymanso projektą, Lietuva išvengė didelių vidaus neramumų, tačiau galutiniai susigadino santykius su Tautų Sąjunga, likdama akis į akį su Maskvos bolševikais. Kad toks sprendimas įdavė į J. Stalino rankas nenumušamą kortą, liudija ir sovietų Užsienio reikalų liaudies komisariato savo 1921 metų ataskaita, kurioje Hymanso projekto žlugimas vadinamas vienu iš didžiausių sovietinės diplomatijos nuopelnų.

Nuo toks akimirkos Lietuva, praradusi paskutinę galimybę atgauti savo sostinę, Lietuva sėdo lošti su Kremliumi neišlošiamą partiją, o jos politikams beliko įtikinėti save tuo,  kad Sovietų Sąjunga yra vienintelė jėga, galinti apginti šalį nuo agresyvių Lenkijos kėslų. Ketvirtajame dešimtmetyje, iškilus dar ir nacių Vokietijos grėsmei, liko viena galimybė atgauti sostinę: priimti ją iš Josifo Stalino rankų. Ir sumokėti už tai pačią didžiausią kainą.

Beje, kai kurie tikri ar tariami pasikėsinimo vykdytojai taip pat sulaukė J. Stalino „dovanų“. Štai F. Šemeta pajutęs įtarimų šešėlį, 1923-aisiais per Latviją mėgino patekti į Rusiją, bet buvo suimtas už nelegalų sienos perėjimą. Atsėdėjęs 3 metus Solovkų lageryje, dar dešimtmečiui ištremtas į Sibirą, ten už „trockizmą“ pasodintas dar 3 metams, o galiausiai – apkaltintas šnipinėjimu ir sušaudytas.

A. Petruškevičius su šeima buvo suimtas kartu su pirmosiomis masinio sovietų teroro aukomis 1941 metų birželio 14-ąją. Žmona su sūnumi atsidūrė Sibiro tremtyje, o pats karininkas – Sverdlovsko kalėjime, kur 1942 metų lapkričio 21-ąją buvo sušaudytas už priklausymą Lietuvos Šaulių sąjungai.

1940-aisiais suimtas buvo ir J. Mikuckis. Už savo gyvybę jis sumokėjo išdavyste. Užverbuotas NKVD,  fiktyviai susituokė su vokiečių kilmė piliete, „repatrijavo“ į Vokietiją, kur po karo vykdė čekistų užduotis:  įsiskverbė į VLIK‘o struktūras, sekė politinius emigrantus, kuriuos MGB ketino užverbuoti, pagrobti ar likviduoti. 1949-aisiais čekistų padedamas emigravo į JAV, sekė lietuvių išeivių veiklą, teikė žinias sovietų ambasadai. 1968 m. grįžo į Lietuvą ir tapo poetu.

O ir lemtingojo atentato auka neišvengė sovietų pinklių. Tikėdamasis kaip nors atitolinti Lietuvos finansų sistemos sužlugdymą, E. Galvanauskas sutiko priimti finansų ministro portfelį marionetinėje „liaudies vyriausybėje“. Tai buvo beviltiškos pastangos. Liepos 5 dieną E. Galvanauskas buvo atleistas iš pareigų. Jausdamas, kad tuoj bus suimtas, jis ryžosi įveikti tuo metu jau sovietų akylai saugoma sieną ir trauktis į Vokietiją. Vėliau buvęs politikas persikėlė į Madagaskaro salą, o galiausiai įsikūrė Prancūzijoje kur ir sulaukė saulėlydžio, išgyvenęs beveik 46 metais ilgiau, nei jam skyrė bombą ant miegamojo palangės padėję teroristai.

Lietuvos žinios, 2018-08-24

Paskelbta temoje Istorija, Uncategorized | Parašykite komentarą