1940 metų gegužės 22 dieną Maskvoje buvo sušaudytas žymus Lietuvos komunistas Zigmas Aleksa-Angarietis. Šiandien prisiminkime, kaip ir kodėl turtingo Suvalkijos ūkininko sūnus ir dviejų nepriklausomos Lietuvos veikėjų brolis pasirinko savo šeimos ir savo Tėvynės priešo kelią.
Aras Lukšas
Apie Zigmą Aleksą – Angarietį sovietmečiu prirašyta nemažai straipsnių, pasakyta daug kalbų, paskelbta gausybė atsiminimų, tarp kurių autorių yra ne tik tokie lietuviškos partokratijos šulai kaip Antanas Sniečkus, ne tik buvę pogrindininkai kaip sovietinis istorikas Romas Šarmaitis, bet ir pokario rezistentų krauju susitepęs kagėbistas Aleksandras Slavinas. Tuomet Z. Angarietis vaizduotas vos ne kaip komunisto revoliucionieriaus idealas – pasišventęs reikalui, aukojantis dėl jo asmeninį gyvenimą, negailestingas priešams, mielas draugams. Tačiau ši bolševikinė ikona vargu ar atskleidžia, kas iš tiesų buvo Z. Angarietis ir kokie motyvai paskatino jį rinktis būtent tokį likimą.
Kaip nutiko, kad bolševizmas ir beprotiška pasaulinės revoliucijos idėja tiek užvaldė pasiturinčio ūkininko sūnų, jog jis dėl jos paaukojo viską, kas normaliam žmogui yra didžiausios vertybės – tėvą, brolius, seseris, pagaliau Tėvynę? Kodėl Z. Angarietis iki paskutinių gyvenimo dienų padėjo kruvinam sovietų diktatoriui Josifui Stalinui auginti raudonojo teroro hidrą, galiausiai pribaigusią ir jį patį? Atsakymų į šiuos klausimus nerasime nei paties Z. Angariečio užrašuose, nei jį pažinojusių veikėjų prisiminimuose. Tad pamėginkime paieškoti jų tarp eilučių.
Šeimoje jautėsi svetimas
Zigmas Aleksa, vėliau pasivadinęs Angariečiu, gimė 1882 metų birželio 2 dieną Obelupių kaime dabartiniame Vilkaviškio rajone. Zigmo tėvai jau tuomet buvo pasiturintys ūkininkai, turėję apie 150 dešimtinių (164 ha) žemės. O tapęs našliu ir vedęs antrąsyk, Jonas Aleksa iš naujosios žmonos kraičio savo valdas išplėtė dvigubai ir turtu pralenkė ne vieną dvarininką. Taigi, tėvui nebuvo sunku pasirūpinti, kad visi jo sūnūs gautų gerą išsilavinimą, o dukterys – tinkamą kraitį.
Du vyresnieji Zigmo broliai iš tiesų pasiekė daug – Jonas Pranas tapo agronomu, ekonomistu, žinomu nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėju ir penkių vyriausybių žemės ūkio ministru. Veterinarijos mokslus pasirinkęs Konradas Aleksa išaugo į Žemės ūkio akademijos profesorių, o vėliau – jos prorektorių. Abu broliai buvo tikri Lietuvos patriotai, kovoję prieš visus pavergėjus, tad ir persekioti visų – ir caro žandarų, ir nacių gestapininkų, ir sovietų enkavėdistų. Tiesa, Konradui didesnių tragedijų pavyko išvengti, o štai Jonas gyvenimą baigė Sibiro tremtyje.
Kitaip nei vyresni Aleksų vaikai, Zigmas atėjo į pasaulį silpnas ir nuo gimimo sunkiai sirgo. Kaip vėliau prisimins jo brolis Konradas, vaiką išslaugė kelerius metus jį auginusi močiutė. „Pirmuosius savo gyvenimo metus praleidau pas senelę, todėl šeimoje jaučiausi svetimas“, – skaitome Z. Angariečio autobiografijoje. Lyg to būtų maža, Zigmui nesulaukus ir dešimties metų, mirė motina, o tėvas gana greitai į namus parsivedė pamotę. „Tėvas manęs nemylėjo, ir aš jo nemylėjau“, – gyvenimui einant į pabaigą prisimins revoliucionierius. Turint galvoje, kad Z. Angarietis tuomet garsėjo kaip fanatikas ir asketas, kuriam asmeniniai santykiai neturėjo jokios reikšmės, užuomina apie meilės trūkumą liudija, jog vaikystės nuoskaudos galėjo nulemti visą tolimesnį jo gyvenimą. Nuoskauda, matyt, pagimdė kerštą, o kerštas – maištą. Vėliau tas maištas, aplinkybėms lemtingai susiklosčius, bus įvilktas į marksizmo ir bolševizmo rūbą. O kol kas Zigmas tiesiog protestuoja prieš bet kokią tvarką ir bet kokias taisykles.
Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, būsimas revoliucionierius atsisako mokytis aritmetikos taisyklių ir eiti atsakinėti prie lentos, porą kartų nelabai sėkmingai organizuoja vieno internato vyresniojo boikotą. O susidūręs su nemėgstamu tikybos mokytoju, plūdusiu socialistus ir gyrusiu krikščionis demokratus, dvylikametis gimnazistas padaro išvadą: „socialistai yra geri žmonės, o krikščionys demokratai – blogi, kaip ir mūsų kunigas“.
Kita vertus, kas tuomet, „Aušros“ ir Varpo gadynėje, nesižavėjo, ar bent jau nesidomėjo madingomis socializmo idėjomis, skelbusiomis išsilaisvinimą ne tik nuo ekonominės, bet ir nuo tautinės priespaudos? Taigi, Zigmas ne tik klausosi pasakojimų apie 1863 metų sukilimą, caro valdžios represijas, knygnešius, ne tik dalyvauja kolektyviniuose uždraustos lietuviškos spaudos skaitymuose (ir susilaukia pirmosios savo gyvenime kratos), bet ir skaito mirusio dėdės bibliotekoje rastą marksistinę literatūrą, kurios idėjos, patekusios į maištingą sielą, labai greitai ima leisti pirmuosius daigus. „Tuomet jau laikiau save socialistu“, – autobiografijoje prisimena Z. Angarietis.
Maištas prieš tėvą
Studijos Varšuvos Veterinarijos institute, tik sustiprino tokį jaunuolio įsitikinimą. Čia Zigmas susipažino su įtakingos Lenkijos socialistų partijos (PPS) bei kairiosios žydų organizacijos „Bund“ aktyvistais, prisidėjo platinant nelegalią spaudą o 1903-aisiais pirmą kartą dalyvavo Gegužės 1-osios demonstracijoje. Tačiau bene lemtingiausias Z. Angariečio studentiško gyvenimo įvykis buvo 1904-ųjų vasarį prasidėjęs Rusijos ir Japonijos karas.
Pats Z. Angarietis prisimena, tuomet su socialistais platinęs antikarinius atsišaukimus ir dalyvavęs demonstracijose. Tačiau jis neužsimena, kad tuometiniai PPS vadovai tai darė skatinami toli gražu ne pacifistinių tikslų. Jau esame rašę, kad vienas iš Lenkijos socialistų lyderių Juzefas Pilsudskis tai metais vedė slaptas darybas su Japonijos vyriausybe, kuriose prašė japonų leisti iš Tolimuosiuose Rytuose atsidūrusių lenkų kilmės karo belaisvių suformuoti specialius legionus, kovosiančius prieš Rusijos imperiją, ir skirti lėšų antirusiškai Lenkijos socialistų veiklai. Mainais japonams buvo pažadėta sabotuoti Lenkijos teritorijoje šaukimą į caro kariuomenė ir surengti sukilimą prieš rusų valdžią. Taigi, svarbiausias tuometinis kovingojo PPS sparno tikslas buvo ne tiek, socializmas, kiek nepriklausomos Lenkijos valstybės atkūrimas ir Z. Aleksa negalėjo to nežinoti. Jo autobiografijoje rasime vieną labai iškalbingą sakinį, liudijantį, kad tautinio išsivadavimo idėjos jam jau tuomet buvo svetimos: „Atsisakiau stoti į PPS, nes nepritariau tos organizacijos pažiūroms nacionaliniu klausimu“ – prisimena Z. Angarietis.
Tų metų rudenį nutiko ir dar vienas lemtingas įvykis – už dalyvavimą antikarinėje demonstracijoje ir pasipriešinimą policijai Zigmas lapkričio mėnesį buvo suimtas ir atsidūrė Varšuvos kalėjime, bet 1905-ųjų sausį iki teismo paleistas į laisvę. Kas buvo toliau, pats Z. Angarietis pasakoja labai miglotai: neva 1906-ųjų metų pabaigoje jis buvo nuteistas pusantrų metų kalėti, tačiau pritaikius amnestiją bausmė numažinta iki 9 mėnesių. „Liko dar apie šešis su puse mėnesio (įskaičius tuos du su puse mėnesio, kuriuos jau buvau kalėjęs). Už 50 rublių užstatą buvau paleistas“, skaitome Z. Angariečio autobiografijoje. Tačiau brolis Konradas prisiminimuose tvirtina, kad Zigmas prieš teismą net nestojo, todėl jo sumokėtas užstatas pražuvo. Užuot atsilyginęs broliui ar bent jau jam padėkojęs, Zigmas tuomet parašė: „Tavo pinigai žuvo, bet žūva dar ne tiek“. Jei Konradas neklysta, šis epizodas jau tuomet labai iškalbingai pademonstravo Z. Angariečio požiūrį į artimus žmones.
Šiaip ar taip, Z. Angariečiui teko atsisveikinti su studijomis Varšuvoje ir sugrįžti į tėvo namus. Tačiau neilgam. Buvęs studentas neatsisakė nelegalios veiklos, rašinėjo korespondencijas į Vilniuje leistą pogrindinę socialdemokratų spaudą, o 1905-aisiais išrėžė viešą anticarinę kalbą Kalvarijos turgaus aikštėje surengtame mitinge. Sūnaus simpatijos „atimti ir padalinti“ raginusiems socialistams tėvo, žinoma, nežavėjo. Dar labiau dviejų vyrų santykiai paaštrėjo prasidėjus žemės ūkio darbininkų streikams, 1906-ųjų vasarą atsiritusiems ir iki Aleksų ūkio. Reikia pridurti, kad kumečiai čia sustreikavo ne kieno nors kito, o paties Zigmo pakurstyti. Štai kaip šį epizodą 1956-aisiais aprašė Z. Angariečio brolis Konradas:
„Tėvas buvo kelias dienas išvykęs, tuo metu Zigmas sukėlė kumečių streiką. Šio streiko malšinti iš Kalvarijos atvažiavo „načalnik zemskoj straži“, kuris tuo metu pavadavo apskrities viršininką. Įėjęs į kambarį, norėjo pasisveikinti su dvarininko sūnumi Zigmu, bet šis rankos nepadavė, pareikšdamas: „Policijai rankos neduodu“. Tėvui grįžus, abu smarkiai susikirto, ir Zigmas, turėdamas 50 kapeikų, pėsčias išėjo iš namų Marijampolėn. Tėvas atsiuntė arklius jį pavėžėti, bet Zigmas vežėjui pasakė: „Iš buožės nieko neimsiu“.
Po kurio laiko pusalkanis Zigmas atsibastė į Vilnių, kur užmezgė ryšius su LSDP CK nariais, tarp kurių buvo ir jo pažinotas Vincas Mickevičius, vėliau įeisiąs į istoriją kaip Lietuvos bolševikų vadovas Kapsukas. Nuo to laiko į bolševizmą sukantys pogrindininkai tapo vienintele Z. Aleksos „šeima“.
Kalėjimo mokykla
Bolševiku Z. Aleksa tapo kone iš karto – tais pačiais 1906-aisiais kooptuotas, o vėliau ir išrinktas į LSDP Vilniaus miesto komitetą, jis kaip mat prisidėjo prie opozicijos aukščiausiajai partijos vadovybei. Pasak jo paties, kairiesiems opozicionieriams labiausiai nepatiko „socialpatriotinė“ partijos Centro Komiteto kryptis. „1906 m. pabaigoje aš ėmiau simpatizuoti bolševikams“, – autobiografijoje pripažįsta revoliucionierius.
Z. Aleksa dabar kovoja ne tik ir ne tiek už darbininkų teises, kiek prieš „dešiniąsias tendencijas“ pačioje partijoje. Tai nebuvo lengva jau vien todėl, kad partijos CK nebegalėjo, o gal ir nebenorėjo išlaikyti bolševikuojančio veikėjo. Susirasti kokio nors darbo profesionaliu revoliucionieriumi save laikęs Z. Aleksa nenorėjo, o net ir norėdamas negalėjo, nes gyveno nelegaliai. Taigi, bastydamasis po Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijas jis gyvendavo ir geležinkelio stotyse, ir miškuose, tačiau agitacinio ir partinio darbo nemetė beveik trejus metus, kol 1909-aisias, jau būdamas partijos CK nariu, įkliuvo policijai.
Nuteistas ketveriems metams, Z. Aleksa iš pradžių kalėjo Suvalkuose. Tiesą pasakius, tuo valdžia tik paskatino tolimesnį pogrindininko pasirengimą: čia nebereikėjo rūpintis kasdienės duonos kąsniu, nakvoti geležinkelio stotyse, kalėjimo bibliotekoje buvo nemažai marksistinių knygų, laiko kalinys turėjo ir šviestis, ir pats rašyti laiškus bei filosofinius veikalus. Būtent iš Suvalkų rašytuose laiškuose Z. Aleksa agitavo Vilniaus socialdemokratus nutraukti ryšius su “oportunistine“ partijos vadovybe ir vienytis su Vladimiro Lenino vadovaujamais socialdemokratais.
1911-ųjų spalį Z. Aleksa teismo sprendimu perkeliamas į Pskovo kalėjimą, kuris jau nebeatrodė kaip kurortas – pirmuosius šešis mėnesius revoliucionierius prasėdėjo surakintas grandinėmis. Tačiau ir ten jis kažkaip įsigudrino palaikyti ryšius su laisvėje likusiais bendraminčiais.
Galiausiai, iškalėjęs visą paskirtą laiką, Z. Aleksa ištremiamas į Sibirą. Apsigyvenęs prie Angaros upės, pasivadina Angariečio slapyvardžiu, vėliau tapusiu antrąja jo pavarde. Tremtis tapo paskutine riba, kurią peržengęs jis galutinai nutraukė ryšį su atgimstančia tėvyne. Susidėjęs su ten pat gyvenusiais užkietėjusiais bolševikais, jis pats 1916-aisiais tapo jų partijos nariu. Dabar Z. Angarietis matė tik vieną tikslą – pasaulinę komunistinę revoliuciją, kurios liepsnoje sudegs visos valstybės, vadinasi – ir Lietuva.
Sužlugusi „revoliucija“
Tačiau prieš tai bolševizmas turėjo nugalėti pačioje Rusijoje, tad Z. Angarietis visa galva pasinėrė į kovą. 1917-ųjų Vasario revoliucijos išvaduotas iš tremties, jis tuoj pat atsidūrė Petrograde, kur aktyviai įsitraukė į bolševikų perversmo rengimą: skleidė tarp čia gyvenusių lietuvių bolševikines idėjas ir ragindamas juos ruošis ginkluotai kovai prieš „buržuazinę“ Laikinąją vyriausybę, grąžinusią jam ir tokiems kaip jis žodžio laisvę ir pilietines teises.
Po perversmo bolševikų vyriausybei persikėlus į Maskvą, Z. Angarietis 1918-ųjų pavasarį atvyksta Voronežą, kuriame gausu lietuvių karo pabėgėlių. Čia jis ne tik vadovauja naujosios valdžios sudaryto Lietuvių reikalų komisariato leidyklai, bet ir agituoja sugrįžti į Tėvynę susiruošusius pabėgėlius organizuoti ten komunistų partiją. „Rusijoje proletarija jau nuvertė buržuazijos viešpatavimą. Tas pats gresia ir visai Europai. Komunizmo vėliava paglemžia buržuazinių valstybių vėliavas“, – 1918 metų balandį žurnale „Komunistas“ rašė Z. Angarietis, jau įsivaizduojantis, kaip pasaulinės revoliucijos banga iš lietuviškos Trispalvės paliks tik vieną – raudoną – spalvą.
Ir štai, 1918-ųjų metų lapkritį V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis ir kiti bolševikų veikėjai atvyksta į Vilnių, kur jau veikia prieš mėnesį įkurta Lietuvos Komunistų partija. Gruodžio 16 dieną jos centro komitetas paskelbia vadinamąjį revoliucinės valdžios manifestą, pranešantį, kad visa valdžia Lietuvoje pereina į darbininkų ir valstiečių tarybų rankas. Tačiau svarbiausia šiame dokumente buvo ne tai. Svarbiausia buvo manifesto nuostata, jog Lietuva savo valstybės gyvenimą kurs taip pat, kaip Sovietų Rusija ir “eis su ja ranka rankon“. “Tegyvuoja vienybė su RTFSR!“ – toks buvo svarbiausias Lietuvos “revoliucionierių“ šūkis. Šioje istorijoje įdomus ir kitas faktas: vietos komunistų “Manifestą“ V. Mickevičius-Kapsukas Maskvoje derino su J. Stalinu – žmogumi, vėliau tragiškai nulemsiančiu beveik visų jo signatarų, įskaitant ir Z. Angarietį, likimą.
Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas sugrįžkime prie 1918-ųjų gruodžio įvykių. Praėjus vos dviem dienoms nuo Z. Angariečio ir jo kompanijos įvykdytos „socialistinės revoliucijos“ Lietuvos bolševikų vadeivos sulaukia savo šeimininkų telegramos, kuriame siūlomasi suteikti sovietinei Lietuvai „internacionalinę“ karinę pagalbą. Gruodžio 22 dieną šią tik popieriuje egzistavusią valdžią dekretu pripažįsta Vladimiras Leninas. Gruodžio 25-ąją Rusijos bolševikų oficiozas “Izvestija“ skelbia: “Estija, Latvija ir Lietuva yra tiesioginiame kelyje iš Rusijos į Vakarų Europą ir dėl to yra kliūtis mūsų revoliucijai. Ši skirianti siena turi būti sunaikinta“. Po dešimties dienų, 1919-ųjų sausio 5 dieną Raudonoji Armija užima Vilnių.
Ant bolševikų durtuvų atneštas raudonasis maras būtų išplitęs ir toliau, bet jį greitai sustabdė lietuviai savanoriai. Tad kol kas „revoliucionieriai“ tvirtino sovietų valdžią Vilniuje ir okupuotoje Lietuvos dalyje. Ji ėmėsi nacionalizuoti stambesnes įmones ir ūkius, kurti „revoliucinius komitetus“ ir komunas. Vasario pradžioje, bolševikų valdžia parodė vietą ir naiviems inteligentams, valstybės ir tautos labui sutikusiems bendradarbiauti su jų valdžia. “Buržuaziniai inteligentai“ ir daugelis ne komunistų buvo apkaltinti “klastinga oportunistine politika“ ir išvyti iš vyriausybės, bet kokia opozicinė spauda – uždrausta. Režimas uždraudė didesnius nei penkių žmonių susibūrimus gatvėse, o galiausiai – sugrąžino mirties bausmę, panaikintą pirmosiomis jo egzistavimo dienomis. Na, o „revoliucijos priešų“ persekiojimu uoliai rūpinosi ne kas kitas, o bolševikinės vyriausybės vidaus reikalų komisaras Z. Angarietis.
Tačiau bolševikų eksperimentas truko neilgai – „socialistinę revoliuciją“ nutraukė lenkų legionieriai, aplenkę artėjusią Lietuvos kariuomenę ir balandžio 20-ąją staigiu manevru užėmę Vilnių. Z. Angariečiui su V. Kapsuku teko nešdintis į Minską, kur buvo įkurdinta vasarį sukurto naujo darinio – Lietuvos ir Baltarusijos SSR (Litbelo) vyriausybė.
Po trijų mėnesių čia nutiko įvykis, vėliau tragiškai atsiliepsiantis Z. Angariečiui ir daugeliui kitų Litbelo vyriausybės narių. 1919 metų liepos 13 dieną į Minską atvyko Revoliucinės karinės tarybos narys ir ypatingasis Gynybos tarybos įgaliotinis J. Stalinas. Pasitarime su Litbelo vyriausybės nariais būsimas sovietų diktatorius pareiškė: norint sustiprinti Raudonąją armiją kovų su Lenkija frontuose, reikia paleisti šios respublikos vyriausybę ir Gynybos tarybą, o jų narius komandiruoti į Vakarų fronto štabus. Persikelti iš patogių kabinetų į priešakines kovojančios armijos linijas, Litbelo „revoliucionieriai“ kažkodėl nepanoro, tad audringai pasipriešino V. Lenino įgaliotiniui. Galiausiai viskas išsisprendė taip, kaip siūlė J. Stalinas, tačiau kerštingas kaukazietis nepaklusniųjų Litbelo funkcionierių niekuomet nepamiršo ir po poros dešimtmečių atsilygino jiems su kaupu.
O kol kas, praradęs postą likviduoto Litbelo vyriausybėje, Z. Angarietis persikelia į Smolenską kur aktyviai dalyvauja ruošiant 1920 metų rugpjūčio 29-ąją numatytą bolševikų sukilimą Lietuvoje. Rengtasi labai intensyviai: visoje Lietuvoje buvo platinami atsišaukimai, ypač aktyviai agitacija vyko tarp kareivių ir puskarininkių. Iš Rusijos per sieną dideliais kiekiais plaukė ginklai, amunicija, o Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys komunistai vogė ginkluotę iš vietos sandėlių. Iš Rytų keliavo ir kvalifikuoti, patyrę “kadrai” – iš viso apie 50 karininkų ir per 800 eilinių agentų, kurie pasklido po visą Lietuvą. Vilniuje buvo sudarytos specialios čekistų grupės – “įtartiniems kontrrevoliucionieriams šaudyti”. Laimei, bolševikų planus niekais pavertė „stebuklas prie Vyslos“ – Lenkijos kariuomenei ties Varšuva sumušus į Vakarus besiveržiančią Michailo Tuchačevskio armiją, „internacionalinės pagalbos“ sukilusiems Lietuvos bolševikams nebebuvo kam teikti. Tačiau rusiška „penktoji kolona“ niekur nedingo – gavę komandą atšaukti perversmą, jos veikėjai drausmingai išsislapstė, kad lauktų naujų nurodymų.
Kasė duobę bendražygiui
Į pogrindį sulindusiai Lietuvos komunistų partijai drauge su M. Kapsuku iš Maskvos vadovauja Z. Angarietis. Jis stebi Lietuvos įvykius, susitinka su į Maskvą atvykstančiais komunistais, moko juos pogrindinio darbo metodų, rašo ataskaitas Kominterno vadovybei apie padėtį Lietuvoje ir LKP veiklą. Apie šį Z. Angariečio gyvenimo laikotarpį sovietmečiu prirašyta bene daugiausiai – moksliniuose istorijos žurnaluose tam buvo skiriamos net specialios studijos. Tačiau kaip tik ten būta dalykų, apie kuriuos kalbėti anais laikais buvo griežčiausiai uždrausta – pasirodo, kad kaip tik Maskvoje ėmė bręsti rimtas Z. Angariečio ir V. Kapsuko konfliktas.
Abu revoliucionieriai jau senokai kaltino vienas kitą dėl nepavykusios „socialistinės revoliucijos“ Lietuvoje. Tačiau istorikas Jonas Rudokas įžvalgia ir kitas konflikto šaknis – atrodo, kad Z. Angarietis norėjo pastumti į šalį savo bendražygį ir tapti svarbiausiuoju lietuvių komunistu. Z. Angarietis netgi parašė 480 puslapių rankraštį – „Medžiaga Lietuvos komunistų partijos istorijai“, kurioje aršiai kritikavo V. Kapsuką dėl „idėjinėms ir politinėms klaidoms“.
Tuomet Kominterno vadovybei pavyks nugesinti konfliktą, tačiau Z. Angariečio priešiškumas konkurentui rusens iki pat šio mirties, o tada išsilies ant jo našlės bei jos sesers. V. Mickevičiaus našlė Elena 1937-ųjų lapkritį bus suimta, apkaltinta šnipinėjimu užsienio valstybei ir po trijų savaičių sušaudyta. Jos sesuo Eugenija Tautkaitė, išmesta iš partijos „už ryšius su trockistais ir eserais“, parašys ilgą laišką Z. Angariečiui, prašydama leisti jai pasiteisinti tačiau jokio atsakymo nesulauks. Ir koks galėjo būti atsakymas, jei su E. Tautkaite buvo susidorota, remiantis paties Z. Angariečio pateikta informacija. Beveik nėra abejonės, kad jis bus prisidėjęs ir prie Elenos suėmimo.
Z. Angarietis nenujautė, kad jo šlovinta stalininio teroro mašina greitais sutraiškys ir jį patį. Paskutiniame savo straipsnyje liepsningai smerkęs „liaudies priešus“ ir reikalavęs jiems pelnyto atpildo, 1938-aisiais jo sulaukė ir pats Lietuvos bolševikas. J. Stalinas nepamiršo 1920-aisiais įvykusio susidūrimo su Litbelo vyriausybės ir Gynybos komiteto nariais – nė vienas iš jų neišvengė arešto. Tuo metu, susitvarkęs su idėjiniais savo priešais, „tautų tėvas“ buvo ėmęsis vadinamųjų „nacionalinių kadrų“, tarp kurių buvo kone visi žymiausi Kominterno veikėjai.
Jų bylos buvo patikėtos NKVD Vyriausiosios valdybos kontržvalgybos skyriaus tardymo dalies viršininko pavaduotojui Aleksandrui Langfangui – pagarsėjusiam psichopatui ir sadistui, kurio nekentė net tarnybos draugai. (Galbūt todėl generolo laipsnį užsitarnavęs buvęs tardytojas Nikitos Chruščiovo laikais vis dėlto buvo nuteistas kalėti 15 metų už „įgaliojimų viršijimą“). Būtent A. Langfangas per tardymą mirtinai uždaužė Estijos komunistų partijos generalinį sekretorių Janą Anveltą. Na ką geriau pasisekė ir Z. Angariečiui – Lubiankoje jam buvo sulaužytas stuburas, todėl enkavėdistų „troikos“ mirties nuosprendžio jis išklausė gulėdamas ant neštuvų. Tokioje padėtyje jis buvo sušaudytas 1940-ųjų gegužės 22 dieną, taip ir nesulaukęs naujos „socialistinės revoliucijos“ Lietuvoje.
Lietuvos žinios, 2015-06-05
Aras Lukšas 