Praėjusią savaitę, birželio 13-ąją suėjo 49 metai kai mirė Marcelė Kubiliūtė – legendinė moteris, tapusi Lietuvos žvalgybos simboliu. Šiandien prisiminkime svarbesnius jos gyvenimo ir kovos epizodus.
Aras Lukšas
1919 metais jos rankose buvo Lietuvos likimas. Tai vienintelis sakinys apie Marcelę Kubiliūtę, išlikęs Lietuvos žvalgybos vadovo Jono Budrio prisiminimuose. Vienintelis, tačiau koks talpus. Prieš keletą metų pasakodami apie Lenkijos karinės organizacijos (POW) mėginimus įvykdyti Kaune valstybės perversmą, šios merginos pavardę paminėjome tik prabėgomis. Šiandien ištaisykime šią klaidą. Juolab, kad M. Kubiliūtė buvo ne tik jaunos Lietuvos žvalgybos legenda, bet ir aktyvi visuomenės veikėja, kuri, kaip ir daugelis jos likimo draugų patyrė sovietines represijas ir tremtį.
Apgavo caro žandarus
M. Kubiliūtė gimė 1898 metų liepos 28 dieną Panemunėlio valsčiaus Tindžiulių kaime, dabartiniame Rokiškio rajone. Jos tėvai buvo pasiturintys ir apsišvietę valstiečiai, puoselėję lietuvybės tradicijas. Atsiminimuose iš tų laikų M. Kubiliūtė rašo: „Pas mus būdavo laikraščių, knygų, įvairių atsišaukimų, kuriuos slapta gaudavo. Atvažiuodavo iš kitų parapijų (…), paimdavo laikraščius „Aušrą“, „Varpą“ (…). Kartą vakare atgabeno maišą knygų. Tai buvo vasarą,
visi išėjo į laukus, man pranešė kaimyno berniukas, kad žandarai atvyksta. Aš su tuo berniuku griebėm maišą su knygom, nuvilkom kaimyno pirtin (…). Atvyko žandarai (…), tik rado kalendorių, aš sakiau, kad atnešė elgeta (…), pirmą kartą mačiau, jo nepažinčiau. Aš pradėjau verkti, nes tame kalendoriuje buvo gražių paveikslėlių (…). Kalendorių žandarai man grąžino.“ Kas žino, gal tuomet merginoje pirmą kartą pasireiškė žvalgės talentas.
Nė kiek ne mažiau, nei tėvai, Marcelės gyvenime reiškė dvidešimčia metų vyresnis brolis Juozas. Būtent jis keturiolikmetę paauglę 1912-aisiais atsivežė į Vilnių, tapusį svarbiausiu jos gyvenimo miestu.
Atvykusi į Vilnių, M. Kubiliūtė pateko į „Vilties“ laikraščio leidėjų draugiją. Ten aktyviai darbavosi ir jos brolis Juozas. Matyt būtent viltininkai, kovoję su Vilniaus krašto lenkinimu, padarė didžiausią įtaką jos pažiūroms.
Po pirmojo pasaulinio karo negandų ir revoliucijos audrų 1918 metais M. Kubiliūtė iš Rusijos grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą. Tuo metu mūsų sostinė ėjo iš rankų į rankas. Kas tik nekabino savo vėliavų Gedimino kalne: lenkai, bolševikai, vėl lenkai… Mergina tuoj pat įsitraukė į kontržvalgų darbą. Per Vilniaus Laikinąjį Lietuvių komitetą ji aktyviai teikė žinias Laikinajai Lietuvos vyriausybei apie lenkų planus – tiek atvirose kovose, tiek nematomame fronte.
Pastarajame reikalai klostėsi taip, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės galėjo ir nelikti. O tai, kad lenkų planai įvykdyti valstybės perversmą Kaune žlugo – didelis M. Kubiliūtės nuopelnas. Tačiau prieš tęsdami pasakojimą apie tai, ką pavyko nuveikti šiai merginai, turėtume padaryti nedidelį ekskursą į šalį ir prisiminti įvykių kontekstą.
Slapta karinė POW organizacija 1919 metų vasarą veikė visoje Lietuvoje. Jos štabas buvo įsikūręs lenkų užgrobtame Vilniuje, o Kaune buvo įsitaisiusi POW apygardos vadovybė. Be to, POW komendantai ir jų ryšių punktai buvo ir kituose Lietuvos miestuose – iš viso trylikoje sričių. Pučistai turėjo savų žmonių ir Lietuvos kariuomenėje, ir civilinės valdžios įstaigose.
Lietuvos vyriausybę POW planavo nuversti 1919 metų rugpjūčio 28-osios naktį. Jie planavo suimti ministrą pirmininką Mykolą Sleževičių, kai kuriuos ministrus ir žymesnius visuomenės veikėjus. O jau tuomet Kaune pasirodytų reguliariosios lenkų kariuomenės daliniai. Po to, sudarius naują šalies vyriausybę, būtų paskelbta apie savanorišką Lietuvos ir Lenkijos uniją.
Lemiamas rugsėjis
Tąsyk įgyvendinti šių planų nepavyko, tad POW vadovybė atidėjo juos rugsėjo mėnesiui. Tačiau ir šiam sumanymui buvo lemta žlugti – kaip tik tuo metu scenoje pasirodė mūsų herojė M. Kubiliūtė. Istorija prasidėjo nuo to, kad rugsėjo 17 dieną Vilniaus žvalgybos skyriaus viršininkas M. Koscialkowskis įsakė pradėti rengtis dar vienam sukilimui. Šį kartą perversmininkams buvo keliami reikalavimai išlaikyti valdžią savo rankose bent 5 valandas. Tokiu atveju jiems buvo pažadėta Lenkijos kariuomenės parama. Tačiau ir šiam planui nebuvo lemta išsipildyti: dar viena Lietuvos žvalgybos operacija sudavė dabar jau mirtiną smūgį antivalstybiniam lenkų pogrindžiui.
M. Koscialkowskis nė neįtarė, kad jo štabo slaptųjų dokumentų skyriaus viršininkas Piotras Wrublewskis, vėliau žinomas kaip Petras Vrubliauskas, yra ne kas kitas, kaip Lietuvos žvalgybininkų užverbuotas agentas slapyvardžiu Daukantas.
Juo labiau niekas neįtarė, kad P. Vrubliauskas veikė ne vienas. Visos šios operacijos sumanytoja buvo ta pati M. Kubiliūtė. M. Koscialkovskiui išvykus iš Vilniaus į Varšuvą, jo padėjėjas
puskarininkis P. Vrubliauskas drauge su M. Kubiliūte išvogė iš Lenkijos kariuomenės Vilniaus štabo seifų POW perversmo planus.
Pati M. Kubiliūtė prisimena, lenkų štabe lankiusis du kartus – P. Vrubliausko naktinio budėjimo valandomis. Pirmiausia jiedu turėjo įsitikinti, kad M. Kubiliūtės pažįstamo šaltkalvio pagaminti raktai tikrai atrakins seifą: „ „Sargui davė ant pusbutelio ir mane įleido, sakė, kad sesuo“. Kitą dieną P. Vrubliauskas „davė sargui keletą zlotų ir išsiuntė pailsėti (…). Iš visų spintų paėmė svarbiausius POW dokumentus, instrukcijas (…), dar truputį pinigų pasiėmė iš kasos (kad pirmiau atkreiptų dėmesį į pinigus, o ne į dokumentus), užrakino spintas, štabą ir atėjo pas mane.“
Atrinkę svarbiausius maištininkų dokumentus ir sulaukę ryto, M. Kubiliūtė ir P. Vrubliauskas perėjo prie rizikingiausios operacijos fazės – pergabenti dokumentus per demarkacijos liniją. Vos praaušus, lenkų karininkas persirengė M. Kubiliūtės parūpintais civiliais drabužiais ir su Jono Daukanto vardu išduotais dokumentais bei leidimu pereiti sieną patraukė Kauno link.
Remiantis vertinga informacija, Kaune ir kitose Lietuvos vietovėse prasidėjo sąmokslininkų areštai.
Rugsėjo 23-iosios vakare suimamas Šaulių sąjungos namuose gyvenantis apygardos vadas R. Kovalecas, o jo dešinioji ranka J. Niekrašas aptinkamas viename Neries gatvėje esančiame namelyje. Dabar beliko surasti tik svarbius įkalčius – perversmininkų dokumentus. Nors J. Niekrašas teigė jokių dokumentų akyse nematęs ir apskritai esąs beraštis, jo name ir sode Kalnų gatvėje atlikta krata. Radiniai buvo įspūdingi: žvalgybininkai aptiko šifruotus POW narių sąrašus, kuriuose buvo 396 lenkų ir 122 jiems simpatizavusių lietuvių pavardės, perversmininkų vyriausybės narių sąrašą bei kitų svarbių dokumentų. Jie vėliau tapo neginčijamais įrodymais POW narių teismo procese.
Tai buvo pirmoji, tačiau toli gražu ne paskutinė M. Kubiliūtės surengta žvalgybos operacija. Vis dėlto, pasakojant apie ją, negalima nepaminėti dar vienos moters – geros Marcelės draugės Aldonos Čarneckaitės indėlio. Kalbama, kad imtis rizikingos misijos aplenkėjusį žemaitį paskatino romantiški jausmai šiai dailiai merginai, tuomet dirbusiai M. Biržiškos leidžiamo laikraščio „Glos Litwy“ redakcijoje ir visaip skatinusioje lietuvybę sulenkintame krašte.
Būtent A. Černiauskaitė, kaip P. Vrubliausko draugė pirmoji atsidūrė lenkų žvalgybos akiratyje, šiai supratus, kad jų buvęs bendradarbis, pagrobęs slaptus POW dokumentus pabėgo į Kauną. Mat šioji po kelių dienų taip pat skubiai išvyko į Laikinąją sostinę. Tolimesni paieškos pėdsakai atvedė į bendrabutį, kuriame gyveno M. Kubiliūtė. Šioji prisiminimuose pasakoja atsikračiusi P. Vrubliausko palikta lenkiška uniforma, tačiau buvo pamiršusi už krosnies užkritusią jo kepurę. Laimei, kratą darę lenkų pareigūnai į ją neatkreipė dėmesio. „Milicija, kuri kratė, buvo gera, ji matė tą kepurę, tik nekreipė dėmesio“, – vėliau prisimins žvalgė.
Liko okupuotame Vilniuje
Jau tuomet M. Kubiliūtė turėjo pasirinkimą: persikelti į Kauną ar likti okupuotame Vilniuje. Mergina pasirinko antrąjį kelią. Tuomet ji buvo dažna viešnia Žvėryno ligoninėje, kurioje gulėjo Nepriklausomybės kovose sužeisti Lietuvos kariai. Ir mirusieji kovotojai buvo jos rūpestis.
„Vienai sunku – reikia arklį vesti ir karstą prilaikyti (…). Paprašydavau duobkasį iškasti duobę (…). Palaidojau 19 kareivių. Visiems kryželius pastačiau, užrašėme lentelėje vardą“ – pasakoja M. Kubiliūtė.
Tuo pat metu M. Kubiliūtė vis dar vykdė Lietuvos žvalgybos užduotis: pateikdavo skaičius apie lenkų karinius ešelonus, duomenis apie priešo dislokacijos vietas, pajėgas ir ginkluotę, rinkdavo duomenis iš atvirų šaltinių, tokių kaip Vilniaus lenkų spauda. Kaip viename iš savo straipsnių rašė istorikas Arvydas Anušauskas, jos slaptą veiklą nuo pat pradžių koordinavo Nepriklausomybės
kovų dalyvis, jaunas žvalgas Juozas Matusaitis. (Čia galbūt reikia priminti, kad šis Lietuvos karininkas 1941 metais buvo sušaudytas Maskvoje.) J. Matusaitis M. Kubiliūtei suteikė Elzos slapyvardį ir naujus dokumentus, pagal kuriuos ji vadinosi Elžbieta Banievič.
„Lenkai įtarė mane dirbant jų nenaudai. Nes, kai įvykdavo kariuomenės judėjimas Vilniuje, tuojau žinojo Kaunas“, – skaitome M. Kubiliūtės prisiminimuose.
Vėlų 1922 metų rudenį M. Kubiliūtei iškilo mirtinas pavojus. Vadinamoji Elžbieta Banievič buvo ieškoma visais įmanomais būdais. Gatvėse net kabojo plakatai su jos atvaizdu, skelbiantys, kad už moters galvą siūlomi 5000 zlotų. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Nedelsiant dingti iš Vilniaus – toks buvo vienintelis galimas sprendimas. Slapta ties Salaku kirtusi demarkacijos liniją M. Kubiliūtė netrukus jau buvo Kaune.
Tačiau tuo slaptas M. Kubiliūtės gyvenimas nesibaigė – jis truko dar beveik 3 metus. Būdama Užsienio reikalų ministerijos slapto skyriaus šifruotoja ji ir toliau palaikė ryšius su Lietuvos žvalgyba. Iš slapto gyvenimo moteris išėjo 1925 metais. Bet net tuomet, kaip Užsienio reikalų ministerijos darbuotoja ji palaikė ryšius su Vilnijos lietuviais, kuriuos aprūpindavo lietuviška spauda. Ji asmeniškai nešdavo spaudą prie demarkacijos linijos.
Tačiau praleiskime M. Kubiliūtės gyvenimą laisvoje Lietuvoje ir pakalbėkime apie jos metus, praleistus sovietų okupuotame Vilniuje, o ypač – nacių užgrobtoje Lietuvoje. Tuomet Kauno Birželio sukilimo atgarsiai pasiekė ir Vilnių. M. Kubiliūtė buvo viena iš Vilniaus sukilimo štabo dalyvių, įsteigusi štabo Raudonąjį Kryžių.
Tačiau lietuviška savivalda Vilniuje truko neilgai – iki 1941 metų rugpjūčio 5 dienos. Vokiečiams įvedus civilinę valdžią, komiteto, o vėliau ir Lietuvių aktyvistų fronto veikla buvo uždrausta. Lietuviams teko veikti pogrindyje. Tarp jų – ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, kurių viena iš aktyvisčių buvo M. Kubiliūtė. Drauge su kitomis moterimis ji įkūrė šios sąjungos Moterų skyrių, platino Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos atsišaukimus ir spaudą.
Dar vienas M. Kubiliūtės nuopelnas – nacių nemalonėn patekusių asmenų gelbėjimas. Jos dėka iš gestapo nagų buvo ištraukti Vytautas Sirijos Gira, Jurgis Barauskas ir kiti. Rūpinosi ji ir Štuthofe įkalintais profesoriumi Vladu Jurgučiu, Petru Kerpe ir Vytautu Tumėnu. Rizikuodama savo gyvybe, M. Kubiliūtė gelbėjo ir žydų vaikus, tarp kurių buvo ir žinoma mokslininkė Irena Veisaitė.
1944-aisiais prie Lietuvos artėjant sovietams, M. Kubiliūtė, kitaip nei daugelis jos bendražygiu nutarė nesitraukti iš Tėvynės ir likti Vilniuje. Blogiausios draugų pranašystės netruko išsipildyti – tų pačių metų rugpjūčio 17 dieną ji buvo sulaikyta.
Kaip paaiškėjo vėliau, į sovietų saugumo akiratį M. Kubiliūtė buvo patekusi jau 1941 metais, dirbdama Lietuvos SSR socialinio aprūpinimo liaudies komisariate. Pasak istoriko A. Anušausko, jau tada NKGB buvo numačiusi ją suimti, tačiau apie tai ją įspėjo jos viršininkas Jurgis Glušauskas. Antrą kartą NKGB į M. Kubiliūtę atkreipė dėmesį 1944 metų rugpjūtį. Tuomet saugumas buvo sudaręs agentūrinę bylą „Koalicija“, kurioje kaupė duomenis apie antinacinės organizacijos „Lietuvių aktyvistų frontas“ narius.
Sovietų saugumo gniaužtuose
Rugpjūčio 15 dieną M. Kubiliūtė sutiko vieną savo pažįstamą. Nė neįtardama, kad tai – NKGB agentas „Pakalnis“ , moteris pasisakė jam dirbanti Mokslų Akademijos bibliotekoje. Agentas nedelsdamas pranešė apie tai savo kuratoriui kapitonui Šuliakui. Po dviejų dienų moteris buvo sulaikyta.
Kaip matyti iš A. Anušausko straipsnyje pateiktų nuorodų į NKGB dokumentus, pirmasis M. Kubiliūtės tardymas truko visą parą, per 24 valandas jai buvo pateikti 24 klausimai. Labiausiai tardytoją domino jos darbas karinėje žvalgyboje ir antinacinė veikla. Regis, M. Kubiliūtė labiausiai vengė tiesių atsakymų į šiuos klausimus, tačiau vėliau kapitonui Šuliakui papasakojo apie savo veiklą, tiesa, nelabai išsamiai. Sprendžiant iš nuorodų į tardymo protokolus, šie pasakojamai buvo išgauti „spustelėjimais“, kuriuos, pasak istoriko, galima pavadinti ir „aktyviais metodais“. Kuo pasireikšdavo tokie sovietinio saugumo metodai, nesunku nuspėti.
Oficialiai M. Kubiliūtė buvo suimta rugpjūčio 21 dieną, po 11 valandų trukusio tardymo. „Veltui Jūs užsispyrėte. Tardymui žinoma apie Jūsų praktinį antisovietinį darbą ir vėliau Jūs būsite demaskuota meluojant“, – tuomet pareiškė moterį tardęs tardymo skyriaus poskyrio viršininkas Filimonovas.
Vis dėlto demaskuoti M. Kubiliūtės „praktinę antisovietinę veiklą“ saugumiečiams pasirodė ne taip jau paprasta. Tokios veiklos nepatvirtino nė vienas NKGB apklausiamas liudytojas. Priešingai – jie pasakojo apie nacių okupacijos metais jos išgelbėtą žydų mergaitę ir netgi padėdavo buvusiems sovietiniams darbuotojams.
Apie M. Kubiliūtės išgelbėtą mergaitę jau esame užsiminę aukščiau. Tačiau NKGB apklausų protokolai atskleidžia ir kiek daugiau šios istorijos detalių. Paskaitykime pastraipą iš A. Anušausko straipsnio „Marcelė Kubiliūtė KGB akiratyje“:
„Kai buvęs Lietuvos kapitonas Juozas Strimaitis 1944 m. sausio mėn. atsivežė iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veis (dabar Vilniaus pedagoginio universiteto docentė Irena Veisaitė) ir paprašė Marijos Meškauskienės pagalbos, pastaroji kreipėsi į M. Kubiliūtę. M. Kubiliūtė pati nuvedė I Veis pas gydytoją Izidorių Rudaitį (vokiečių okupacijos metais jis buvo vaikų namų vedėju). Tai buvo senas liaudininkas, vaikų namuose įrengęs laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ spaustuvę. Izidorius Rudaitis greit gavo dokumentus Irenos Treigytės vardu, slepiamą žydaitę įdarbino vaikų namuose ir apgyvendino Trakų g. 11-8 pas Rusijoje sušaudyto generolo Kazio Ladigos žmoną Stefaniją Ladigienę. I Rudaitis ir S. Ladigienė, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, buvo sekami už savo ryšius su antinacinės rezistencijos dalyviais.“
Suprantama, kad ši liudytojų papasakota istorija M. Kubiliūtei nepadėjo, kaip nepadėjo ir kitų apklaustųjų pasakojimai apie tai, kaip ji, pasinaudodama gerais savo ryšiais išgelbėjo gyvybę Liudo Giros sūnui Vytautui Sirijos Girai ir nuolat juo rūpinosi. Rugsėjo 5 dieną M. Kubiliūtei buvo pateikti kaltinimai antisovietine veikla. Už tai jai buvo pasiūlyta 10 metų lagerių.
Pagal tuo metu galiojusią tvarką M. Kubiliūtės byla buvo nusiųsta į Maskvą, kad pasiūlymą skirti bausmę patvirtintų NKVD Ypatingasis pasitarimas.
Nežinia, ar todėl, kad Vilniaus tardytojai dirbo nepakankamai „profesionaliai“, ar todėl, kad M. Kubiliūtė stoiškai neigė vykdžiusi antisovietinę veiklą, Maskvos komisijos sprendimas buvo švelnesnis už pasiūlytąjį. 1945 metų liepos 7 dieną buvusiu Lietuvos žvalgė „už išdavikišką elgesį vokiečių okupacijos metais“ buvo 5 metais ištremta į Tiumenės sritį.
Tačiau sovietinis saugumas nepaliko M. Kubiliūtės ramybėje ir jai grįžus iš tremties. Kaip buvusią „buržuazinės Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atsakingą darbuotoją ir lietuvių buržuazinės žvalgybos rezidentę“ ją nuolat stebėjo budri MGB 1-osios valdybos agentų akis. Sekimas truko iki 1957 metų rugsėjo, kol KGB 2 poskyrio operatyvinis įgaliotinis Selianikovas nustatė, jog „sekant Kubiliūtę duomenų apie šnipinėjimą negauta. Be to, ji serga kaulų tuberkulioze.“ Taigi, tik sunki liga privertė sovietinį saugumą palikti M. Kubiliūtę ramybėje.
Tačiau šios legendinės moters niekada nepaliko seni draugai. Pas ją į Vyžulionių sanatoriją atvykdavo ir generolo K. Ladigos žmona S. Ladigienė. Būtent jai M. Kubiliūtė paliko savo prisiminimus, sunkiai įskaitoma rašysena surašytus ant keturių sąsiuvinio lapelių. Vėliau, padedant teismo medicinos ekspertams, jie buvo iššifruoti ir paskelbti knygoje „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro…“
Mirė M. Kubiliūtė 1963 metų birželio 13-ąją. Ji palaidota Vilniaus Rasų kapinėse – ten, kur pati laidojo Lietuvos savanorius tais tolimais 1919 metais.
“Lietuvos žinios“, 2012-06-15
Aras Lukšas 