Lygiai prieš 110 metų , 1902-ųjų vasarį Vilniuje vyko makabriškas teismo procesas. Galbūt šiandien ir nebūtų verta jo prisiminti, jei ne vienas proceso dalyvis – vilnietis advokatas Mieczyslawas Kozlovskis, vėliau tapęs Rusijos bolševikų vado Vladimiro Lenino kasininku.
Aras Lukšas
Pradėkime nuo kelių citatų iš 110-ies metų senumo rusakalbės Vilniaus spaudos. 1902 metų sausio 28 dieną laikraštis „Vilenskij Vestnik“ rašo „Reikia tikėtis, kad šį kartą bylos nagrinėjimas įvyks, kad susirinks visi prisiekusieji ir kad jie rimtai pažiūrės į bylą, kurios svarstymas skelbiamas jau penktą kartą. Laikas užbaigti šią savotišką „dreifusiadą“. Pirmąją vasario dieną valdžiai pataikaujančiame ir visiškai antisemitiniame laikraštyje „Novoje vremia“ galime perskaityti kitą tekstą: „Susirinko minia žydų, kad pamatytų Blondesą, nedidelio ūgio liesą ir menką akiniuotą žydelį aštriu smakru. Teisiamojo išvaizda nelabai pasikeitė.“
Ir pagaliau, Peterburge leidžiamas žydų savaitraštis „Voschod“ savo skaitytojams praneša: „Vilniuje vasario 1 dieną Blondeso byla baigėsi visišku kaltinamojo išteisinimu. Blondesas buvo kaltinamas pasikėsinimu nužudyti valstietę Vincentą Grudzinską. Visas procesas panėšėjo į viduramžišką ritualinį kaltinimą ir sukėlė didelį žydų bei krikščionių nerimą….“
Taigi, šį mėnesį galime paminėti savotišką eilinio vadinamojo „kraujo šmeižto“, kitaip tariant – mėginimo apkaltini žydus ritualiniu nužudymu jubiliejų. Tačiau šiuo atveju mus domina ne pati Vilniaus kirpėjo Davido Blondeso byla, o tai, kad šiame procese pirmą kartą viešai pasireiškė Mieczyslawas Kozlowkis. Šiandien šį vilnietį mažai kas prisimena, nors lemtingaisiais 1917 metais jis buvo pirmo ryškio bolševikų žvaigždė. Tačiau apie viską iš eilės.
Juodieji pradeda ir pralaimi
M. Kozlowskis gimė Vilniuje 1876 metų sausio 1 dieną, padorioje nuskurdusių šlėktų šeimoje. 1894 metais jis įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, ir sėkmingai jį užbaigęs pradėjo advokato praktiką gimtajame mieste. Nuo to laiko jis – respektabilus ponas, priimtinas prakutusių vilniečių susibūrimuose. Labai greitai jis įsitaisė solidų pilvuką ir šeimą, užsiaugino barzdelę o akinius ant jo veido pakeitė pensnė.
Tačiau jau nuo 1896 metų M. Kozlovskis pradeda gyventi dvigubą gyvenimą. Dabar turime prisiminti, kad jau būdamas Vilniaus gimnazijos penktoje klasėje, Mieczyslawas prisišliejo prie socialistų būrelio, studijavo Markso ir Engelso veikalus. Po poros metų jis pats ėmėsi vadovauti marksistų rateliams ir varė socialistinę propagandą tarp Vilniaus darbininkų. Tokią aktyvią veiklą netruko pastebėti valdžia, tad M. Kozlowskiui su gimnazija teko atsisveikinti. Beje, tai nesutrukdė jam eksternu išlaikius egzaminus, gauti brandos atestatą ir 1894 metais įstoti į Maskvos universiteto Teisės fakultetą bei tapti advokatu.
1900-ieji svarbi gairė M. Kozlowskio gyvenime. Drauge su vaikystės draugu Feliksu Dzeržinskiu, Edvardu Sokolovskiu ir kitais lenkų darbininkų judėjimo veikėjais. M. Kozlowskis tais metais dalyvauja jungtiniame Lietuvos ir Lenkijos socialdemokratų suvažiavime. Suvažiavimas išrenka F. Dzeržinskį ir M. Kozlowskį į partijos Vyriausiąją valdybą (CK).
Būtent tais metais prasideda ir straipsnio pradžioje minėta istorija. Vilniečio kirpyklos savininko žydo D. Blondeso tarnaitė Wincenta Grudzinska apkaltino savo šeimininką, , jog šis mėginęs ją nužudyti ritualiniais tikslais. Kaip rašo to meto spauda, kaltinimą palaikė „garsus vietos lenkų advokatas Wrublewskis“, o jam talkina M. Kozlowskis. Atrodytų, nieko keista: lenkai teisininkai palaiko lenkę nukentėjusiąją. (Beje, D. Blondesą gina žydas O. Gruzenbergas, rusas P. Mironovas ir lenkas V. Spasowiczius)…
Vis dėlto šioje istorijoje yra vienas ypatingas momentas. Mat „žinomas advokatas Wrublevskis“ greičiausiai yra garsus Vilniaus masonas Tadeuszas Wrublevskis (Tadas Vrublevskis“. O jo padėjėjas M. Kozlovskis – vienas iš madon įeinančios socialdemokratijos vadų, taigi – „internacionalistas“. Ir štai tau – masonas ir „internacionalistas“ drauge palaiko antisemitinį kaltinimą!
Kaip skaitytojas jau žino, masonas ir „internacionalistas“ teismo procesą pralaimėjo: tyrėjai neaptiko Grudzinskos kraujo pėdsakų Blondeso bute, o medicinos ekspertai – Peterburgo profesoriai Pavlovas ir Ivanovskis patvirtino, kad jos žaizdos (netgi ne žaizdos, o „odos pažeidimai“) galėjo būti padaryti ir tikriausiai buvo padaryti pačios „nukentėjusios“ ranka. Be to, medicinos ekspertai pažymėjo, kad sužalojimai buvo padaryti itin atsargiai. Todėl prisiekusieji pripažino D. Blondesą nekaltu ir teismas jį visiškai išteisino.
Nežinome, kas atvedė masoną T. Wrublewskį į šį gėdingą procesą, bet socialistas Kozlowskis dalyvavo šiame antisemitiniame farse, turėdamas solidų teorinį pasirengimą (ne veltui dar mokyklos laikais jis atkakliai studijavo marksizmo „klasikus“).
Žanro klasika
Vienu iš pirmųjų Karlo Marxo darbų tapo esė „Dėl žydų klausimo“. Reikia pastebėti, kad K. Marxo tėvas atsivertė į krikščionybę dar prieš gimstant Karlui. Tokiam žingsniui jį pastūmėjo siekis verstis teisine praktika. Pats „pirmasis marksistas“ buvo pakrikštytas liuteronų bažnyčioje, sulaukęs šešerių.
Ką tokio Vilniaus gimnazistas M. Kozlowskis (kaip ir tūkstančiai kitų gimnazistų ar net „sąmoningų darbininkų“) galėjo perskaityti apie žydus savo mokytojo darbuose? Imkime kad ir tokį pavyzdį: „Pinigai – pavydus Izraelio dievas, šalia kurio negali būti jokio kito dievo“. Arba: „Atsikratyti prekeivių ir pinigų – vadinasi, nuo praktinės, realios žydijos –išlaisvinti mūsų laikmetį.“ Ir galiausiai: „Žydų išvadavimas galutine prasme reiškia žmonijos išsilaisvinimą nuo žydijos“. Vėliau nacizmo pradininkas Adolfas Hitleris pripažins, taip pat studijavęs šį K. Marxo straipsnį: „Gana to, kad mokslinis judaizmo pavojaus supratimas nuolat gilėja ir kad remdamasis šiuo supratimu, kiekvienas žmogus pradeda atsikratyti savyje žydo. Tačiau mane labai gąsdina, kad šios nuostabios mintys priklauso ne kam kitam, o žydui“.
1891 metais, per Briuselyje vykusį Antrojo Socialistų Internacionalo kongresą, delegatas Abrahamas Kaganas paragino Internacionalo narius pasmerkti Europoje kylantįantisemitizmą. Didžiausiam A. Kagano siaubui, delegatai (tiek žydai, tiek nežydai) atmetė antisemitizmą smerkiančią rezoliuciją. Socialistai nusprendė, kad antisemitizmą galima įveikti tik tuomet, kai žydai nustos būti žydais ir visiškai susivienys su antisemitais (šiuo atveju – su socialistais).
Beje, patį žodį „antisemitizmas“ į viešą apyvartą 1879 metais paleido vokietis Wilhelmas Marras (iki tol šis reiškinys buvo vadinamas „judofobija“). Kairiųjų pažiūrų W. Marrui labai rūpėjo pabrėžti naują šios sąvokos turinį: tradicinį religinį antijudaizmą turi pakeisti rasinio nesuderinamumo idėja. 1879 metais pasirodė garsioji W. Marro brošiūra „Žydijos pergalė prieš vokiškumą. Nekonfesinis požiūris“. Kovai su „pasauline žydija“ 1879 metų rugsėjo 26 dieną Berlyne W. Marras įkūrė tarptautinę „Antisemitų lygą“ („Antisemitenliga“), kuriai priklausė apie 600 narių. Viena sparnuota šio kovotojo už visuotinę lygybę frazė skambėjo taip: „Negalima būti socialistu, nebūnant antisemitu.“ Pakartosime: svarbiausiu politinio antisemitizmo, (vėliau pagimdžiusio nacizmą ir nacistus,) ideologu tapo kairysis socialistas, propagavęs komunistinius idealus.
Glaudų antisemitizmo ir socializmo ryšį įžvelgė ir kitų tų laikų veikėjai. Žymus socialdemokratas vokietis Augustas Bebelis 1983 metais pasakė: „Antisemitizmas – kvailių ir neišmanėlių socializmas“. Beje, ši frazė priskiriama ir Antrojo Reicho „geležiniam kancleriui“ bei socializmo priešui Otto von Bismarkui. Vėliau O. Bismarką reichskanclerio poste pakeitęs Leo von Caprivis taip pačiais metais pareiškė tą patį, ką ir A. Bebelis: „Antisemitizmas – puikus pasirengimas socialdemokratijai“
Velnio advokatas
Bet grįžkime į praėjusio šimtmečio pradžios Vilnių. Perkopęs per dvidešimties metų amžių, M. Kozlowskis – žinomas „Lietuvos ir Lenkijos socialdemokratijos“ veikėjas. Tačiau Rusijos okupuotų Lietuvos ir Lenkijos likimas jo visiškai nejaudina. Partinėje konferencijoje Bialystoke 1901 metais (pačiame „Blondeso bylos“ įkarštyje) jis įnirtingai agituoja savo vyresniuosius draugus už sąjungą su Rusijos socialistais. Taip prasideda jo bendradarbiavimas su vadinamųjų „Iskros“ leniniečių“ Vilniaus grupe. Atsiranda „Viktoro“ (tai jo partinis pseudonimas) gyvenime ir neišvengiami tokios draugystės palydovai – kratos bei areštai.
Per 1905-1907 metų revoliuciją M. Kozlowskis vadovauja streikų komitetams Vilniuje, priklauso vietos karinei revoliucinei organizacijai. „Kurier Warszawski“ 1906 metų kovo 10 dieną rašo: „ Vilniaus teismo rūmų apskrityje laikomi suimti prisiekusieji arba jų padėjėjai: Zygmuntas Kruszewskis, Mieczysławas Kozłowskis, Michałas Eljaszewas, Leonidas Agapitowas i Mikołajus Radinas“ Tų pačių metų balandį teismas skiria M. Kozlovskiui 5 metus tremties Rusijos gilumoje Po kurio laiko dėl prastos sveikatos, tremtis jam pakeičiama išsiuntimu už imperijos ribų.
Tarp kitko, „sunki liga“ netrukdo politiniam emigrantui tvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Paryžiuje M. Kozlovskis susipažįsta su Sofija Vachtangova, garsaus armėnų kilmės aktoriaus ir režisieriaus, įkūrusio jo vardu vadinamą teatrą, seserimi. Mieczyslawas ir Sofija dažnai klajoja Liuksemburgo soduose, o kalbasi, suprantama „apie Rusijos ateitį, apie tai, kad kada nors jų tėvynė bus laiminga ir laisva“. Vilniuje M. Kozlowskio laukia žmona ir du vaikai, tačiau tai – ne kliūtis S. Vachtangovai grįžti iš Prancūzijos į Rusiją su Kozlovskajos pavarde. O pats jaunavedys skuba į Londoną, į Penktąjį Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos suvažiavimą. Dar iki suėmimo ir tremties M. Kozlovskis ir jo draugai – Vaclavas Borovskis, Juliuszas Marchelevskis, Feliksas Dzeržinskis, Stanislavas Trucevičius, Bronislavas Veselovskis ir kiti „lietuvių bei lenkų socialdemokratai“ tapo Rusijos socdemais, o jei dar tiksliau – bolševikais.
Štai vienas iš įdomiausių šio suvažiavimo dokumentų: „Rusijos socialdemokratų partija. Londono suvažiavimas. Brolijos bažnyčia. Southgate Road, Londonas, 1907 metų gegužės 30 diena. Mes, žemiau pasirašę RSDDP penktojo suvažiavimo delegatai, šiuo įsipareigojame iki 1908 metų sausio 1 dienos arba anksčiau grąžinti ponui Josephui Felsui septyniolika šimtų svarų – paskolos, kurią jis maloningai sutiko suteikti mums be procentų, sumą.“ (Tuometiniu kursu vienas svaras prilygo dešimčiai aukso rublių. Skolą grąžino Leonidas Krasinas, Sovietų pasiuntinys Anglijoje, jau gerokai po vadinamosios Spalio revoliucijos. Patirtis rinkti pinigus užsienyje mūsų herojui pravers po dešimtmečio.
O dar iki šio suvažiavimo, 1907 metų vasarį M. Kozlowskis buvo deleguotas į partinį teismą prieš Vladimirą Uljanovą kaip jo gynėjas. Vadinasi, pas V. Uljanovas gintis negalėjo – gal dėl prastos dikcijos, gal dėl teisinio išsilavinimo stokos, o gal dėl karštakošio būdo, neleisdavusio jam parinkti korektiškų frazių („ši inteligentiška šunauja dažnai daro kiaulystes“ – taip 1905 metų sausio mėnesį pasaulinis proletariato vadas atsiliepė apie savo kolegas). Kaip buvo rašoma vienoje sovietinėje knygelėje: „talentingas marksistas Kozlowskis triuškina visus „kaltinimus“ asmenų, vadinančių save revoliucionieriais, nors jie tėra revoliucijos dezertyrai“.
Kas žino, jei tuomet prieš 105 metus menševikams būtų pavykę pasmerkti Leniną „už skaldomąją veiklą“ ir išmesti jį iš partijos – gal tuomet visa XX amžiaus istorija būtų pasisukusi visai kita kryptimi?
Piruetai
1909 metais M. Kozlowskis grįžta į Peterburgą. Tuo metu jis itin glaudžiai suartėja su bolševikais – latviu Peteriu Stučka ir rusu Piotru Krasikovu. Apie šią trijulę vėliau bus pasakyta: „Tai buvo savotiška nelegali partinė kuopelė prie carinio apskrities teismo“ . O juk M. Kozlowskis ir jo draugeliai tuomet buvo viešai prižiūrimi policijos…
Iškart po 1917 metų Vasario revoliucijos M. Kozlovskis išrenkamas Petrogrado Tarybos deputatu ir miesto Vykdomojo komiteto nariu. Bolševikai išrenka jį Petrogrado partijos komiteto nariu. Jis pirmininkauja Vyborgo rajono Dūmai, yra pirmojo šaukimo Visos Rusijos Centrinio vykdomojo komiteto narys. Bolševikai įtraukia jį į Romanovų šeimos turto perėmimo komisiją. Tuo pat metu jis tampa ir svarbiausio bolševikų laikraščio „Pravda“ patarėju teisės klausimais.
1917 metų kovą bolševikų partijos Centro ir Peterburgo miesto komitetai užima buvusios caro favoritės balerinos Matildos Kšesinskajos namą. Štai kaip šį įvykį aprašo šiuolaikinis rusų autorius Aleksandras Levintovas.
„Ir štai, į populiariosios balerinos M. Kšesinskajos namus ateina dailiai apsirengęs, toks padorus, mandagus ir netgi galantiškas Kozlowskis, turintis Petrogrado tarybos nario nuo lietuvių ir lenkų socialdemokratų grupės įgaliojimus. Jau vien pamačiusią, kažkokiam lenkų ir lietuvių atstovui išduotą mandatą, pasaulinio garso baleriną ištiko šokas. Ji puolė ieškoti užtarimo pas ką tik teisingumo ministru paskirtą Aleksandrą Kerenskį ir šis, pasipiktinęs apsišaukėlių perėjūnų išpuoliu, pažadėjo tuoj pat įvesti tvarką. Įsibrovėliai leido M. Kšesinskajai pasirašytinai pasiimti savo asmeninę korespondenciją (įskaitant susirašinėjimą su caro šeima), tačiau daugiau – nė vieno daikto, net brangenybių ir patalynės. Žvelgdamas į akis moteriai, teisininko išsilavinimą turintis M. Kozlowskis, (be kita ko laikantis save dar ir teatralu, nes yra vedęs garsaus režisieriaus Jevgenijaus Vachtangovo seserį), jis atvirai tyčiojasi iš damos savo kabinete, kuris dar vakar buvo jos kambariu.
„Aš kreipsiuosi į teismą!“ – „Į kokį, leiskite paklausti?“ – „Kaip į kokį?“ – „Juk mes su buržuaziniu teismu nesiskaitysime“. – „Nieko, advokatas išsiaiškins“. –„Advokatas, miela ponia, sėdi priešais jus, taigi galiu ir konsultuoti, ir patarti. Bet tik iš marksistinių pozicijų“. Taip mitrus dabita M. Kozlowskis užkariavo bolševikams vieną iš geriausių miesto pastatų. Šauniai ir elegantiškai“.
Vis dėlto, M. Kšesinskajos pavedimu, jos advokatas Vladimiras Chesinas iškėlė teisme civilinį ieškinį dėl neteisėto iškeldinimo. Kaip atsakovai šioje byloje buvo įvardinti: „1. Socialdemokratinės darbo partijos Petrogrado komitetas; 2. Tos pačios partijos Centro komitetas; 3. Centrinis profesinių sąjungų biuras; 4 Socialistų revoliucionierių partijos Petrogrado rajono komitetas; 5. Karinių organizacijų klubas; 6. Teisės kandidatas V. Uljanovas (literatūrinis pseudonimas – Leninas); 7. Prisiekusiojo patikėtinio padėjėjas S. Bagdatjevas (Bagtadianas); 8. Studentas G. Agagabovas (Agababianas).
Bolševikų organizacijų interesams teisme atstovavo Lietuvos socialdemokratas, prisiekusiojo patikėtinio padėjėjas M. Kozlovskis ir vienas iš Peterburgo komiteto sekretorių Sergejus Bagdatjevas, net tarp bolševikų garsėjęs kaip didžiausias „kairuolis“. Jų „teisiniai argumentai“ buvo tikrų tikriausia bolševikinė propaganda. S. Bagdatjevas: „Mes ne plėšikai. Mes didelė politinė organizacija. Kai tik rasime naujas patalpas, mes mielai išsikraustysime iš Kšesinskajos namų.“ M. Kozlowskis: „Revoliucinės organizacijos užėmė pastatą vasario 27 dieną, liaudies revoliucinio pakilimo dieną, kai įsiutusios masės niokojo Kšesinskajos namą, laikydamos jį kontrrevoliucijos lizdu, į kurį vedė visos gijos, siejusios su caro šeima Kšesinskają, kuri, masių supratimu buvo jei ne caro šeimos narė, tai mažų mažiausia – nuverstojo caro favoritė. Apie kokią „teisėtą tvarką“ galima kalbėti tuomet, kai gatvėje vyksta revoliucija, lydima kulkų švilpesio ir artilerijos kanonadų?“.
V. Chesinas ramiai atrėmė šiuos argumentus: „Čia teisme nereikalingi gandai ir kalbos iš gatvės. Ar maža, ką kalba minia? Minia kalba ir apie kelionę užplombuotame vagone per Vokietiją ir apie vokiečių auksą, atvežtą į mano ginamosios namus. Aš juk viso to teisme nekartoju. Aš apeliuoju į tvarką ir teisėtumą“.
Suprantama, kad teismas įpareigojo grobikus per 20 dienų palikti pastatą. Bet bolševikai teismo sprendimo vykdyti nė neketino. Tik 1917 metų liepos 6 dieną, likviduojant ginkluotą bolševikų pučą, vyriausybės pajėgos užėmė jų užgrobtą namą.
Kibus voratinklis
Beveik tuo pat metu, liepos 4-ąją žurnalistas Grigirojus Aleksinskis paskelbė dokumentus, patvirtinusius tai, jog V. Leninas ir drauge su jo atvykę asmenys šnipinėjo Vokietijos naudai. Liepos 5 dieną pasaulinio proletariato vadas perėjo į nelegalią padėtį. Tomis dienomis laikraštis „Živoje slovo“ rašė: „Prisiekusysis patikėtinis advokatas M. Kozlowskis – svarbiausias gavėjas pinigų, atsiųstų iš Berlyno per „Diskonto-Geselschaft“ Stokholme, o iš ten – į Sibiro banką Petrograde. Ten einamojoje sąskaitoje dabar yra daugiau nei 20 milijonų rublių. Karo cenzūra užfiksavo sistemingą apsikeitimą politinio ir finansinio pobūdžio depešomis tarp vokiečių agentūros ir bolševikų lyderių.“ (Apie tai, kad bolševikus finansavo Vokietijos Generalinis štabas, prirašyta kalnai knygų, tad ties šiuo epizodu neapsistosime. Tik pastebėsime, kad M. Kozlowskis buvo pagrindinis V. Lenino kasininkas).
Liepos 6 dieną M. Kozlovskis buvo suimtas savo bute Preobraženskaja gatvėje drauge su lenkų bolševikų laikraščio „Trybuna“ redakcijos darbuotojais. Liepos 19 dieną buvo priimtas sprendimas pateikti kaltinimus ir pačiam V. Leninui. Šis leidosi į kojas bet, vis dėlto spėjo įkąsti savo persekiotojams. Tą pačią dieną leidinėlyje „Listok „Pravdy“ , rašinuke, pavadintame „Kur valdžia ir kur kontrrevoliucija?“, jis rašė: „Pridursime, kad nei Ganeckis, nei Kozlowskis nėra bolševikai, jie priklauso lenkų socialdemokratų partijai. Jokių pinigų nei iš Ganeckio nei iš Kozlovskio bolševikai negavo. Visa tai – ištisas ir šiurkščiausias melas“. (Dėl M. Kozlowskio narystės bolševikų partijoje, jau skaitėme. Štai jums ir pas „juodžiausias ir pats šiurkščiausias melas“. Lenino melas.
Tuo tarpu Petrogrado darbininkų ir kareivių komitetų tarybos dienraštyje „Izvestija“ 1917 metų liepos 22 dienos numeryje pasirodė straipsnis pavadintas „Apie Lenino ir kitų bylą“. Joje kalbama apie baudžiamosios bylos, iškeltos po nepavykusio bolševikų sukilimo liepos 3-5 dienomis eigą. Be kita ko čia aprašoma krata bolševikų Centro Komiteto patalpose ir išvardinami rasti dokumentai. Tarp jų buvo: „1) pastabos apie karinių dalinių ir „ginkluotų darbininkų“ išsidėstymą rajonuose; 2) bolševikų partijos miesto konferencijos 1917 liepos 3 dienos rezoliucija dėl ginkluoto puolimo gatvėse 3) balandžio 20 d. telegrama iš Stokholmo adresuota V. Leninui ir pasirašyta Ganeckio (Fruhstenbergo) apie galimybę gauti finansavimą; ir (dėmesio!) 4) Rusų Tautos Sąjungos literatūra bei didelis kiekis žurnalo „Pauk“ egzempliorių, kuriuose atvaizduotos ritualinės žmogžudystės Vengrijoje 1882 metais“.
Šis žurnalas buvo uždarytas 1913 metais, o pora metų iki tol jis buvo leidžiamas su lozungu „Visų šalių, visų tautų, genčių, religijų ir partijų antisemitai – vienykitės!“ Tomis dienomis Rusijos invalidų ir karo veteranų sąjungos pirmininkas, M. Kšesinkajos namo išlaisvinimo dalyvis G. Zelenovas dienraštyje „Reč“ rašė: „Kas būtent saugojo šią pogromams kurstančią literatūrą – kol kas negalima pasakyti. Bet jei prisiminsime prisiekusiojo patikėtinio dabartinio bolševiko Kozlowskio, talkinusio Blondeso proceso kaltintojui Wrublewskui, pareiškimus, taps aišku, jog bolševikų terpėje įmanoma propaguoti pogromus“.
Taip, juodos ir raudonos bolševikų bei juodašimčių ruletės spalvos, besisukdamos šios keistos istorijos rate, susiliejo į vientisą juostą. O paties M. Kozlowskio likimas po Spalio perversmo prašosi dar vienos istorijos.
“Lietuvos žinios“, 2012-02-24
Aras Lukšas 