Sveiki!

 

Esu  Aras Lukšas. Gimiau 1963 metų vasario 10 dieną Kaune. Žurnalistikoje nuo 1988 metų. Dirbau televizijoje, keliose radijo stotyse, naujienų agentūrose, savaitraštyje “Veidas“,  dienraštyje “Lietuvos žinios“ .

Rengiau laidas ir publikacijas įvairiomis temomis, tačiau didžiausia mano aistra – XX amžiaus Lietuvos istorijos peripetijos, o svarbiausia tema – žmogaus likimas ir pasirinkimas akistatoje su istorijos mėsmale. Tad šio tinklalapio rubrikoje “Istorija“ pasiūlysiu Jums susipažinti su tuo, ką esu parašęs per pastaruosius dešimtį metų .

Mielai lauksiu Jūsų pastabų ir atsiliepimų.

Liatukas, Pranas (1876 01 29 – 1945 09 09)

Pranas Liatukas – Lietuvos kariuomenės  generolas.

Gimė 1876 m. sausio 29 d. Tauragės apskrities  Kvėdarnos valsčiaus, Padievaičio kaime.

Nuo  1902 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje

1917 m. baigė tarnybą pulkininko laipsniu.

1918 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą. Tų pačių metų gruodį įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę.

1918 m. gruodžio 24 d. – 1919 m. kovo 4 d. Apsaugos Ministerijos Štabo viršininkas.

1919 m. kovo 4 d. tarnavo veikiančioje kariuomenėje, kovojo su bolševikais ir bermontininkais.

1920 m. išėjo į atsargą.

1945 m. sausio 30 d. NKVD suimtas. Neatlaikęs kankinimų mirė, Lukiškių kalėjimo ligoninėje.

Susijusi publikacija:

Nepriklausomybės kovų generolas

Būtent P. Liatuko brigadai buvo lemta galutinai išstumti Raudonąją Armiją iš Lietuvos teritorijos. Ryžtingas pulkininko vadovavimas neliko nepastebėtas – 1919 metų spalio 7-ąją jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir patikėtos vyriausiojo kariuomenės vado ir Krašto apsaugos ministerijos valdytojo pareigos.

Kovose  užgrūdintas karys tuomet nė nenujautė, kad netrukus jam teks durti ne su priešais, o su savaisiais ir kad šis susidūrimas kainuos jam karininko karjerą. Visgi 1920-ųjų vasario įvykiai, įėję į istoriją kaip Kauno įgulos maištas, radikaliai pakeitė P. Liatuko gyvenimą.

P. Liatukas taip pat minimas šiuose archyvo rašiniuose:

Saulėlydžio premjeras

Maištas ar sukilimas? 

 

Cesevičius, Domas (1902 11 12 – 1986 03 14)

Domas Cesevičius  ekonomistas, publicistas, žurnalistas, redaktorius, Finansų viceministras, paskutinis tarpukario Lietuvos Tautininkų Sąjungos pirmininkas.

NKVD suimtas naktį į 1940 m. liepos 12-ąją.

1941 metų balandžio 19 nuteistas 8 metams lagerių. Tų pačių metų vasarą jis atsidūrė Pečiorlage – Rusijos šiaurėje tarp Vorkutos ir Pečioros.

1945 metų sausį, sutrumpinus bausmės laiką iki faktiškai išbūtojo, iš lagerio paleistas. Grįžęs į Lietuvą, įsidarbino  Politinės ekonomijos katedros docentu Vilniaus universitete.

1946 metų liepos 23-ąją  atleistas iš universiteto.

1950 m. rugpjūčio 18-ąją suimtas antrą kartą.

1951 metų sausio 20-ąją  „už priklausymą antisovietinei nacionalistinei organizacijai ir aktyvią antisovietinę veiklą“ ištremtas į Krasnojarsko kraštą.

1954 m. iš tremties paleistas. Grįžęs į Lietuvą, KGB persekiotas iki 1977 m.

Mirė 1986 m. kovo 14 d. Vilniuje.

Susijusi publikacija:

Domas Cesevičius: pusė gyvenimo KGB šešėlyje

 „Man atrodė, kad bus negerai, jei visi trauksimės. Reikia, kad kas nors liktų. Rizika didelė, bet reikia apsispręsti. Nutariau: bala nematę, jei jau parvažiavau, tai pats savęs netremsiu. Tegu kiti tremia. Nebėr Lietuvos, tai ir gyvenimas nebrangus“ , – taip savo sprendimą  prisimins pats tautininkų vadovas.

Tai buvo trečiasis D. Cesevičiaus gyvenime lemtingas sprendimas ir vienintelis kompromisas su savo įsitikinimais ir sąžine. Beteisio kalinio kalbos apie „laisvą kvėpavimą“ stalininėje imperijoje atrodo kaip pasityčiojimas iš paties savęs. Be abejo, visada buvo galima neiti į kompromisus ir pasirinkti žūtį. Bet taip atrodo tik žiūrint iš saugios šiandienos pozicijų. O ten, lagerio neviltyje, tokio pasirinkimo galimybė buvo nepalyginamai mažesnė.

D. Cesevičius taip pat minimas šiuose archyvo rašiniuose:

1940 liepa: teroro pradžia

Nevykę “vilkų“ žaidimai

1940-ųjų inteligentai: naivuoliai ar išdavikai?

Lietuviškas „duumviratas“ pabaigos pradžia

Karštas 1940-ųjų vidurvasaris

Domas Cesevičius: pusė gyvenimo KGB šešėlyje

1940-ųjų liepą tarp daugiau nei penkių šimtų sovietinių okupantų suimtų nepriklausomos Lietuvos veikėjų atsidūrė ir paskutinysis Tautininkų Sąjungos pirmininkas, žymus ekonomistas Domas Cesevičius. Šiandien prisiminkime jo lagerių ir tremčių kelius bei lemtingus sprendimus, nulėmusius būtent tokį likimą.

 

Aras Lukšas

 

Į okupantų paleistą mėsmalę D. Cesevičius pateko kone akimirksniu. 1940 metų birželio 19-ąją finansų ministro portfelį „liaudies vyriausybėje“ sutikęs priimti Ernestas Galvanauskas Kremliaus emisarų nurodymu atleido jį iš viceministro pareigų. Tai buvo pirmas signalas, liudijantis, kad virš tautininkų vadovo galvos ima tvenktis debesys ir kad reikia laukti naujų bėdų. Kada jos užgrius, buvo galima tik spėlioti. D. Cesevičius neabejojo sulauksiąs ir kitokių represijų, tačiau turbūt nesitikėjo, kad viskas įvyks taip greitai. Jis negalėjo žinoti, kad liepos 7-ąją naujuoju Valstybės saugumo departamento vadovu paskirtas komunistų vadeiva Antanas Sniečkus pasirašys visiškai slaptą dokumentą  – „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujamojo sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“.

Įgyvendinti šį planą imtasi liepos 10-ąją. Tądien naujieji, daugiausia iš buvusių politinių kalinių atrinkti Valstybės saugumo departamento darbuotojai, padedami ką tik įsteigtos milicijos, pradėjo areštus ir kratas. Viskas vyko pagal vieną ir tą pačią schemą: įsiveržę į pasmerktųjų suimti namus, saugumiečiai pirmiausia atlikdavo kratą. Tačiau rimtai ieškoti kokių nors „įkalčių“ niekas nė neketindavo – ši instrukcijos dalis būdavo atliekama skubotai ir formaliai. Tuomet naujojo režimo „priešams“ buvo pranešama, jog jie suimami. Tiesa, suimamųjų artimiesiems beveik visuomet buvo sakoma, kad po kelių dienų jie bus paleisti. Iki tol nesusidūrę su sovietų klasta žmonės tuo tikėjo:  artėjant rinkimams į Liaudies seimą buvo galima pamanyti, jog naujajai valdžiai neįtinkančius asmenis tiesiog norima izoliuoti iki tol, kad bus paskelbti rinkimų rezultatai. Tačiau daugelio iš jų niekas niekada daugiau nebematė.

 

Suėmimo galėjo išvengti

 

Suėmimai vyko visą savaitę, o D. Cesevičius šioje eilėje buvo vienas iš pirmųjų. Naktį į liepos 12-ąją, apie pirmą valandą, namo, kuriame jis gyveno šeimininkė pasiūlė nuomininkui bėgti, mat jo ieškoti ateinantys du vyrai. „Aš čia, teateina“, – tepasakė D. Cesevičius. Apsisprendęs pasitikti savo likimą jis buvo jau senokai.

Saugumiečiai, pateikę A. Sniečkaus pasirašytą orderį, nurodantį atlikti D. Cesevičiaus namuose kratą o jį patį – „suimti ir pristatyti“, ėmėsi ieškoti kratos protokole nurodytų daiktų – „priešvalstybinės literatūros, susirašinėjimo ir ginklų“. Nieko panašaus neradę, kažkodėl prigriebė universiteto studentų, kuriems D. Cesevičius dėstė, sąrašą. Tiesą sakant, kratos rezultatai neturėjo jokios reikšmės – ar vienaip ar kitaip buvęs viceministras tą naktį būtų atsidūręs Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos kampe esančiame Saugumo departamento pastate.

Prieš tęsdami pasakojimą apie tą lemtingą naktį ir vėlesnius įvykius, paklauskime savęs: ar galėjo D. Cesevičius išvengti suėmimo o tuo pačiu – ir visos jį ištikusios nepavydėtinos lemties. Be abejo, taip, ir net du kartus. Pirmą kartą – 1939-aisiais, jau vykstant II pasauliniam karui kuomet jis, kaip Rokfelerio fondo stipendininkas, dirbo mokslinį darbą ir gilino žinias JAV. Tų metų spalio 10-ąją, apsilankęs Niujorko pasaulinės parodos Lietuvos dienoje, jis užsuko į Rokfelerio centrą. Šis apsilankymas buvo lemtingas. Pats D. Cesevičius vėliau jį prisimins taip: „Ten sėdėjęs valdininkas (…) mane atpažino ir nustebo, kad aš dar Amerikoj. Visi europiečiai, karui prasidėjus, jau išvykę. Jis pats esąs anglas ir taip pat ruošiasi išvykti, „kai prasideda audra, geriausiai likti namie“.

Pats D. Cesevičius apie kelionę namo tuo metu nė negalvojo: stipendijos užteks dar ilgam, pagaliau, ją galima ir pratęsti, o veikla Amerikoje buvo ne tik įdomi, bet ir siūlė didelių galimybių. Bet pamąstyti apie tai galima – tam yra dar visa savaitė, kol jis bus Niujorke. Tačiau savaitės neprireikė: sprendimui užteko artimiausio pusvalandžio, kol šalimais esančioje kavinukėje buvo išgertas kavos puodelis. Anglo žodžiai paveikė taip stipriai, kad D. Cesevičius nieko nelaukdamas sugrįžo pas valdininką ir pareiškė – grįžtu namo. Po poros dienų gavęs iš fondo laivo bilietą ir pinigų kelionei, D. Cesevičius netrukus išplaukė Europos link. Po ilgos kelionės, kurioje netrūko ir tikrų audrų ir kitokių nuotykių jis per Švediją ir Estiją pasiekė Lietuvą, kurioje po liūdnai pagarsėjusios 1939-ųjų spalio 10-osios sutarties su sovietais jau dygo raudonarmiečių įgulos.

Antrą kartą išvengti dramatiško likimo D. Cesevičius galėjo pirmąją okupacijos dieną, po 1940-ųjų birželio 15-ąją įvykusio paskutinio nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdžio. Tuomet, kalbėdamasis su prezidentu Antanu Smetona, neseniai išrinktas Tautininkų sąjungos pirmininkas išgirdo valstybės vadovo pageidavimą, kad inteligentai trauktųsi prie Vokietijos sienos, kurią paskutinę minutę galima būtų pereiti. Tačiau net ir paties prezidento, ir kai kurių politikų bei visuomenės veikėjų pasitraukimas nepakeitė D. Cesevičiaus nusistatymo pasilikti pasmerktoje Tėvynėje. „Man atrodė, kad bus negerai, jei visi trauksimės. Reikia, kad kas nors liktų. Rizika didelė, bet reikia apsispręsti. Nutariau: bala nematę, jei jau parvažiavau, tai pats savęs netremsiu. Tegu kiti tremia. Nebėr Lietuvos, tai ir gyvenimas nebrangus“ , – taip savo sprendimą vėliau prisimins pats tautininkų vadovas.

 

Kelias į lagerius

 

Taip D. Cesevičius liepos 12-osios naktį atsidūrė saugumo rūsyje esančioje kameroje, kuri netrukus buvo pilnutėlė. „Jėzus Marija, kas čia darosi, tik veža ir veža?!“, – stebėjosi čia tebedirbantys senieji policininkai. Iš tiesų, NKVD rezidentūra iš Kauno pranešė Maskvai, jog per savaitę trukusią operaciją Lietuvoje suimti 504 asmenys, tarp kurių be D. Cesevičiaus pateko  buvęs švietimo ministras Leonas Bistras, kariuomenės Generalinio štabo antrojo kontržvalgybos skyriaus  pulkininkas Konstantinas Dulksnys, buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, ministro pirmininko pavaduotojas  Kazys Bizauskas ir daugelis kitų.

Šių žmonių likimai susiklostys labai įvairiai: nemažai jų bus nužudyti SSRS ir Vokietijos karo pradžioje, dalis amžiams pražus lageriuose ir tremtyje. Toks likimas galėjo ištikti ir D. Cesevičių, jei ne susiklosčiusios aplinkybės ir turbūt kone vienintelis jo gyvenimo kompromisas, leidęs išsaugoti gyvybę ir keleriems metams sugrįžti į Lietuvą. Tačiau apie tai – kiek vėliau, o dabar grįžkime į pačią D. Cesevičiaus Golgotos pradžią.

Rugpjūčio 24-ąją D. Cesevičius buvo perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Prasidėjo tardymai – iš pradžių matyt dar pagal lietuvišką, o paskui – jau pagal įprastą ir išbandytą enkavėdistinę metodiką. Tai matyti iš besikeičiančio apklausų protokolų stiliaus – jei pradžioje juose nėra sovietinei naujakalbei būdingų terminų, tai paskutiniuose protokoluose jau randame tokius įtariamojo parodymus: „Aš prisipažįstu, kad buvau kontrrevoliucinėje organizacijoje „Neolituanija“ ir kontrrevoliucinėje Tautininkų partijoje, joms vadovavau ir  kovojau su darbo masių revoliuciniu judėjimu bei Lietuvos kompartija. Tokių naktinių tardymų išvarginto ir neabejotinai pačių enkavėdistų ranka surašytų parodymų užteko, kad Ypatingasis pasitarimas – vadinamoji „troika“ – 1941 metų balandžio 19 nuteistų D. Cesevičių aštuoneriems metams lagerių. Tų pačių metų vasarą jis atsidūrė Pečiorlage – Rusijos šiaurėje tarp Vorkutos ir Pečioros.

Ką konkrečiai lageryje dirbo D. Cesevičius, duomenų nėra, o ir pats jis apie darbą bent jau išlikusiuose atsiminimuose nekalba – yra pasakojęs tik, kad „darbas nebuvo pati didžioji bausmė“, o sunkiausia buvę, kai kokias tris dešimtis kilometrų pėsčiomis varydavo iš lagerio į lagerį. Šiaip ar taip, sveikatos kaliniui tenykštis gyvenimas nepridėjo, antraip jis su gresiančia kojos amputacija nebūtų atsidūręs ligoninėje. Koją medikams pavyko išgelbėti, tačiau mums D. Cesevičiaus buvimas ligoninėje įdomesnis tuo, kad ten jis buvo apstatytas bent septyniais NKVD agentais, fiksavusiais kone kiekvieną sekamojo žodį ir žingsnį. Čekistus domino viskas – su kuo kalinys bendrauja, kiek ir ką pasakoja apie savo praeitį, ką mano apie padėtį nacių okupuotoje Lietuvoje, karo baigtį ir daugybę kitų dalykų. Vėliau pradėta domėtis ir galimais buvusio tautininkų vadovo ryšiais užsienyje.

Matyt, agentų teikiama informacija rimtai sudomino enkavėdistus. Šiaipjau už atvirai tebereiškiamas antisovietines pozicijas jam buvo galima greitai sukurpti naują bylą ir „įsūdyti“ dar keliolika metų, o gal net ir sunaikinti. Tačiau nutiko visiškai kitaip: 1943 metų sausio 7 dieną lagerio operatyvinis įgaliotinis gavo tokį vyresnybės nurodymą: „Užtikrinkite 2-ojoje ligoninėje esančio Cesevičiaus sistemingą agentūrinį aptarnavimą. Taip pat žiūrėkite, kad būtų pagerintas maitinimas ir medicininis aptarnavimas.“ Tai liudijo, kad NKVD rengė D. Cesevičiui kitokį, nei žūti pasmerkto lagerio klipatos vaidmenį.

 

Vienintelis kompromisas

 

Tas kitas vaidmuo buvo numatytas ne jam vienam ir tapo didelio naujos krypties sovietų propagandinio žaidimo dalimi. Mat kaip tik tuo metu Rytų fronte jau buvo įvykęs esminis lūžis ir tapo aišku, kad Raudonoji Armija išstums vokiečius iš jų okupuotų teritorijų. Vienoje šios naujosios propagandos kryptyje, skurtoje nacių okupuotai Lietuvai, tauta raginama būti vieninga ir nedelsiant kilti į kovą su hitlerininkais, kitoje, skirtoje likusiai SSRS daliai mėginama parodyti, kad lietuviai jau dabar aktyviai kovoja su vokiškaisiais okupantais.

O ką jau kalbėti apie 1944-ųjų vasarą, kuomet sovietų kariuomenės daliniai priartėjo prie Vilniaus. Tuo metu įprastą komunistų oficiozo “Tiesos“ šūkį “Visų šalių proletarai, vienykitės!“ pakeitė lozungas “Visi į kovą su hitlerininkais!“.  Iš straipsnių ir Lietuvai transliuojamų radijo laidų dingo tokios sąvokos kaip “lietuvių liaudis“, nekalbant jau apie užuominas į klasių kovą ar proletariatą. Užtat visur garsiai skambėjo tokios frazės kaip “lietuvių tauta“, “tautos interesai“, ir net “Lietuvos nepriklausomybė“. Maža to, liepos mėnesį, vykstant mūšiams dėl Vilniaus, per Maskvoje įkurdintą sovietinės Lietuvos radiją skambėjo ne “Internacionalas“, o V. Kudirkos “Tautiška giesmė“. Visa tai turėjo sudaryti įspūdį, kad šį kartą į Lietuvą sugrįžta kitokie bolševikai, tad Raudonąją armiją reikėtų pasitikti jei ne su entuziazmu, tai bent jau neutraliai.

Be abejo šiai propagandai reikėjo panaudoti pačius Rusijoje esančius lietuvius. Ne tik, ir ne tiek komunistus, kiek buvusius „buržuazinius“ veikėjus, net jei šie ir kalėjo stalininiame Gulage. Vienu iš tokių taikinių ir tapo D. Cesevičius. O kad buvęs nepriklausomos Lietuvos veikėjas butų sukalbamesnis, enkavėdistai griebėsi įprastų dviejų priemonių – meduolio ir botago. Botagu tapo agentų pranešimų pagrindu užvesta įskaitinė byla, galėjusi pasibaigti fiziniu sunaikinimu. Na, o meduoliu, žinoma, tapo pasiūlyta galimybė ne tik išgyventi, bet ir atgauti laisvę bei sugrįžti į Tėvynę. Tam tereikėjo dviejų dalykų  – parašyti į sovietinę spaudą „Žodį lietuviams“, beje akcentuojant ne prosovietinę, bet greičiau antivokišką tonaciją. O dar reikėjo kreiptis į LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Justą Paleckį ir paprašyti jo malonės. „Jeigu parašysi – galėsi tikėtis išeiti į laisvę, o jei ne, tai pastipsi čia – šiaurėje“, – tokius iš Maskvos atvykusių čekistų žodžius vėliau prisimins D. Cesevičius.

Abu reikalavimus kalinys įvykdė ir, ko gera, net su kaupu. „Žodyje lietuviams“, kurį 1944-ųjų pavasarį išspausdino „Tiesa“, galima rasti ne tik antivokiškų minčių bet ir tokius žodžius: „Mano betarpiškas Sovietų S-gos gyvenimo pažinimas mane nepajudinamai įtikino Sovietų S-gos tautinės politikos gyvenimiškumu bei teisingumu ir belieka tik nekantriai laukti, kad su skauduliais nuo Sovietų S-gos atplėšta Lietuva vėl atsidurs Didžiosios Sovietų Sąjungos plačiame ir laisvame kvėpavime bei kūrybingose pastangose keliant tautų ir žmonių gerovę“.

Tai buvo trečiasis D. Cesevičiaus gyvenime lemtingas sprendimas ir vienintelis kompromisas su savo įsitikinimais ir sąžine. Beteisio kalinio kalbos apie „laisvą kvėpavimą“ stalininėje imperijoje atrodo kaip pasityčiojimas iš paties savęs. Be abejo, visada buvo galima neiti į kompromisus ir pasirinkti žūtį. Bet taip atrodo tik žiūrint iš saugios šiandienos pozicijų. O ten, lagerio neviltyje, tokio pasirinkimo galimybė buvo nepalyginamai mažesnė. 1972-aisiais iš atminties rašytoje pokalbio su kagėbistais santraukoje D. Cesevičius aną momentą prisimins taip: „Aš tada buvau fiziškai visai išsekęs, nuo badavimo sutinęs, moraliai ir fiziškai prislėgtas ir todėl neturėjau nei fizinių, nei moralinių jėgų pasipriešinti tokiam grasinimui. Už parodytą man duonos plutą galėjau daug ko išsižadėti ir daug ką pažadėti“.  O mums belieka pridurti, kad daugiau tokių kompromisų D. Cesevičiaus gyvenime nebus.

 

„Areštuoti už dviveidžiavimą“

 

O kol kas prasidėjo ilgas kelias į laisvę. Nuo 1944-ųjų gegužės vidurio perėjęs kelis lagerius D. Cesevičius 1945 metų sausio 6-ąją sulaukė Ypatingojo pasitarimo nutarties sutrumpinti jo bausmės laiką iki faktiškai išbūtojo, o dar po trijų savaičių jam atsivėrė paskutiniojo – Maskvos kalėjimo vartai. Dabar D. Cesevičius galėjo grįžti į Kauną, iš kur ir pradėjo savo nelaisvės epopėją. Vasario pradžioje jam buvo leista persikelti į Vilnių, o po neilgo laiko – ir įsidarbinti Politinės ekonomijos katedros docentu universitete.

Atrodė, kad čekistai dabar paliks buvusį kalinį ramybėje. Tačiau ne. Tais metais jį stebėjo bent du MGB informatoriai, vienam iš kurių buvo pavesta išsiaiškinti dabartinius D. Cesevičiaus ryšius. Tokie pavedimai duoti ne šiaip sau, nes buvusį Lietuvos politiką tikėtasi rinktis kandidatu verbavimui. Ir greitai įsitikinta, kad tokiam „darbui“ potencialus kandidatas netiks. Iš D. Cesevičiui skirtame Mečislovo Treinio rašinyje pateikiami tokie agentės „Ševčenko“ užfiksuoti docento žodžiai: „Geriau vėl eiti į katorgą, kurią jau mačiau, negu dirbti kartu su jais. Ką gi jie mums duoda? Kur ta laisvė, kurią jie mums žadėjo? Aplinkui matome tik trūkumus ir NKVD persekiojimus. Tūkstančiai mūsų inteligentų pūva kalėjimuose už tai, kad nenorėjo naikinti mūsų jaunimo ir buvo kitos nuomonės (…). Bet viskas turi savo pabaigą (…). Karas kuris turėtų netrukus užsiliepsnoti, viską išspręs“.

Kaip matome, D. Cesevičius tuo metu tikėjo, kad karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos neišvengiamas ir kad jis baigsis demokratijos pergale. To jau buvo per daug, tad čekistai nutarė paslėpti meduolį ir vėl griebtis botago. Taigi, už nemarksistinio požiūrio į visuomeninio gyvenimo reiškinius ir „buržuazinių idėjų tempimą“ D. Cesevičius 1946 metų liepos 23-ąją buvo atleistas iš universiteto.

Prasidėjo sunkus gyvenimas. Teko verstis atsitiktiniais darbais, glaustis atsitiktinėse pastogėse, ir dar kęsti nuolatinius „pokalbius“ su čekistais. Po vieno iš tokių pasišnekėjimų, įvykusio 1948-aisiais, D. Cesevičius per plauką išvengė tremties (kaip tik tais metais vyko liūdnai pagarsėjusi masinių trėmimų operacija „Vesna“). Tų pačių metų gruodį čekistai dar tris kartus mėgino priversti D. Cesevičių bendradarbiauti. Dar kartą paspausti D. Cesevičių MGB mėgino 1950-ųjų birželį. Tuomet jam netgi buvo primygtinai pasiūlyta aplankyti keturis jo pažįstamus, tačiau jis nurodymo neįvykdė. Maža to, papasakojo apie saugumiečių spaudimą savo pažįstamai, neįtardamas, kad kalbasi su jų informatore – jau minėta „Sevčenko“.

Šis agentūrinis pranešimas galutinai nulėmė D. Cesevičiaus likimą, mat po juo randame tokią jį priėmusio čekisto išvadą: „Reikia apiforminti D. Cesevičių už dviveidžiavimą ir areštuoti. Tai padaryti reikia nedelsiant“.  Rugpjūčio 18-ąją buvęs universiteto docentas savo bute buvo suimtas. Po tris mėnesius trukusių tardymų sukurpta kaltinamoji išvada dar kartą primena senas, prieškarines D. Cesevičiaus „nuodėmes“. To užteko, kad 1951 metų sausio 20-ąją Ypatingasis pasitarimas „už priklausymą antisovietinei nacionalistinei organizacijai ir aktyvią antisovietinę veiklą“ ištremtų jį į Krasnojarsko kraštą. Šį kartą – visam gyvenimui. Tokia buvo dar vieno lemtingo D. Cesevičiaus sprendimo neprisitaikyti prie sovietinės sistemos ir nebendradarbiauti su okupantais kaina.

 

Agentų apsuptyje

 

Galimas dalykas, kad amžinon tremtin į Krasnojarsko kraštą išsiųstas D. Cesevičius ten būtų ir pražuvęs. Nuo tokios lemties išgelbėjo Josifo Stalino mirtis ir prasidėjęs chruščiovinis atšilimas: 1954-aisiais jis iš tremties buvo paleistas. Tai, kad D. Cesevičiui, kitaip nei daugeliui buvusių tremtinių, kurių sovietinės Lietuvos valdžia paniškai bijojo, buvo leista sugrįžti į Lietuvą ir net apsigyventi Vilniuje, gali liudyti, jog čekistai jo atžvilgiu neatsisakė turėtų planų.

Tiesa, ilgą laiką buvusiam tautininkų vadovui gyventi Tėvynėje nebuvo lengva. Porą metų jis nesėkmingai ieškojo nuolatinio darbo. Nors ne vienas veikėjas žadėjo jam padėti, bet pažado netesėjo – pasirodo, įsidarbinti reikia LKP CK rekomendacijos, o tokios, žinoma, nebuvo. Ir tik kai 1956-ųjų pavasarį dėl tokios padėties D. Cesevičius pasiguodė vienam universiteto dėstytojui (nė nenumanydamas, kad šis yra KGB agentas „Juristas“), reikalai pajudėjo. Pranešęs apie pokalbį savo kuratoriui, „Juristas“ gavo užduotį D. Cesevičiui padėti, „tikslu vėliau suartėti su juo“. Taip apie sugrįžusį tremtinį ėmė megztis naujos čekistinio voratinklio gijos.

Po poros savaičių D. Cesevičius gavo darbą universiteto bibliotekos bibliografijos skyriuje, tačiau rudeniop buvo atleistas iš pareigų. Kaip rašo M. Treinys, taip nutiko todėl, kad „Juristo“ užduotis jau buvo įvykdyta: D. Cesevičius juo pasitikėjo ir dažnai kreipdavosi į jį įvairiais klausimais.

Kitą nuolatinį darbą D. Cesevičius gavo tik 1960-aisiais, kai savo pažįstamo inžinieriaus Stepono Stulginskio padedamas (šį kartą – jau be KGB žinios ir pritarimo) jis buvo priimtas ekonomistu į Miestų ir kaimų statybos projektavimo institutą. Tai ko gera buvo geriausias D. Cesevičiaus laikas – jis važinėjo po komandiruotes, dirbo ir kūrybinį darbą. Tačiau kaip tuo metu jį sekusių agentų skaičius išaugo nuo keturių iki vienuolikos. Matyt, tokį aktyvumą lėmė ir tai, kad D. Cesevičius 1960-aisiais pradėjo reguliariai lankytis „Neringos“ kavinėje, kurioje prie vadinamojo „profesorių stalo“ rinkdavosi kritiškai sovietų valdžiai nusiteikę intelektualai. Be abejo, ten prisėsdavo ir KGB informatoriai, detaliai aprašinėję D. Cesevičiaus išsakomas mintis.

Tuo metu, o ir vėliau sovietinis saugumas ne tik rinko informaciją apie D. Cesevičiaus nuotaikas, bet ir toliau rezgė planus jį aktyviai paveikti. Antai 1971-aisiais jau ne tik agentai, bet ir kadriniai kagėbistai mėgino įtikinti buvusį „buržuazinį“ veikėją parengti sovietinei valdžiai palankių straipsnių spaudoje arba bent jau parašyti viešą išpažintį. Suprantama, D. Cesevičius tai daryti kategoriškai atsisakė.

Tuomet KGB ėmė regzti planus savo objektą sukompromituoti. Planas buvo tikrai šėtoniškas: panaudojus „Neringoje“ įrengtą pasiklausymo aparatūrą, užfiksuoti kelių antisovietiškai nusiteikusių D. Cesevičiaus pašnekovų mintis, o tuomet išsikviesti juos apklausai. Tada per savo agentus papasakoti D. Cesevičiaus bičiuliams apie jo 1944-aisiais parašytą „Žodį lietuviams“ ir sukelti abejonių, ar tik D. Cesevičius nebus provokatorius pranešinėjęs saugumui apie pokalbių prie „profesorių stalo“ turinį. O galiausiai dar vienas agentas informuos kompaniją matęs, kaip D. Cesevičius kartą vogčiomis įsmuko į KGB rūmus. Visi šie veiksmai turėjo prikišamai parodyti: D. Cesevičius pats yra KGB informatorius, todėl neverta nei juo pasitikėti, nei su juo bendrauti.

Nežinia, kodėl šis planas nebuvo įgyvendintas. Gal todėl, kad tuo metu D. Cesevičiui atsirado galimybė JAV lietuvių kvietimu nuvykti į Ameriką. Kagėbistus, beje, tie ketinimai sudomino: D. Cesevičiui ketinta netrukdyti tai padaryti – matyt, planuota užjūryje jį panaudoti savo tikslams, o gal – tiesiog nebeleisti sugrįžti. Tačiau pats „objektas“ tokių planų greitai atsisakė, motyvuodamas taip: „neturėčiau nei ko reikšmingesnio duoti (…), nei ko reikšmingesnio iš ten paimti“. O juk galėjo išvykti ir pasilikti laisvame pasaulyje, taip galutinai atsisakęs persekiojimų. Likti nelaisvoje Tėvynėje buvo paskutinis lemtingas D. Cesevičiaus sprendimas.

Reikia pridurti, kad 1977-aisiais KGB pagaliau paliko D. Cesevičių ramybėje, kaip sulaukusį garbaus amžiaus ir nebepavojingą. Taip Gulagą, tremtis ir nuolatinį spaudimą pusę gyvenimo kentusiam žmogui likimas atseikėjo dar devynerius metus gyvenimo, nebejaučiant už nugaros juodo KGB šešėlio.

Lietuvos žinios, 2018-09-07

Lozoraitis, Stasys (1898 09 05 – 1983 12 24)

Stasys Lozoraitis. Diplomatas, užsienio reikalų ministras.

Gimė 1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune.

1923–1929 m.  dirbo diplomatinį darbą Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne.  (Nuo 1925 m. – pirmasis sekretorius, nuo 1928 m. patarėjas).

1929 – 1932 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto Italijoje. (Nuo 1931 m. laikinasis reikalų patikėtinis).

1932–1934 m. – Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius.

1934 m. birželio 12 d.  paskirtas LR užsienio reikalų ministru.

Nuo 1939 m. vasario iki pasiuntinybės Romoje uždarymo 1940 m. rugpjūčio 27 d. –  nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje.

1940 m. birželio 2 d. prieš pats sovietinę okupaciją,  Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio paskirtas užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu.  Šias pareigas ėjo iki pat mirties. 

Mirė 1983 m. gruodžio 24 d. Romoje.

Susijusi publikacija

Realios politikos pradininkas

Jau skambant II pasaulinio karo uvertiūrai, šis diplomatas mėgino gelbėti Lietuvos nepriklausomybę, siūlydamas visiškai naują Lietuvos nacionalinio saugumo ir gynybos užsienio politikos koncepciją. Deja S. Lozoraičio vizija taip ir nebuvo iki galo įgyvendinta.

1938 metų pabaigoje Berlynas nusiuntė Kaunui aiškų signalą, kad S. Lozoraičio buvimą naujoje vyriausybėje jis traktuos kaip provokaciją ir pagarsino, kad jo nuomonės ignoravimas privers Reicho vadovybę imtis atsakomųjų priemonių. Tad J. Lozoraitį ištiko jo pirmtako D. Zauniaus likimas – pastarasis buvo paaukotas dėl gerų santykių su Lenkija, o jo įpėdinis – dėl gerų santykių su Vokietija.

S. Lozoraitis taip pat minimas šiuose archyvo rašiniuose:

Nepalaužiamai tikėjęs ateitimi

Skaudžių praradimų pavasaris

1938-ieji: ultimatumų pradžia

Kovotojas, nemėgęs revoliucijų

Prieškario Lietuva: kolektyvinio saugumo paieškos

Penki ištikimybės dešimtmečiai

 

Keliuotis, Juozas (1902 09 04 – 1983 03-25)

1902 m. rugsėjo 4 d. gimė žurnalistas, redaktorius, rašytojas ir vertėjas Juozas Keliuotis.

1945 m.  už dalyvavimą antisovietinio pogrindžio veikloje suimtas. Ištremtas į Pečioros lagerius.

1947 m. grįžo į Lietuvą.

1952 m. suimtas antrą kartą. Išsiųstas į Solikamsko lagerius.

1956 m. sugrįžo iš įkalinimo vietos. Atsisakęs vykdyti KGB nurodymus ir paskelbti viešą atgailą, buvo persekiojamas iki 1978 metų.

Mirė 1983 m. kovo 25 d.

Susijusi publikacija:

Juozas Keliuotis tarp KGB girnų

Gal būtų kitaip, jei būtų viešai mušęsis į krūtinę, ėmęs šlovinti komunistų partiją ir draugą Staliną. Bet juk ne, neatgailavo J. Keliuotis. Niekur negaudamas nuolatinio darbo tyliai rašė „į stalčių“ pjeses, romanus, noveles, eilėraščius, niekaip neatitinkančius nei socialistinio realizmo, nei apskritai sovietinės dvasios.

Iš J. Keliuočio operatyvinio tyrimo bylos medžiagos matyti, kaip stoiškai ir ironiškai J. Keliuotis reaguodavo į agentų bandymus įkalbėti jį pareikšti bent lašelį palankumo sovietams, aiškindamas, kad gali būti jai dėkingas nebent už dvi „ekskursijas“  į Sibirą ir 15 rublių pensijos. O 1961-aisiais, oficialiai tapęs invalidu ir pagaliau gavęs iš valdžios kuklų būstą, teištarė: „Dabar galėsiu balsuoti ir už komunizmą.“

Ilgainiui J. Keliuotis tapo ne toks atlapaširdis ir patiklus. Ypač jis pasikeitė sužinojęs apie vieno savo artimo draugo išdavystę – šis, neatlaikęs sąžinės priekaištų, pats prisipažino sekęs rašytoją. „Turiu draugų, kurie mane išduoda, geri draugai, nuvykstu, vaišina ir sako – mūsų šeimos narys, o paskui saugumas pasiūlo brangų užmokestį ir mane išduoda“ – tokie J. Keliuočio žodžiai užfiksuoti vienoje „objekto“ klausymosi suvestinėje.

Provokacija su J. Keliuočiu tapo kone chrestomatiniu pavyzdžiu visam sovietiniam saugumui ir net pateko į specialų leidinį „Sbornik KGB SSSR“, kaip sėkmingiausios operacijos pavyzdys, iš kurio turėtų mokytis visi čekistai.

J. Keliuotis taip pat minimas šiuose rašiniuose:

Lietuvos išlaisvinimo taryba: be ginklo prieš smurtą

Šešėliuotas poetės kelias

Balsas, šaukiantis tiesos

 

 

Bomba ministrui: faktai ir versijos

 

Liepos 24-ąją sukako 51 metai, kai Prancūzijoje mirė kelių tarpukario Lietuvos vyriausybių premjeras ir ministras Ernestas Galvanauskas. Laimingo atsitiktinumo dėka šis žymus politikas išgyveno 46-metais ilgiau, nei jam skyrė įtūžę oponentai. 

 

Aras Lukšas

 

Juodą kaip rašalas vėlyvo rudens naktį ant geležinkelio tilto Kaune stovėjo pusamžis aristokratiškos išvaizdos vyriškis. Atrodė, kad jis įsitempęs laukia kažko svarbaus. Laikrodžio rodyklės lėtai slinko link trečios valandos, kai kiek tolėliau nuo keisto nakties klajūno užsiimtos pozicijos kažkas dusliai driokstelėjo. Vyriškis su palengvėjimu atsikvėpė ir netrukus jo siluetą prarijo tamsa. Kas buvo šis žmogus? Ar jis buvo vienas iš tų, kuriuos leidinys „Trimitas“ po kelių dienų pavadins „patamsių riteriais“? Apie tai pasvarstysime kiek vėliau, juolab, kad šiandien jau turime nemažai ir įvairių šios istorijos versijų.

O kol kas apsistokime ties neginčijamu faktu. 1921 metų lapkričio 25-ąją, be ketvirčio trečią nakties prie Smėlio ir Gedimino gatvių sankirtoje esančio namo nugriaudėjo sprogimas. Ant pirmojo aukšto lango išorinės palangės padėtas sprogmuo buvo toks galingas, kad kone iki šaligatvio išvertė namo sieną, sutrupino lango rėmus, pakėlė į orą stiklo ir plytų nuolaužas, kurios suniokojo kambario baldus, sulankstė geležinę lovą ir išsviedė iš jos ten gulėjusį buvo šeimininką. Regis, žmogaus turėjo laukti neišvengiama mirtis, tačiau jis liko gyvas, mat tą nelemtą akimirką buvo nusisukęs nuo lango ir sprogimo banga bei nuolaužos tik sužeidė jo pakaušį, nugarą ir kojas.

Kad šis sprogimas – politinio teroro aktas, abejonių būti negalėjo: pasikėsinimo auka tapo Lietuvos derybinės delegacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovas , finansų, prekybos ir pramonės ministras Ernestas Galvanauskas, per pastaruosius porą mėnesių spėjęs tapti didelės dalies visuomenės įsiūčio auka. Nenuostabu, jog įtarti organizavus pasikėsinimą buvo galima daug ką – nuo Lietuvos tautininkų, šaulių ar net žvalgybos iki lenkų pogrindžio. Bet prieš kalbėdami apie įtikinamas ir nelabai į tiesą panašias versijas peržvelkime, kaip ir kodėl Lietuvoje per gana trumpą laiką įsisiūbavo politinė audra, tik per plauką nepražudžiusi diplomato ir vyriausybės nario.

 

„Išdavikas bus nubaustas“

 

Pandoros skrynia 1921-aisiais tapo Tautų Sąjungos mėginimai (TS) išspręsti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus, virtę dviem TS pirmininko Pauliaus Hymanso pasiūlytais projektais. Pirmasis buvo pateiktas metų pradžioje, antrasis, kompromisinis ir gerokai palankesnis Lietuvai – rugsėjo 8-ąją.  Projekto esmė buvo tokia: Vilnius pripažįstamas Lietuvos sostine, o Lietuva ir Lenkija – dviem savarankiškomis valstybėmis, kurias sieja tik bendros Užsienio reikalų bei Ekonominės tarybos, turinčios po lygiai narių iš kiekvienos šalies. Be to, šios dvi institucijos galėjo nagrinėti tik klausimus, patenkančius į abiejų kraštų interesų sferą.

Mainais už Vilniaus pripažinimą Lietuvai  Tautų Sąjunga siūlė: Vilniaus kraštas tampa savarankišku kantonu iš jo teritorijos išvedami visi kraštą okupavę daliniai. Buvo ir dar viena sąlyga – Lietuvos valstybėje numatomos dvi oficialios kalbos – lietuvių ir lenkų. Lenkijos pusei toks pasiūlymas nelabai patiko, tačiau Tautų Sąjunga rugsėjo 20 dieną aiškiai pareiškė daugiau į diskusijas nesileisianti – šis projektas esantis galutinis dokumentas o ne pagrindas deryboms.

Reikia pastebėti, kad dauguma Lietuvos diplomatų neslėpė pritarimo tokiam problemos sprendimui. Tarkime, Lietuvos pasiuntinys Helsinkyje Ignas Šeinius Ambasadorių konferencijoje kalbėjo, kad projekto atsisakymas reikštų pasitraukimą iš Santarvės valstybių orbitos, tuomet jau „vokiečiai ir rusai nepasigailėtų Lietuvos patekus jų politikos reikalų sferon“. Lietuvos derybinės delegacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovas E. Galvanauskas buvo dar konkretesnis: 1921 spalio 16-osios pranešime Vyriausybei jis pareiškė: „Hymanso projekto atmetimas atneš Lietuvai užgrobimą karinės jėgos keliu ir Lietuvos valstybės žlugimą“.

Panašias mintis išsakė ir daugelio parlamentinių partijų veikėjai. Tarkime, net ir skeptiškiausiai Lenkijos atžvilgiu nusistačiusių krikščionių demokratų atstovas Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis tuomet sakė: „nors Lenkija yra didžiausias mūsų priešininkas, tačiau mes turime su ja bendrų interesų, būtent, apsiginti nuo Rytų”. Kad Lietuvai būtina susitarti su Lenkija kalbėjo ir liaudininkų veikėjas Mykolas Sleževičius. Pasak jo, tai padaryti verčia Vokietijos ir sovietų Rusijos grėsmė, nes „vieni ir kiti žiūri į mažąsias valstybes, kaip į komediją, kurią reiks likviduoti, o kol kas negalima leisti susikalbėti”.

Tokių įžvalgų šaltinis pakankamai aiškus, ypač turint galvoje bolševikinės Rusijos intencijas, kurių jos atstovai netgi nemėgino maskuoti. Tą patį 1921-ųjų lapkritį Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis mūsų Vyriausybei apie savo pokalbį su bolševikų valdžios pareigūnais informavo taip: „Viskas parengta. Surinktos trys raitelių armijos; iš viso bemaž 200 000. Mano pulti Lenkiją gilioj žiemoj. Rusai dar esti jėga ir žiauri jėga. Tai gyvas faktas. Lenkiją puls nežmonišku būdu, barbariškais metodais. Jau sudaryta ypatinga čeka Lenkijai iš vieno baisiausio keršto ypatų. Tie čekistai prisiekę, kad Lenkija bus iššluota geležine šluota“. Ar reikia pridurti, kad, įgyvendinus tokius ketinimus, Lietuva taptu tik nedideliu lieptu raudonųjų ordų kelyje?

Kita vertus, peržvelgę tų metų spaudą, pamatysime ir visiškai priešingą dalyką. Jį itin mėgo akcentuoti sovietiniai istorikai, tvirtinę, kad sutikti su Tautų Sąjungos pasiūlymu sutrukdęs „liaudies pasipiktinimas“. Iš tiesų, tų dienų laikraščiuose galima rasti nemažai pranešimų apie visuomenės atstovų susirinkimus ir jų rezoliucijas, pasisakančias prieš Hymanso projektą ir pliekiančias jo šalininkai.  Tuo pat metu Seime buvo išplatintas anoniminio „Lietuvos gelbėtojų komiteto” atsišaukimas, reikalaujantis pasipriešinti vyriausybės ketinimams priimti Hymanso sutarties projektą, o tautininkų spaudoje pasipylė antilenkiškų straipsnių lavina. Be to, lapkričio viduryje įvykusiame Kauno šaulių visuotiniame susirinkime nuskambėjusių kalbų, kad tas, kas priims ir pasirašys Hymanso projektą, niekur nepasislėps nuo ir „kaipo tėvynės išdavikas bus tinkamai nubaustas“.

Be abejo, pirmu kandidatu į nubaustuosius galėjo ir turėjo tapti ne kas kitas, o būtent pagrindinis projekto rėmėjas E. Galvanauskas, kuris, nepaisant per porą mėnesių sukilusios priešininkų bangos, ketino teikti kabinetui svarstyti būtent tokį Vilniaus mazgo išnarpliojimo variantą. Vyriausybės posėdis turėjo įvykti lapkričio 25-ąją. O tos dienos išvakarėse Ministras Pirmininkas Kazys Grinius dar pareiškė, jog Ministrų kabineto nutarimui priimti projektą nereikės Seimo ratifikavimo, taip paleisdamas tiksėti būsimo sprogimo laikrodinį mechanizmą – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme.

 

 

Vykdytojai ir užsakovai

 

Kas įvykdė pasikėsinimą oficialiai niekas neišaiškino ir, regis, net nesiaiškino. Bent jau taip galima spręsti iš E. Galvanausko brolio Antano Galvos parašytos buvusio derybininko politinės biografijos. Atentatui skirtoje knygos dalyje yra tokie E. Galvanausko vardu parašyti žodžiai: „Daugelis man patarė nusikaltėlius patraukti tieson. Aš galvojau savaip. Jokios abejonės nebuvo, kad pasikėsinimas nužudyti yra baudžiamas nusikaltimas, nežiūrint kuriais sumetimais jis daromas. Patrauktieji tieson nusikaltėliai gali būti griežtai nubausti, pasikėsinimo kurstytojai ir ruošėjai net nepaliesti. Baudžiamoji byla sukeltų naujų verpetų, padidintų nepageidaujamą trintį, bet nepašalintų pasikėsinimo metu man padarytų randų“.

Taigi, kas galėjo būti tie pasikėsinimo vykdytojai? Pirštu dažniausiai rodoma į tuos, kurie garsiausiai ir aktyviausiai reiškė nepasitenkinimą Hymanso projektu. O tai buvo kariuomenės karininkai, tautininkai ir jiems artimi šauliai. Vis dėlto pastarųjų leidinys „Trimitas“ nepaisant išsakyto kritiško požiūrio į patį E. Galvanauską, iš karto pasmerkė išpuolį. Jo vedamajame „Tamsos riteriai“, svarstant apie galimus pasikėsinimo vykdytojus, be kita ko rašoma:

„Gali būti ir mūsų pačių visuomenės ypatinga cholerikų urapatriotų dalis, kuri vietoj šalto protavimo mėgsta triukšmingus efektus. Šiaip ar taip visų tų spėjamų aplinkybių auka tapo p. Galvanauskas, kurs nors ir delegacijos pirmininkas, bet politikos rolėj nedaugiau, kai tik pavienis asmuo, turįs iš patirties praktikos savo nusistatymą“. Ar žmogaus nusistatymas ir įsitikinimas yra priežastis, kad jį reikėtų nužudyti, rodos kiekvienas sveiko proto demokratas paabejos“. Rašinyje priduriama, kad pasikėsinimo organizatoriams „tinka tik bailių šeškų vardas, kuris dargi šiek tiek sąžiningesniam žmogžudžiui yra per žemas“.

Viskas lyg ir teisinga. Šaulių leidinys rodo aiškų nepalankumą E. Galvanauskui, kaip politikui ir diplomatui dėl jo požiūrio į Hymanso projektą. Tai, kad būtent šauliai buvo bene labiausiai priešiški siūlomam Lietuvos ir Lenkijos santykių sureguliavimo būdui, patvirtina ir istorikės Audronės Vailentienės darbe minimi Steigiamojo Seimo nario teisininko Zigmo Toliušio atsiminimai. Pastarasis savo ruožtu kalba apie Šaulių Sąjungos vadovo Vlado Putvinskio tvirtinimus, jog, sutikusi su Hymanso projektu, Lietuva pateks į kultūrinę, politinę ir ekonominę Lenkijos orbitą ir, būdama silpnesnioji susitarimo šalis, anksčiau ar vėliau neteks nepriklausomybės ir bus inkorporuota į Lenkijos sudėtį.

Tačiau kaip griežtą „Trimito“ požiūrį į pasikėsinimą įvykdžiusius „patamsių riterius“ ir „šeškus“ suderinti su kitais tos pačios istorikės minimais Z. Toliušio teiginiais: siekdama, jog Hymanso projektas nebūtų priimtas, Šaulių sąjungos vadovybė sugalvojo pašalinti įtakingiausią projekto šalininką E. Galvanauską. Jei tai, ką rašo Z. Toliušis – tiesa, galima manyti, kad Šaulių Sąjungos leidinys arba mėgino pridengti atentato vykdytojus, arba jo redaktorius iš tiesų nežinojo, kad būtent ši organizacija ir surengė sprogimą Smėlio gatvėje. Antroji versija gali atrodyti visiškai tikėtina, atsižvelgiant į Z. Toliušio tvirtinimą, jog apie rengiamą pasikėsinimą žinojo ne visa Šaulių Sąjungos vadovybė, o tik artimiausi V. Putvinskio draugai, tarp jų – ir jo patikėtinis Feliksas Šemeta, kuriam ir buvo pavesta įvykdyti pasikėsinimą.

F. Šemetos pavardę knygoje „Iš mano atsiminimų“ mini ir diplomatas bei užsienio reikalų ministras Petras Klimas: „Tik po 40 metų teko išgirsti, kad atentatas buvęs suruoštas kelių žmonių tarp kurių buvęs rašytojas B. Sruoga, J. Strazdas ir du karininkai Kalmanavičius (iš tikrųjų – Mykolas Kalmantavičius-Kalmantas – aut.) ir Šemeta. Bet ar tai tikra?“ Kaip matome, prisiminimų autorius pats pripažįsta vadovavęsis nuogirdomis ir abejoja jų tikrumu.

Daugiausiai abejonių gali kelti kalbos apie Balį Sruogą – rašytojas iš tiesų garsėjo kaip ekstravagantiškas maištininkas, tačiau veldavosi jis tik į žodžių mūšius. Tačiau svarbiausia, kad B. Sruogos minimu laiku net nebuvo Lietuvoje. Kaip tik 1921-ųjų rudenį, gavęs stipendiją tęsti studijas Vokietijoje, jis išvyko į Miuncheną.  O štai ką apie P. Klimo žodžius rašo „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ autorius Pranas Čepėnas: „Iš jo minimų pavardžių maža abejojimų kelia Šemetos pavardė, kuris 1919 m. buvo Šiaulių aps. partizanų būrio vadas ir kovojo su bermontininkais, vėliau partizanų būrio vadas lenkų fronte. Jis po atentato pabėgo iš Lietuvos. Karininkas Kalmantavičius, vėliau Šaulių Sąjungos viršininkas, taip pat galėjo būti atentato dalyviu“.

Prie F. Šemetos ir jo likimo mes dar sugrįšime, tačiau, prieš užversdami P. Čepėno parengtą vadovėlį negalime nepastebėti ir čia pat minimos kitos versijos: pasikėsinimą esą galėjo įkvėpti tuometinis Šaulių Sąjungos pirmininkas rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, o jį įvykdyti – karininkas Juozas Mikuckis.
Sunku pasakyti, kiek pagrįstos tokios prielaidos. Niekas jų nepatvirtino, tačiau ir visiškai atmesti jų taip pat negalima. Kai dėl V. Krėvės, tai turime pastebėti, kad jo požiūris į Hymanso projektą turėjo būti nesutaikomas tiek, kiek nesutaikomas buvo jo požiūris į Vilnių, Lenkiją ir netgi lenkus. Porą metų dirbęs Lietuvos konsulu Azerbaidžano sostinėje Baku, jis ruošėsi grįžti į savo taip mylimą Vilnių, kai sulaukė žinios apie sostinės užgrobimą. Sukrėstas tokios naujienos, 1920-ųjų pradžioje laiške Liudui girai V. Krėvė rašė:  „Šiais metais neatbūtiniai parvažiuosiu, iš čia išvažiuosiu viduje gegužės mėn. Tik kur man dabar važiuoti, aš nežinau. Dėl manęs nėra Lietuvos be Vilniaus, ten mano tėviškė, ten mane širdis traukia. Kaunas mano jausmų nežadina, mano širdžiai nieko nesako. Už tokį šunišką pasielgimą prisiekiau širdy savo neapkęsti lenkų iki paskutinio akimirksnio, ir pikta jiems daryti visur ir visuomet, kur tik galiu…“

P. Čepėno minimas karininkas J. Mikuckis – taip pat dėmesio vertas personažas. Tai, kad jis gali pakelti ranką prieš žmogų liudija faktas, jog tų pačių 1921-ųjų metų kovo 12-ąją J. Mikuckis nušovė kažkokį pilietį, pavarde Dirsė. Kas iš tikrųjų buvo karininko auka, taip iki galo ir neaišku – vieni teigia jį buvus karo valdininką, kiti – smulkų fabrikantą. Tačiau nusikaltimo motyvas abejonių nekelia – žmogžudystė įvyko iš pavydo, mat Dirsė paviliojęs J. Mikuckio merginą ar sugyventinę. Už tokį „žygdarbį“ teismas atseikėjo J. Mikuckiui 4 metus kalėjimo. Tačiau karininkui pasisekė: atsižvelgdamas į ankstesnius nuteistojo nuopelnus prezidentas Aleksandras Stulginskis bausmę sumažino iki dvejų metų, atidedant jos vykdymą iki nepriklausomybės kovų pabaigos. Atentato dieną jis jau tarnavo karinėje žvalgyboje, o netrukus pateko į Šaulių Sąjungos konspiracinį skyrių. Įdomių minčių kelia ir dar vėlesni J. Mikuckio biografijos faktai, tačiau prie jų sugrįšime, kalbėdami apie tikrų ar tariamų pasikėsinimo dalyvių likimus.

O kol pas pažvelkime į dar vieną pasikėsinimo versiją. A. Vailentienės darbe rašoma, kad organizuojant atentatą taip pat dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos narys geležinkelių inžinierius Antanas Gravrogkas. Bet jau taip daugiau nei prieš dešimtmetį įrašytuose prisiminimuose tvirtino jo sūnus Vytautas. Pasak šio, A. Gravrogkas ir buvo tas ant geležinkelio tilto stovėjęs ir sprogimo laukęs vyriškis. Pasak šios versijos, tiesioginiai pasikėsinimo vykdytojai buvo kapitonas Antanas Petruškevičius ir dar vienas neįvardintas šaulys, mokėjęs gaminti sprogmenis. Istorikė nurodo, kad A. Petruškevičius turėjo rimtų asmeninių motyvų dalyvauti pasikėsinime į aktyviausią Hymanso projekto šalininką E. Galvanauską: nepriklausomybės kovų savanorio tėvą Lauryną lenkai uždarė Seinų kalėjime, kur šis po kelerių metų tardymų ir kankinimų mirė.

Beje, kai kuriuose šaltiniuose galima aptikti ir lenkišką pasikėsinimo pėdsaką. Jis veda į sukarintą lenkų organizaciją POW (Polska Organizacja Wojskowa), kurios narius Lietuvoje vadinta peoviakais. Prisiminkime, kad ši dar 1915-aisiais Juzefo Pilsudskio įkurta organizacija veikusi ne tik okupuotame Vilniuje, bet ir Kaune. 1919 metų vasarą ir rudenį peoviakai Lietuvoje planavo įvykdyti valstybės per­versmą, po kurio Lietuva būtų neabejotinai praradusi taip sunkiai iškovotą nepriklausomybę. Laimei, Lietuvos žvalgybos pastangomis tų pačių metų rugsėjo 23 dieną ši organizacija buvo likviduota, o dar po metų 117 perversmininkų atsidūrė kalėjime.

Tačiau POW ir toliau veikė okupuotame Vilniuje. Jos siekiai – likviduoti Lietuvos valstybę ir prijungti ją prie Lenkijos – be abejo, nebuvo suderinami su mėginimais kaip nors kitaip išspręsti Lenkijos ir Lietuvos santykių bei Vilniaus problemą. Vadinasi, Hymanso projektas, o tuo pačiu ir jo įtakingiausias rėmėjas E. Galvanauskas aneksionistams buvo rimta kliūtis. Tad ne šiaip sau Vilniuje tuo metu gyvenęs Viktoras Biržiška vėliau rašė, kad Vilniaus peoviakai kartu su Kauno lenkais viename iš konspiracinių posėdžių 1921 metų rugpjūčio mėnesį nutarė E. Galvanauską nužudyti, tačiau pasikėsinimą suorganizavo lietuviai antihymansininkai. Ar tai buvo tik dviejų nesutaikomų jėgų interesų sutapimas, ar už jo slypėjo kažkas daugiau – nesiimsime spręsti.

 

Neišlošiama partija

 

Šiaip ar taip, atentatas savo tikslą pasiekė.  Kaip vėliau prisimins Lietuvos ir Lenkijos derybų delegacijos narys Petras Klimas, po pasikėsinimo „padorus pilietis nebegalėjo hymansininku dėtis, (…) realiai galvojantį politiką parbloškė ura-patriotiškai skeryčiojantis demagogas“. O ir pats E. Galvanauskas, dar tebesigydantis žaizdas ligoninėje, premjerui K. Griniui sakė: „Anksčiau patariau Lietuvos vyriausybei su lenkais derėtis, TS kelti jų padarytus nusikaltimus ir bent kiek trukdyti Vilniaus krašto įjungimą į Lenkijos valstybę. Tai padaręs žinojau, kad lenkai panaudos griežtas priemones Vilniaus krašto gyventojams lenkinti. Toks buvo mano derybų sumanymas, kuriam anksčiau pritarė vyriausybė. Jei ši taktika dabar nepriimtina, galima pasirinkti kitą kovos būdą, bet ir jis neturi būti siejamas su dabartinėmis nuotaikomis Lietuvoje, o juo labiau su pasikėsinimu.“

Tiek E. Galvanauskas, tiek kabineto vadovas K. Grinius, tiek visas Lietuvos politinis elitas po pasikėsinimo aiškiai suprato: Hymanso projekto priėmimas gali sukelti dar didesnius neramumus, galbūt net perversmą ar sukilimą, o tai sukeltų rimtą pavojų šalies nepriklausomybei. Viskas baigėsi tuo, kad gruodžio 22 dieną visos Seimo frakcijos pasisakė prieš tautų Sąjungos pasiūlymą, o Kalėdų išvakarėse Vyriausybė paskelbė esanti priversta „su giliausiu pasigailėjimu pareikšti, kad ji negali priimti jai rekomenduoto susitaikymo”.

Atmesdama Hymanso projektą, Lietuva išvengė didelių vidaus neramumų, tačiau galutiniai susigadino santykius su Tautų Sąjunga, likdama akis į akį su Maskvos bolševikais. Kad toks sprendimas įdavė į J. Stalino rankas nenumušamą kortą, liudija ir sovietų Užsienio reikalų liaudies komisariato savo 1921 metų ataskaita, kurioje Hymanso projekto žlugimas vadinamas vienu iš didžiausių sovietinės diplomatijos nuopelnų.

Nuo toks akimirkos Lietuva, praradusi paskutinę galimybę atgauti savo sostinę, Lietuva sėdo lošti su Kremliumi neišlošiamą partiją, o jos politikams beliko įtikinėti save tuo,  kad Sovietų Sąjunga yra vienintelė jėga, galinti apginti šalį nuo agresyvių Lenkijos kėslų. Ketvirtajame dešimtmetyje, iškilus dar ir nacių Vokietijos grėsmei, liko viena galimybė atgauti sostinę: priimti ją iš Josifo Stalino rankų. Ir sumokėti už tai pačią didžiausią kainą.

Beje, kai kurie tikri ar tariami pasikėsinimo vykdytojai taip pat sulaukė J. Stalino „dovanų“. Štai F. Šemeta pajutęs įtarimų šešėlį, 1923-aisiais per Latviją mėgino patekti į Rusiją, bet buvo suimtas už nelegalų sienos perėjimą. Atsėdėjęs 3 metus Solovkų lageryje, dar dešimtmečiui ištremtas į Sibirą, ten už „trockizmą“ pasodintas dar 3 metams, o galiausiai – apkaltintas šnipinėjimu ir sušaudytas.

A. Petruškevičius su šeima buvo suimtas kartu su pirmosiomis masinio sovietų teroro aukomis 1941 metų birželio 14-ąją. Žmona su sūnumi atsidūrė Sibiro tremtyje, o pats karininkas – Sverdlovsko kalėjime, kur 1942 metų lapkričio 21-ąją buvo sušaudytas už priklausymą Lietuvos Šaulių sąjungai.

1940-aisiais suimtas buvo ir J. Mikuckis. Už savo gyvybę jis sumokėjo išdavyste. Užverbuotas NKVD,  fiktyviai susituokė su vokiečių kilmė piliete, „repatrijavo“ į Vokietiją, kur po karo vykdė čekistų užduotis:  įsiskverbė į VLIK‘o struktūras, sekė politinius emigrantus, kuriuos MGB ketino užverbuoti, pagrobti ar likviduoti. 1949-aisiais čekistų padedamas emigravo į JAV, sekė lietuvių išeivių veiklą, teikė žinias sovietų ambasadai. 1968 m. grįžo į Lietuvą ir tapo poetu.

O ir lemtingojo atentato auka neišvengė sovietų pinklių. Tikėdamasis kaip nors atitolinti Lietuvos finansų sistemos sužlugdymą, E. Galvanauskas sutiko priimti finansų ministro portfelį marionetinėje „liaudies vyriausybėje“. Tai buvo beviltiškos pastangos. Liepos 5 dieną E. Galvanauskas buvo atleistas iš pareigų. Jausdamas, kad tuoj bus suimtas, jis ryžosi įveikti tuo metu jau sovietų akylai saugoma sieną ir trauktis į Vokietiją. Vėliau buvęs politikas persikėlė į Madagaskaro salą, o galiausiai įsikūrė Prancūzijoje kur ir sulaukė saulėlydžio, išgyvenęs beveik 46 metais ilgiau, nei jam skyrė bombą ant miegamojo palangės padėję teroristai.

Lietuvos žinios, 2018-08-24

Justinas Staugaitis – valstybės pamatų klojėjas

 

Poryt sukanka 75 metai nuo Vasario 16-osios Akto signataro Justino Staugaičio mirties. Prisiminkime šį dvasininką, pasiekusį ne tik bažnytinės tarnystės, bet ir politikos aukštumų.

 

Aras Lukšas

 

1943 metų liepos 8 dieną 13 valandą 50 minučių suskambęs Telšių Katedros varpas pranešė, kad eidamas 77-uosius metus mirė Telšių vyskupas, Vasario 16-osios akto signataras, žymus valstybės ir Bažnyčios veikėjas Justinas Staugaitis. Šis žmogus buvo ne tik aukštas bažnyčios hierarchas: iš keturių Vasario 16-osios aktą pasirašiusių kunigų jis pasiekė aukščiausių politinių postų.

Vis dėlto J. Staugaitis mūsų atmintyje neliko tokio ryškio figūra, kaip kiti krikščionių demokratų veikėjai: Aleksandras Stulginskis, Leonas Bistras ar Mykolas Krupavičius. Gal todėl, kad politika nebuvo jo pašaukimas? Šiaip ar taip, politinę J. Staugaičio veiklą puikiai apibūdina Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko žodžiai, pasakyti 2001-ųjų lapkritį Telšiuose, minint šio iškilaus Bažnyčios ir valstybės veikėjo gimimo 140-ąsias metines: „Galima sakyti, jo gyvenimo šūkis buvo „reikia“. Kai mūsų tautai reikėjo Nepriklausomybės, jis stojo į politinį darbą. Ir tapo Lietuvos Tarybos nariu, signataru, Steigiamojo Seimo nariu. Kai reikėjo vokiečiams pristatyti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, trijų žmonių delegacijoje buvo ir J. Staugaitis. Ko tik reikėjo Lietuvai, tą jis darė…“ Tad šiandien ir pakalbėkime apie J. Staugaitį – politiką.

 

Vokiečių vilionės

 

J. Staugaičio kelias į politiką sietinas su karą pralaiminčios Vokietijos viltimis kuo tampresnėmis gijomis pririšti prie savęs iš rankų slystančią Lietuvą. Nors kalbų apie pokarinę mūsų krašto ateitį tuomet būta nemažai, platieji gyventojų sluoksniai, ypač kaimo žmonės, jos nelabai įsivaizdavo. Paprastai šnekant, vieni, kad ir be didelio entuziazmo laukė sugrįžtančių rusų, kiti negalėjo apsispręsti kas būtų geriau, o svarbiausia – realiau: kaizerio valdžia ar tautinė valstybė. Aiškiausiai lietuvių politines viltis, žinoma, reiškė inteligentai, tad okupacinė vokiečių valdžia pirmiausia ir nusitaikė į išsilavinusius žmones, tarp jų – ir į kunigus, turėjusius bene didžiausią įtaką paprastiems žmonėms.

Nenuostabu, kad vokiečių taikiniu tapo ir Pakuonyje klebonavęs J. Staugaitis. Vieną 1916-ųjų dieną jį netikėtai aplankė vokiečių administracijos atstovas – Marijampolės apskrities viršininkas. Regis, vizito tikslas buvo išsiaiškinti lietuvių nuotaikas bei pokarines viltis dėl Lietuvos ateities. J. Staugaitis be užuolankų paaiškino svečiui, kad didžiausias lietuvių noras – nepriklausoma Lietuvos valstybė. Svetimųjų globos mūsų kraštui nereikia – šiam tikslui pasiekti pakanka ir išsilavinusių žmonių ir tautos daugumos palaikymo.

Savaime suprantama, kad pokalbiu su vienu kitu kunigu ar šiaip inteligentu vokiečiai neapsiribojo. Maža to, reikia manyti, kad panašias lietuvių nuotaikas išreiškė ir dauguma kitų zonduojamų pašnekovų. Taigi, silpstančiai okupacinei valdžiai reikėjo žūtbūt palenkti į savo pusę tuos, nuo kurių priklausys daugumos krašto gyventojų nuomonė, ir pirmiausia – kunigus.

1917-ųjų birželį, J. Staugaičiui jau klebonaujant Aukštojoje Panemunėje, dvasininkas gavo kvietimą atvykti į svarbų pasitarimą Kaune. Čia, prelato Aleksandro Dambrausko (galbūt labiau žinomo kaip poetas Adomas Jakštas) bute kunigas rado būrį miesto inteligentų ir su Vilniaus – Antaną Smetoną ir Jurgį Šaulį. Jau pats faktas, kad vokiečiai be jokių atsikalbinėjimų leido vilniečiams atvykti į politinio pobūdžio pasitarimą Kaune galėjo atrodyti keistai, tačiau jis tiesiog liudijo didžiulį okupacinės valdžios suinteresuotumą palenkti intelektualus į savo pusę. Tačiau ir šio pasitarimo rezultatai Oberosto vadovybės negalėjo labai nudžiuginti: lietuviai vieningai nusprendė, kad iš vokiečių būtina reikalauti nepriklausomybės ir leidimo rinkti savą valdžią, kuri galėtų derėtis su kitomis valstybėmis.

Regis, vokiečiai buvo pasirengę taikstytis ir su tokiais reikalavimais, žinoma, įvilkę juos į Berlynui tinkantį rūbą. Mat po poros mėnesių J. Staugaitis gavo kvietimą papietauti su Oberosto štabo leidžiamo oficialaus dienraščio „Kownoer Zeitung“ redaktoriumi Hansu Osmannu. Į vokiečių pareigūno kompaniją taip pat buvo pakviesti ir kiti įtakingi kauniečiai: archeologas Tadas Daugirdas bei būsimi Vasario 16-osios Akto signatarai spaustuvininkas Saliamonas Banaitis ir prelatas Kazimieras Šaulys. Akivaizdu, kad H. Osmannas nebuvo tik dienraščio redaktorius, o turėjo kur kas platesnius įgaliojimus. Antraip per šiuos pietus jis nebūtų kalbėjęs apie tai, kad vokiečiams suprantamos lietuvių viltys ir kad jiems gali būti suteikta plati autonomija, žinoma, jei jie neatsižadės glaudžių ryšių su Vokietija.

Matydamas, kad kalbos apie autonomiją nesukėlė svečių entuziazmo,  H. Osmannas, žinoma, neapsidžiaugė, tačiau vis dėlto pareiškė, kad kauniečiams bus leista vykti į Vilnių pasitarti su tenykščiais inteligentais. Kokį šio pasitarimo tikslą įsivaizdavo okupantai, prisiminimuose aiškiai įvardijo pats J. Staugaitis: „vokiečiai iš mūsų norėjo padaryti vadinamąją Pasitikėjimo tarybą“. Kitais žodžiais tariant, kaizerinė administracija lietuviams norėjo palikti net ne patariamąjį, o greičiau pritariamąjį balsą. Kad ir kaip būtų, po keturių dienų visas ketvertas H. Osmanno svečių jau buvo Vilniuje.

Čia susirinkę daugiau nei dvi dešimtys inteligentų, pasivadinusių Organizaciniu komitetu taip pat nutarė nepasiduoti vokiečių spaudimui ir nedalyvauti jų paskirtoje Pasitikėjimo taryboje. Vietoje to, lietuviai patys ėmėsi spręsti, ką daryti su vokiečių jiems peršama globa. Reikia pastebėti, kad šį kartą nuomonės išsiskyrė. Kairieji manė, kad ši grupė žmonių apskritai negali spręsti Lietuvos likimo, tuo tarpu J. Staugaitis, kaip ir kiti dešinieji pasitarimų dalyviai įrodinėjo, kad būtina įkurti struktūrą, kuri nustatytų rinkimų į būsimą Seimą datą ir numatytų jame svarstytinus klausimus. Galiausiai nuspręsta sukviesti po 5-8 žmones iš kiekvienos apskrities ir šiame suvažiavime išrinkti Lietuvos tarybą. Vokiečiai, vis dar neprarasdami vilties, kad lietuvių atstovus pavyks palenkti į savo pusę, tokią konferenciją sušaukti leido.

 

Nuo Vilniaus konferencijos iki Lietuvos Tarybos

 

Taigi, 1917 metų rugsėjo 18 dieną 10 valandą 15 minučių Vilniuje susirinko 214 atstovų iš 32 apskričių. J. Staugaičio atsiminimuose pažymima, kad tai buvo tikrų tikriausia visos Lietuvos atstovybė, nes, pirma, į ją „suvažiavo visa, kas buvo Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“, antra, „buvo čia įvairių luomų ir profesijų žmonių: nuo kaimiečio iki lenkuojančio dvarininko“, trečia – „suvažiavo įvairių srovių ir pasaulėžiūrų žmonių: nuo kunigo iki socialisto“.

J. Staugaitis pirmininkavo rugsėjo 19-osios rytiniam ir popietiniam posėdžiams, kuriuose iš esmės buvo svarstomi išvakarėse patvirtintos konferencijos darbotvarkės klausimai. Ryte diskutuotos trys galimybės Lietuvai: šlietis prie Rusijos, likti vokiečių įtakos zonoje arba skelbti nepriklausomybę. Popiet J. Staugaičio siūlymu vyko gilesnės diskusijos dėl Lietuvos geopolitinės orientacijos, jos teritorijos, sąlygų ir būdų lietuvių troškimams pasiekti bei santykių su tautinėmis mažumomis. Tądien konferencija priėmė tokį nutarimą: „Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais principais sutvarkyta, laikantis etnografinių sienų, su ekonomijos reikalaujamomis korektyvomis. Mažumoms garantuojamos kultūros teisės. Vilniuje sušaukta Konstituanta turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis. Pats posėdžio pirmininkas šiuo kertiniu būsimos valstybės klausimu aktyviau nepasisakė, tačiau J. Staugaičio biografiją tyrinėjęs Stasys Vaitekūnas neabejoja, kad jo nuomonė turėjo įtakos tokio Lietuvos kelio pasirinkimui.

Ne be J. Staugaičio pastangų išvengta ir rimtų problemų, o gal net ir visiško fiasko, renkant Lietuvos Tarybą. Jo paties prisiminimuose pasakojama, kad triukšmą svarstant šį klausimą sukėlė socialistai nepatankinti tuo, kad į Tarybą išrinkti tik trys jų atstovai ir net šeši kunigai. Čia J. Staugaitis parodė gebąs daryti kompromisus vardan bendro reikalo. Nors nuo pat 1905 metų savo publicistikoje jis nuolat ragino katalikus sutelktomis pastangomis eliminuoti kairiuosius iš visuomeninio gyvenimo, kilus rimtos krizės grėsmei, jis pats pareiškė išeinąs iš Tarybos. J. Staugaičio pavyzdžiu pasekė ir kiti išrinkti kunigai. Po pertraukos balsuojant dar kartą J. Staugaitis vis dėlto buvo paliktas Taryboje, o du dvasininkai – Juozas Stankevičius ir  Pranciškus Urbanavičius į ją nebeišrinkti. Jų vietas užėmė socialistas Jonas Vileišis ir dvarininkas Stanislovas Narutavičius. Taip bekylanti krizė buvo išspręsta pačioje užuomazgoje.

Kaip žinoma, Vilniaus konferencija išrinkusi dvidešimties atstovų Lietuvos Tarybą, įpareigojo ją atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, kiek įmanoma greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą, turintį apsispręsti dėl valstybės valdymo formos ir tolesnės jos ateities bei užmegzti ryšį su Vokietija. Įgyvendinti konferencijos nutarimus ir dirbti kasdieninį darbą tarp Tarybos posėdžių turėjo keturių atstovų prezidiumas, į kurį greta A. Smetonos, J. Šaulio ir J. Vileišio buvo išrinktas ir J. Staugaitis.

Ne taip seniai diplomatiškai užbėgęs už akių krizei Vilniaus konferencijoje, J. Staugaitis darė viską, kad būtų išvengta pačios Lietuvos Tarybos skilimo. Prisiminkime, kad tarybos darbo vos nesužlugdė 1917 metų gruodžio 11-ąją priimtas pareiškimas. Šiame dokumente sakoma, kad Lietuvos taryba „skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilnium ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Tačiau antroje pareiškimo dalyje pati Vilniaus konferencijos iškelta laisvos valstybės idėja paverčiama niekais, nes, pasak dokumento, Lietuvos Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe, tą sąjunga turėtų būti ypatingai įgyvendinta karinės ir susisiekimo konvencijų, muitų bei monetarinės sistemos bendrumo pagrindu.“

Už tokią deklaraciją balsavę 15 iš 20-ties Lietuvos tarybos narių (tarp jų buvo ir J. Staugaitis) be abejo suprato, kad  šitaip vietoje išsvajotos nepriklausomybės labiau tikėtina sulaukti oficialiai įteisintos aneksijos. Apie tokio sprendimo motyvus jau esame išsamiai pasakoję, tad šį kartą tik prisiminkime, kad neįsipareigojusi Vokietijai, Lietuva tuometinėje situacijoje negalėjo tikėtis nepriklausomybės pripažinimo iš Berlyno. Maža to, Rusijos ir Vokietijos taikos derybose mūsų kraštas galėjo tapti tik teritorija, kurią savo nuožiūra pasidalins dvi imperijos. Tiesa, mūsiškiai dar bandė taisyti padėtį: gruodžio 6-ąją jie vienbalsiais priėmė anksčiau Berlyne pasirašytą protokolą, tačiau kaip saugiklį įtraukė į jį sakinį, jog būsimus santykius su Vokietija ir kitomis šalimis nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas. Deja, vokiečiai apie tokią formuluotę nenorėjo nė girdėti, tad gruodžio 11-ąją dieną Tarybos nariams nebeliko nieko kita, kaip tik pasirašyti Nepriklausomybės pareiškimą, amžiams pririšantį Lietuvą prie Vokietijos.

Vokiečiams manipuliuojant gruodžio 11-osios deklaracija Bresto taikos derybose ir nė neketinant spręsti Lietuvos nepriklausomybės klausimo, 1918-ųjų sausį keturi Lietuvos Tarybos nariai pasitraukė iš jos veiklos – Steponas Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis ir Mykolas Biržiška pasitraukė iš jos veiklos ir  pagrasino atsistatydinsią. Tuomet J. Staugaičio siūlymu 27-ąją buvo priimta formuluotė, kad vokiečiams per tris savaites „tinkamai“ nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės Taryba anuliuos visus jiems įteiktus savo pasižadėjimus. Sunku pasakyti, kiek įtakos tokia formuluotė turėjo įtakos Tarybos „maištininkų“ sugrįžimui, tačiau būtent po trijų savaičių ir buvo priimtas jokioms kitoms valstybėms Lietuvos nebeįpareigojantis Vasario 16-osios Aktas.

Tą pačią vasario 16-ąją J. Staugaitis buvo išrinktas Lietuvos Tarybos antruoju vicepirmininku. Nuo to laiko iki 1926-ųjų kovo jis užėmė aukštus postus valstybės institucijose ir turėjo nemažos įtakos priimant svarbius Lietuvai sprendimus. Viena iš dilemų, kurią teko spręsti pirmaisiais paskelbtos nepriklausomybės metais – būti ar nebūti Lietuvai konstitucine monarchija.

 

Rėmė monarchijos idėją

 

Kaip žinia, rezoliuciją, teigusią, jog to meto aplinkybėmis Lietuvai geriausiai tinka konstitucinė monarchija Lietuvos Taryba priėmė dar 1917-ųjų gruodį. O konfidencialios konsultacijos dėl kandidato į Lietuvos monarcho sostą iš tikrųjų prasidėjo dar anksčiau – 1917 metų rudenį, kuomet du lietuvių kunigai Konstantinas Olšauskas ir Juozas Purickis pasiūlė savo kraštiečio Viurtenbergo grafo bei Uracho hercogo Wilhelmo von Uracho kandidatūrą į Lietuvos karaliaus sostą. 1918 metų pradžioje užmegztos slaptos derybos su būsimuoju Lietuvos karaliumi baigėsi tuo, kad liepos 1-ąją W. von Urachas oficialiai priėmė lietuvių pasiūlymą.

Žengti paskutinį žingsnį renkantis karalių, turėjo Lietuvos Taryba. Iš 1918 metų liepos 11-osios Tarybos posėdžio protokolo matyti, kad J. Staugaitis nedviprasmiškai rėmė tiek monarchijos idėją, tiek būsimo karaliaus kandidatūrą. Pripažinęs, kad „teisės išsirinkti monarchą mes neturime“,, Tarybos vicepirmininkas vis dėlto pareiškė: „Taryba aiškiai pasisako: renkamės monarchą ir parodo kandidatą. Su tuo vokiečiai turės skaitytis, nes tai bus žinoma visam pasauliui, o išvaikyt mus už tai ar galės? Reikia padaryti drąsų žingsnį“.

Tokias J. Staugaičio įžvalgas nesunku paaiškinti – vokiečiai tuomet tebebuvo įsikibę Lietuvos Tarybos gruodžio 11 dienos deklaracijos, laikydami ją priemone nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės, kol nebus pasirašyti sąjungą su Vokietija nustatantys susitarimai, o tuo pat metu Berlyne svarstyta, kaip paversti Lietuvą Vokietijos provincija. Išsigelbėti nuo tokios perspektyvos buvo galima tik skelbiant monarchiją ir pasirenkant tinkamą kandidatą į valdovo sostą. Urachas šiuo atveju buvo ideali kandidatūra: būdamas vokietis, jis akivaizdžiai oponavo Prūsijai. O prijungti Lietuvą prie Viurtenbergo jis neturėjo jokių įgaliojimų, mat nebuvo nei karalius, nei sosto įpėdinis.

Taigi, J. Staugaitis ir dar 12 Lietuvos Tarybos narių nubalsavo paskelbti šalį monarchija ir pakviesti Urachą karūnuotis Lietuvos karaliumi. Toks sprendimas baigėsi durų trankymu. Nepatenkinti Tarybos sprendimu iš posėdžių salės išėjo keturi kairieji jos nariai: S .Kairys, J. Vileišis, M. Biržiška ir S. Narutavičius. Savo demaršą jie paaiškino tuo, kad tokiu nutarimu Taryba viršijo įgaliojimus ir pažeidė ankstesnį sprendimą, jog Lietuvos valstybės valdymo formą gali nustatyti tik Steigiamasis Seimas.

Kita vertus, J. Staugaičio gintas ėjimas karaliumi nebuvo klaidingas – tai liudija isteriška Vokietijos reakcija. Liepos 21 dieną laikraštis „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ mėgino paneigti žinią, jog Urachas priėmė Lietuvos pasiūlymą, o Lietuvos Tarybos sprendimas buvo pasmerktas kaip savavališkas aktas. Vokietija šio sprendimo nepripažino, tačiau jos geopolitiniams interesams jis sudavė rimtą smūgį. Belieka prisiminti, kad Urachas Lietuvos karaliumi buvo tik 100 dienų ir tik popieriuje. Mat rudenį, Vokietijai faktiškai pripažinus Vasario 16-osios aktą, Lapkričio 2 dieną Lietuvos Valstybės Taryba nutarimą dėl karaliaus išrinkimo sustabdė, o lapkričio mėnesį Vokietijoje įvykusiai revoliucijai ištrynus iš žemėlapio kaizerinę monarchiją tapo aišku, jog karūnuoto valdovo Lietuvai nebeprireiks. O 1920 metų gegužės 15 dieną susirinkęs Steigiamasis Seimas paskalbė Lietuvą respublika ir monarchijos idėja nugrimzdo užmarštin.

 

Trijų seimų atstovas

 

Į Steigiamąjį Seimą J. Staugaitis buvo išrinktas Marijampolės rinkimų apygardoje su krikščionių demokratų partijos sąrašu. Krikdemai šiuose rinkimuose negalėjo prilygti nė viena partija – parlamente jie laimėjo 59 vietas ir, turėdami 52,7 proc. balsų faktiškai galėjo vieni priimti sprendimus. Regis, J. Staugaitis ir jo frakcijos kolegos tokiu rezultatu galėjo tik džiaugtis, tačiau iš tomis dienomis jo parašyto jo straipsnio signataras toli gražu nebuvo dabartiniams laikams taip būdingo „buldozerinio“ mąstymo šalininkas. Krikščionių demokratų laikraštyje „Laisvė“ J. Staugaitis apgailestavo, kad į Steigiamąjį Seimą nepateko apie  A. Smetoną susitelkę Tautos pažangos partijos atstovai, kurie, pasak signataro, „pirmieji griebėsi mūsų valstybės kūrimo darbo“. „Ir gaila, kad jų nėra, nes per tai Seimas neteko kelių labai naudingų darbininkų“, – pastebėjo J. Staugaitis.

Išrinktas Steigiamojo Seimo antruoju vicepirmininku, J. Staugaitis dažnai pirmininkaudavo posėdžiams, jis dirbo ir Konstitucijos komisijoje, svariai prisidėdamas prie būsimo pagrindinio šalies įstatymo svarstymo. Šiuose svarstymuose karštas diskusijas sukėlė prezidento institucijos klausimas. Oponuodamas socialdemokratams ir liaudininkams, J. Staugaitis tvirtino, jog „nerinkt prezidento reiškia daryt eksperimentą, o reik atsiminti, kad, darant eksperimentą dažnai padaroma valstybei žalos“. Beje, J. Staugaitis pasisakė už tai, kad valstybės vadovą rinktų ne Seimas, o visa tauta, tačiau šis pasiūlymas nebuvo išgirstas. J. Staugaičiui teko ginti savo ir visų krikdemų požiūrį ir į kitus Konstitucijos straipsnius, tokius kaip Bažnyčios ir valstybės ar mokyklos ir tikėjimo santykiai.  Beje, svarstant kairiųjų siūlymus atskirti bažnyčią nuo mokyklos, J. Staugaitis nebuvo tiks radikalus, kaip kiti krikdemai: nors ir būdamas įsitikinęs, „praktikoj mokyklos atskirti nuo katalikų tikybos negalima“, jis sutiko, kad tėvų reikalavimu vaikai turi būti atleidžiami nuo tikybos pamokų.

Kairiųjų priešprieša J. Staugaičio ir jo frakcijos kolegų siūlymams tęsėsi iki pat Pagrindinio įstatymo priėmimo. Žinoma, turėdami tvirtą daugumą, krikdemai pasiekė, kad būtų priimtos jų siūlytos pataisos. Tačiau prieš paskutinį balsavimą socialdemokratų atstovas Mykolas Sleževičius pareiškė, kad toks Konstitucijos projektas esąs reakcingas tad jo frakciją už tokį pagrindinį įstatymą nebalsuosianti. O kai J. Staugaičio pirmininkaujamame posėdyje Konstitucija buvo priimta, socialdemokratai nepanoro su kitais parlamentarais giedoti Lietuvos himno ir išėjo iš salės.

Dirbdamas Steigiamajame Seime J. Staugaitis gavo progą pasireikšti ne tik kaip politikas, bet ir kaip diplomatas. Jaunai respublikai gyvybiškai reikėjo pralaužti tarptautinę izoliaciją, tuo tarpu nė viena Europos valstybė, išskyrus Vokietiją, pripažinti mūsų valstybės neskubėjo. Taisyti tokią padėtį buvo pavesta Steigiamojo Seimo užsienio delegacijai, kurios vadovu paskirtas didžiausios frakcijos narys J. Staugaitis. 1920-ųjų spalį delegacija lankėsi Londone, Paryžiuje ir Romoje, susitiko Anglijos, Prancūzijos ir Italijos užsienio reikalų ministerijų pareigūnais, įtakingais žydų organizacijų atstovais. Kaip tik tuo metu prasidėjo liūdnai pagarsėjusi „želigovskiada“, tad delegacijai greta Lietuvos pripažinimo klausimo teko aiškintis šių šalių požiūrį į Vilniaus užgrobimą.

Diplomatines misijas J. Staugaitis vykdys ir vėliau. Štai 1924-ųjų gruodį jo vadovaujama delegacija vyks į Vatikaną, kad išsiaiškintų konkordatą su Lenkija rengiančio Vatikano poziciją Vilniaus klausimu. Bet kol kas, 1922-aisiais, signataras išrenkamas į Pirmąjį Seimą ir tampa jo vicepirmininku. Vos keturis mėnesius gyvavusiame parlamente daugiausia dėmesio J. Staugaitis skyrė jo Statuto parengimui, tačiau šis darbas tuomet taip ir liko nebaigtas.

Statutas buvo priimtas 1924 metų birželio 18-ąją, J. Staugaičiui jau einant II Seimo pirmininko pareigas. Šio Seimo diskusijose signataras beveik nedalyvaudavo, apsiribodamas vien oficialiomis kalbomis, tačiau, pasak  liaudininkų atstovo Zigmo Toliušio, „jis buvo griežčiausias iš visų Seimo pirmininkų ir nešykštėdavo atstovams, kurie savo kalbose nukrypdavo nuo temos, įspėjimų bei pastabų“.

Nors J. Staugaičio vadovaujamas Seimas vienintelis iš visų tarpukario Lietuvos parlamentų išdirbo visą Konstitucijos numatytą kadenciją, jo darbą vargu ar galima pavadinti labai sėkmingu. Ypač jam nesisekė tarptautinių santykių srityje. Tarkime, J. Staugaičio krikdemams taip ir nepavyko sureguliuoti santykių su Vatikanu:  nepaisydamas Lietuvos reikalavimų, kad Vilniaus kraštas būtų priskirtas Lietuvos bažnytinei provincijai, Šventasis sostas 1925 metais sudarė konkordatą su Varšuva ir Lietuvos sostinė buvo priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Viskas baigėsi faktišku diplomatinių santykių nutraukimu: Kaune nebeliko Vatikano, o Vatikane – Lietuvos pasiuntinio. Abu jie išvyko neribotam laikui. Nereikia aiškinti, kokį smūgį tokia derybų baigtis sudavė valdančiųjų krikdemų autoritetui.

Pasibaigus II Seimo kadencijai, J. Staugaitis apsisprendė daugiau politikoje nedalyvauti. 1926 metų balandžio 6-ąją jis buvo paskirtas ką pirmuoju ką tik įkurtos Telšių diecezijos vyskupu ir Klaipėdos prelatūros valdytoju. Tiesa, visiškai nusišalinti nuo politinių reikalų J. Staugaičiui nepavyko, mat tautininkų valdymo metais vyskupui ne kartą teko ginti Bažnyčios pozicijas: pasisakė prieš katalikų organizacijų ir katalikiškų mokyklų uždarymą, ateitininkų kuopelių išvaikymą, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto veiklos suvaržymą.  Tačiau nors valdžia, įskaitant ir A. Smetoną skaitėsi su aukštu bažnyčios hierarchu, bet kiek reikšmingesnių susitarimų su tautininkais jam taip ir nepavyko pasiekti.

Gal todėl pirmosios sovietinės okupacijos metus J. Staugaitis 1941-ųjų liepą rašytame paskutiniame ganytojiškame laiške J. Staugaitis pavadino Dievo bausme? Šiaip ar taip, ir pačiam vyskupui atėjūnai jau buvo parengę liūdną likimą – įrašytas į tremiamųjų sąrašus jis išsigelbėjo tik slapstydamasis Suvalkijoje. Neišvengė J. Staugaitis ir konfrontacijos su rudaisiais okupantais – gelbėdamas du gestapo suimtus kunigus, vyskupas sulaukė reikalavimų parašyti ganytojišką laišką, raginantį jaunimą stoti į vokiečių armijos gretas. Nuo nacių pinklių J. Staugaitį išgelbėjo mirtis. Sakoma, jog paskutiniai jo ištarti žodžiai buvo „Dieve, neapleisk Lietuvos.“

Lietuvos žinios, 2018-08-10

Lietuvos partizanai: išniekinta atmintis

 

Šiandien, atsiliepdami į nuolat kylančius mėginimus apjuodinti pokario laisvės kovų ir jos dalyvių istoriją, prisiminkime ilgus dešimtmečius, per kuriuos sovietinės Lietuvos KGB mėgino kompromituoti Lietuvos partizanus.

 

Aras Lukšas

 

Prieš trejetą savaičių LRT televizija pranešė apie stringančius planus pastatyti paminklą Adolfui Ramanauskui-Vanagui jo gimtajame Niu Briteno mieste Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jiems pasipriešino vienas miesto tarybos narys, pareiškęs, kad II Pasaulinio karo metais partizanų vadas neva prisidėjo prie holokausto Lietuvoje. Sunku būtų paneigti, kad tokie teiginiai galėjo atkeliauti iš skandalingai pagarsėjusios Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“, kuri buvo pristatoma ir Amerikoje. Be to, A. Ramanauskas šioje knygoje buvo kaltinamas ir bendradarbiavimu su sovietiniu KGB. Tiesa, vėliau autorė už tokius teiginius atsiprašė, bet jau lietuviškosios auditorijos dalies. Tačiau pasėta nepasitikėjimo sėkla, kaip matome, sudygo – ant žymiojo Lietuvos laisvės kovotojų vado kritęs šešėlis ir šiandien tebesikėsina aptemdyti jo atminimą.

Visa tai paskatino prisiminti gerokai ankstesnius laikus, kai Lietuvos laisvės kovotojų diskreditavimas buvo tapęs viena iš sovietinės Lietuvos KGB taikytų vadinamųjų „aktyvių priemonių“. Pusiau tiesa ar net atviras melas tapo čekistų ginklu ne tik prieš buvusius partizanus, bet ir Birželio sukilėlius, antinacinio pasipriešinimo dalyvius, dvasininkus, žymesnius politinius emigrantus ir užjūrio lietuviškų organizacijų veikėjus, disidentus, antisovietiškai nusiteikusį jaunimą ar valdžiai neįtikusius menininkus. Tokius kovos su patriotiškai nusiteikusiais lietuviais metodus okupantų specialioji tarnyba vietos komunistų vadovybės nurodymu taikė nuo chruščiovinio atlydžio iki pat 1991 metų, kai Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę.

 

Ramių žmonių priešai?

 

Grįždami prie A. Ramanausko-Vanago istorijos, atsiverskime 1960-ųjų liepos „Valstiečių laikraštį“. Jame net per tris numerius spausdinamas partizanų vadui skirtas rašinys „Kruvinojo apsišaukėlio pėdsakais“. Tiesa, apie tariamą A. Ramanausko tariamą dalyvavimą žydų žudynėse šiame propagandiniame straipsnyje beveik neužsimenama: autorius čia apsiriboja tik vienu ir labai jau neapibrėžtu sakiniu: „Jis dar 1941 metais, prasidėjus karui, užsirišo ant rankovės baltą raištį, ir, subūręs „kuopą“, siautėjo Druskininkuose: šaudė tarybinius aktyvistus, visų tautybių gyventojus“.

Nematome reikalo polemizuoti su kagėbistinių klastočių autoriais, tačiau turime pastebėti, kad net ir šioje vietoje viena dalis tiesos suplakama su devyniomis dalimis melo. A. Ramanauskas iš tiesų dalyvavo Birželio sukilime, tačiau net ir pirmomis karo dienomis sukilėliams Druskininkų apylinkėse nelabai buvo kas veikti – Raudonosios Armijos daliniai iš šio rajono dingo beveik akimirksniu, tad vietos aktyvistams beliko tik palaikyti viešąją tvarką. O kai po šešių savaičių vokiečių civilinė administracija išvaikė ir Laikinąją Vyriausybę, ir Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), Dzūkijos sukilėlių būriams neliko nieko kita, kaip išsiskirstyti.  Pats A. Ramanauskas tuomet persikėlė į Alytų ir iki sovietų sugrįžimo dirbo dėstytoju miesto mokytojų seminarijoje.

Taigi, viena iš priežasčių, kodėl sovietiniai propagandistai nutylėjo A. Ramanausko veiklą karo metais – paprasčiausias faktų nebuvimas. Kita vertus, kalbėti apie jo, kaip ir kitų Birželio sukilėlių dalyvavimą Holokauste, KGB dezinformatoriai nematė prasmės: tokie „faktai“ būdavo labiau paveikūs Amerikoje, į kurią apie 1949-uosius persikėlė daugybė antisovietinio ir antinacinio pogrindžio dalyvių, bet ne pačioje Lietuvoje. Pagaliau oficialiame sovietiniame naratyve nei žodis „holokaustas“, nei šiame kontekste minimi žydai beveik nebuvo minimi: net masinėse holokausto aukų kapavietėse tuomet pastatyti paminkliniai akmenys, nužudyti Lietuvos žydai būdavo vadinami kažkokiais betaučiais „tarybiniais piliečiais“.

Tuo tarpu Lietuvoje, ypač tarp kaimo žmonių (ne veltui minėtas straipsnių ciklas skalbiamas „Valstiečių laikraštyje“), kagėbistai Lietuvos laisvės kovotojams stengėsi prisegti kriminalinį šleifą, formuodami jų, kaip „banditų“ įvaizdį. Tad 1945-ųjų rugpjūtį A. Ramanausko suformuota maždaug 140-ties partizanų kuopa, žinoma, vadinama „banditų gauja“, o kalbant apie jos vadą vartojami tokie terminai: „Šis vanagas buvo tiek įsismaginęs, kad dėjo pastangas suvienyti ginkluotas banditų gaujas visoje respublikoje ir galop net apsišaukė visų ginkluotų banditinių gaujų „ginkluotųjų pajėgų vadu“ suteikdamas sau Pulkininko-leitenanto“, o paskui – ir „generolo“ laipsnį.

Žinoma, vien epitetų klastotės autoriams nepakako, reikėjo ir „faktų“. O kadangi patikrinti jų teisingumo niekas, išskyrus pačius kagėbistus tuomet negalėjo, tiko bet kas, kad ir jokiais įrodymais nepagrįstus ir neva pačių partizanų sudarytus nužudytų kaimo žmonių sąrašus, kuriuose – daug mažamečių vaikų. Maža to, rašydami apie „banditus“, KGB propagandistai nepraleidžia progos rikošetu užkliudyti ir dvasininkų: rašinyje netgi tvirtina, kad keliolika „ramių kaimo žmonių“, nenorėjusių vykdyti kunigų nurodymo statyti savo sodybose kryžius, taip pat buvo nužudyti A. Ramanausko „gaujos“ narių.

 

Panika LKP viršūnėse

 

Reikia pridurti, kad tiek partizanų kova, tiek jų kasdienė veikla šiame rašinyje tiesiog apverčiama aukštyn kojomis. Štai partizanų rėmėjai, tiekdavę laisvės gynėjams maistą, vaizduojami kaip plėšikavimo aukos. Minėtame rašinyje galima rasti kad ir tokių teiginių: „Vanago“ banditai apiplėšinėjo gyventojus atimdavo iš jų maisto produktus. Dalį pasiimdavo sau, o kitką – padovanodavo artimiesiems  bei savo pagalbininkams“.  Suprask – plėšimas bei beprasmės žudynės ir buvo svarbiausias Lietuvos partizanų tikslas. Maža to, „gimtosios žemės atplaišas“ dar skatino bei kiršino „užsienyje susimetusieji reakcionieriai“. Taigi, partizanai esą vykdę ne savo tautos valią. Lyg to būtų maža, straipsnyje mėginama sumenkinti ir A. Ramanausko kovos kelio pabaigą. Čia tvirtinama, kad išėjęs iš miškų Lietuvos partizanų vadas persikvalifikavo į „smulkų spekuliantėlį“, šios veiklos vedinas atvyko į Kauną ir buvo ten sulaikytas.

Štai tokiais potėpiais sovietinis saugumas kūrė partizano – „bandito“ portretą. Apie tai, kiek šis įvaizdis prigijo, pakalbėsime kiek vėliau, o kol kas tik pastebėkime, kad minėtas A. Ramanausko-Vanago atminimą juodinantis straipsnis buvo tik viena gija didžiuliame kagėbistinio melo voratinklyje. Kad suvoktume partizanus kompromituojančios dezinformacijos lavinos mastą, pažvelkime kad ir į sovietinės Lietuvos KGB 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus 1961 metų gruodžio 25-osios pažymą apie profilaktinį, auklėjamąjį ir kitokį ideologinį KGB darbą. Joje nurodoma, kad vien tais metais respublikinėje ir rajoninėje spaudoje buvo paskelbti 388 „buržuazinius nacionalistus“ kompromituojantys straipsniai, kitaip sakant – jų buvo daugiau, nei metuose dienų! Iš kitos pažymos matyti, kad 1965-aisiais, greta šimto tokių KGB inicijuotų rašinių dar buvo perskaityta 1300 antisovietinio pasipriešinimo dalyvius diskredituojančių paskaitų.

Be to, nuo penktojo iki devintojo dešimtmečio „žiaurūs buržuazinių nacionalistų nusikaltimai“ buvo aprašomi propagandinių brošiūrų serijoje „Faktai kaltina“. Istorikės Kristinos Burinskaitės pateikiamais duomenimis, per tą laiką buvo išspausdinti 569 laisvės kovotojus ar juos rėmusius dvasininkus kompromituojantys straipsniai.

Kad suvoktume, kodėl būtent liberalesnės sovietinės politikos laikais būta tiek daug panašių insinuacijų, trumpam atsitraukime nuo pagrindinės mūsų pasakojimo temos ir pažvelkime į to laiko kontekstą. Aktyviausias partizanus diskredituojančios KGB veiklos laikotarpis prasidėjo 7-ojo dešimtmečio pradžioje: kaip tik tuomet, kai iš Sibiro ir kitų tolimų Rusijos regionų tremtiniai ir politiniai kaliniai, tarp kurių buvo ir partizanų bei jų rėmėjų. Šis reiškinys kėlė siaubą Lietuvos komunistų vadovui Antanui Sniečkui ir visai LSSR partinei viršūnei, kurioje, nepaisant chruščiovinio „atšilimo“, aiškia persvarą tebeturėjo stalininės gvardijos veikėjai. Kiek anksčiau, vėlų 1956-ųjų rudenį ir žiemos pradžioje A. Sniečkus užvertė  SSKP CK laiškais, kuriuose gąsdino Kremlių:  politinių kalinių, o ypač buvusių partizanų sugrįžimas sukels naujas ginkluotas pogrindžio kovas. Todėl esą jokiu būdu negalima leisti, kad buvę laisvės kovotojai apsigyventų Lietuvoje ir net netoli jos. Visa tai vyko tuo metu, kai į tėvynę jau buvo grįžę daugiau nei 8 tūkst. žmonių.

Maskvai palaiminus, 1957 metų sausio 21 dieną LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo „buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams“ buvo uždrausta be specialaus leidimo sugrįžti į Lietuvą. Pažeisdamas net ir sovietinį teisėtumą, įsaką KGB norėjo taikyti atgaline data. Turint galvoje, kad 1953–1958 metais iš tremties ir įkalinimo vietų į Lietuvą grįžo per 40 tūkst. žmonių, galima numanyti, kad naujų trėmimų, sovietinės valdžios pavadintų “administraciniu pašalinimu“, galėjo prilygti nei pirmosioms prieškario tremtims, nei pokario represijoms. Laimei, šiam įsakui nepritarė net ir A. Sniečkus: tokie veiksmai galėjo išprovokuoti naują pasipriešinimo bangą, o tai beveik garantuotai išverstų vyriausiąjį Lietuvos nomenklatūrininką iš posto.

Žinoma, sugrįžusiems „liaudies priešams“ ir toliau buvo daromos kliūtis registruotis ir įsidarbinti Lietuvoje, tačiau tai jau nebuvo masinis, dešimtis tūkstančių žmonių palietęs reiškinys. Tad Lietuvos komunistams reikėjo ir kitų priemonių pasiekti, jog buvę partizanai nebeturėtų visuomenės paramos ir negalėtų įsilieti į neginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai. Tam reikėjo masinės partizanų šmeižimo ir diskreditavimo kampanijos, iškreipiančios visą pokarinio dešimtmečio laisvės kovų esmę ir prasmę, pakeičiant ją ideologizuotais vertinimais iš vadinamosios „klasių kovos“ pozicijų.

 

Budelis propagandisto kailyje

 

Taigi, 1957 metų gruodžio 22 dieną LKP oficiozas „Tiesa“ paskelbė LSSS KGB vadovybės pareiškimus, kuriuose partizanai ne tik tapatinami su nacių karo nusikaltėliais, bet ir visa ginkluota pokario kova pateikiama kaip brolžudiškas pilietinis karas. Pastaroji koncepcija vėliau nukeliavo ir į grožinę literatūrą ir į kiną (prisiminkime garsųjį Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“). Kita mintis, kurią KGB nuo septintojo dešimtmečio pradžios mėgino įpiršti lietuviams – esą ginkluoto pogrindžio kovas įkvėpė sovietams priešiškos Vakarų valstybės, tad partizanai buvę šių šalių specialiųjų tarnybų agentai ar samdiniai.

Vienas iš ryškiausių tokios partizanus diskredituojančios propagandos pavyzdys – 1960-aisiais pasirodžiusi „Tiesos“ redakcijos skyriaus vedėjo Menašo Chieno, to paties LKP oficiozo korespondento Edvardo Uldukio ir „Vakarinių naujienų“ redaktorius Kosto Šmigelskio apybraiža „Vanagai iš anapus“. Joje, remiantis kai kuriais tikrais faktais, tačiau sukeičiant akcentus, pasakojama partizanų vado Juozo Lukšos istorija. Iš misijos Vakaruose su desantininkų grupe į Lietuvą grįžęs J. Lukša šioje knygoje vaizduojamas tiesiog kaip užsienio žvalgybos šnipas. J. Lukša iš tiesų mokėsi žvalgybos mokykloje Baden Badene, tačiau į Tėvynę parskrido ne vykdyti Vakarų specialiųjų tarnybų užduočių, o tęsti kovos už Lietuvos laisvę.

Tiesa, „šnipinėjimas“ Vakarams tai toli gražu ne viskas, kuo knygos autoriai ir jų kuratoriai iš KGB mėgino diskredituoti vieną svarbiausių Lietuvos ginkluoto pogrindžio figūrų. Ne mažiau dėmesio čia skiriama ir partizanų vado „moraliniam veidui“ : apybraižoje jis vaizduojamas kaip tuščiagarbis, egoistas, tinginys, paikas ir tuo pačiu metu žiaurus žmogus, dėl tokių savybių degradavęs iki dalyvavimo „banditų gaujoje“. Pakeliui apybraižos autoriai negaili epitetų ir J. Lukšos kovos draugams – tarkime, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas čia vaizduojamas kaip girtuoklis, gašlūnas ir moterų prievartautojas. Kliūna ir J. Lukšos motinai Onai Lukšienei, kuriai prikišamas godumas, žiaurumas ir patologiška meilė „į save panašiausiam“ Juozukui.

Tuo tarpu kitas J. Lukšos aplinkos žmogui – drauge su kita desantininkų grupe į Lietuvą atsiųstas Jonas Kukauskas – Dzykis (beje, patekęs į šią grupę visai atsitiktinai), vaizduojamas kaip suklaidintas žmogelis, akimirksniu praregėjęs po to, kai, nusileidęs parašiutu, pamatė elektrifikuotą ir klestinčią sovietinę Lietuvą. Apybraižos autoriai, žinoma neužsimena apie tai, kad pasigėrėti bolševikų okupuoto krašto grožybėmis J. Kukauskas tiesiog nespėjo – vos nusileidęs parašiutu jis pakliuvo į čekistų rankas ir, gelbėdamas savo kailį, pasišovė padėti sugauti jo laukusį J. Lukšą.

Beje, knygos įžangoje nurodoma, kad vertingos informacijos apie to metų įvykius knygos autoriams pateikė pats J. Kukauskas. Apybraižoje, be abejo, nutylima tai, ką šiandien galima rasti Lietuvos Ypatingajame archyve saugomoje jo asmens bylos kortelėje. O joje nurodoma, kad tuo metu (iki 1963 metų, kol buvo iššifruotas ir nurašytas), J. Kukauskas buvo KGB agentas operatyviniu slapyvardžiu „Balandis“. Iš dokumento matyti, kad „Balandis“ buvo perverbuotas 1951 metų gegužės 22 dieną. Čia taip pat rašoma, kad „jo vardu pradėtas radijo žaidimas, kurio dėka ilgą laiką pavyko dezinformuoti amerikiečių žvalgybą ir VLIK vadus. Jam padedant buvo likviduotas VLIK emisaras ir amerikiečių šnipas „Skirmantas“ (J. Lukša – aut.). 1957 – 1959 m. agentas buvo aktyviai naudotas priemonėse skirtose kompromituoti „VLIK“ ir išviešinti kenkėjiška imperialistų žvalgybos veikimą prieš Lietuvos SSR“.

Knygos autoriai įžangoje reiškia viešą padėką LSSR KGB darbuotojams, pateikusiems vertingą informaciją, nors šiaipjau panašiose publikacijose tiesioginių nuorodų į sovietinį saugumą vengta. Formaliai sovietinę partizaninės kovos versiją bent jau 1960-1966 metais plėtojo prie LSSR Mokslų akademijos buvo veikusi speciali įstaiga – Archyviniams dokumentams skelbti redakcija (ADSR), kuriai vadovavo vienas iš represijų prieš Lietuvos gyventojus organizatorių, buvęs LSSR NKVD ir NKGB liaudies komisaro pavaduotojas Boleslovas Baranauskas. Ši struktūra, vykdydama LKP CK nutarimą „dėl archyvinių dokumentų panaudojimo buvusiems aktyviems pasipriešinimo dalyviams kompromituoti“, padedama KGB darbuotojų per minėtus 6 metus išleido ne vieną dokumentinę apybraižą ir aštuonis kruopščiai KGB darbuotojų atrinktus dokumentų rinkinius.

Juose daugiausiai buvo skelbiami dokumentai iš Lietuvos partizanų baudžiamųjų bylų, iškeltų išdavikams, stribams ar pasipriešinimą slopinusiems sovietiniams aktyvistams, tačiau atrenkamos buvo tik tokios dokumentų dalys, kurios buvo naudingos patiems skelbėjams. Be to, spausdinti suimtų „banditų“ parodymai kuriuos KNVD ir MGB tardytojai surašydavo taip, kaip jiems reikėjo.

 

Holokausto šmėkla

 

Apybraižas ir specialiai atrinktus dokumentus ADSR skelbė ir po 1966-ųjų metų, tačiau gerokai vangiau. Procesas tęsėsi iki B. Baranausko mirties 1975-aisiais. Vėliau šios kontoros saugotus dokumentus perėmė Partijos istorijos institutas, kurio darbuotojai toliau rengė leidinius, diskredituojančius Lietuvos partizanus ir jų kovą. Reikia pastebėti, kad šios propagandos purslai iškils net dvidešimtaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais.

Tačiau prie jų grįšime mūsų pasakojimo pabaigoje. O kol kas belieka pridurti, kad prieš partizanus nukreiptą propagandą KGB inicijavo net ir tuomet, kai Lietuvoje jau  viešai plaikstėsi Trispalvės. Tuo metu, kai Lietuvoje pradėta atvirai kalbėti apie pokarį ir reabilituoti laisvės kovotojus, KGB ir toliau mėgino brukti visuomenei ideologizuotą sovietinį pasakojimą apie dešimtmetį trukusį Lietuvos karą.

Štai 1989 metų kovo 25-ąja datuotame LSSR GGB pirmininko Eduardo Eismunto rašte miestų ir rajonų skyrių viršininkams nurodoma, kad partizanų veikla viešai traktuojama kaip kova dėl Lietuvos nepriklausomybės, todėl skyriai įpareigojami per savo agentus ir buvusius stribus rinkti sovietiniam saugumu naudingą informaciją apie „banditų nusikaltimus“ ir panaudoti ją kontrpropagandiniams tikslams. Tokia medžiaga virsdavo straipsniais spaudoje, daugiausia – rajoniniuose laikraščiuose. Štai 1989-ųjų gruodžio 5 dienos KGB Alytaus skyriaus ataskaitoje nurodomi tais metais spausdinti straipsniai apie „buržuazinių nacionalistų“ žiaurumus rajone.

Mėginimai diskredituoti partizanus tęsėsi ir Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę. Baigiantis 1990-iesiems, SSRS KGB siūlė LSSR KGB pirmininkui Romualdui Marcinkui, tęsti tai, ką 7-jame dešimtmetyje darė B. Baranausko vadovaujamas ADSR – skelbti atitinkamai atrinkus dokumentus, diskredituojančius partizanų judėjimą. Tuo metu vėl mėginta partizanus vaizduoti ne tik kaip žemos moralės plėšikus ir žmogžudžius, bet ir kaip hitlerininkų penktąją koloną, vokiečių okupacijos metais dalyvavusią žudant žydus. Pastarieji teiginiai itin dažnai buvo skiriami ne tik Lietuvos, bet ir užsienio auditorijai.

Tokiomis priemonėmis KGB sieku kur kas platesnių tikslų, nei partizanų diskreditavimas, tad holokausto šešėlis buvo metamas ne tik ant ginkluotų pokario rezistentų, bet ir ant kitų sovietinio saugumo taikinių: Birželio sukilėlių, nekomunistinio antinacinio pasipriešinimo dalyvių, ar buvusių tarpukario Lietuvos politikų ir visuomenininkų, 1944-aisiais pasitraukusių į Vakarus ir tapusių įtakingų išeivijos veikėjais. Svarbiausias tokio kompromitavimo tikslas, pasak, K. Burinskaitės, buvo trukdyti išeivijos politinėms organizacijoms plėtoti tarptautinius ryšius ir mažinti tų organizacijų aktyvumą ardant jas iš vidaus. Be abejo, pakeliui siekta ir kitų tikslų – sukompromituoti atskirus išeivijos veikėjus juos priglaudusios valstybės akyse ar kitų išeivių akyse.

Šiuos tikslus gerai atspindi 1968 metų rugsėjo 12-ąją pasirašytas LSSR KGB įsakymas Nr. 0051, kuriame nurodoma siekti „sukelti įtampą ir nepasitikėjimą tarp išeivių ir kitaip pakenkti jų veiklai, kartu priverčiant JAV specialiąsias tarnybas apgalvoti tolesnį bendradarbiavimą su lietuvių emigrantų organizacijomis“. Iš vėlesnių sovietinio saugumo dokumentų matome, kad tai nebuvo vietos čekistų iniciatyva – ji buvo planuojama ir koordinuojama iš Maskvos. Štai 1981-ųjų spalio 12-osios SSRS KGB telegramoje LSSR KGB 1-ajam skyriui nurodoma išeivijos organizacijų narius Vakarų šalių visuomenei rodyti kaip karo nusikaltėlius ir teroristus.

Išeivių kompromitavimo akcijos labai suaktyvėjo po 1979-ųjų, kuomet prie JAV Teisingumo ministerijos buvo įkurtas Specialiųjų tyrimų skyrius, skirtas organizuoti karo nusikaltėlių paieškai ir jų teismams. Reikia pripažinti, kad ši institucija dažnai rėmėsi KGB pakištais dokumentais, kurių autentiškumo patikrinti nebuvo įmanoma. Taip masinių žudynių organizavimu buvo apkaltintas Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius, LAF steigėjas Kazys Škirpa, Kauno komendantas Jurgis Bobelis, Kauno burmistras, antinacinės rezistencijos dalyvis Kazimieras Palčiauskas ir daugelis kitų žymesnių išeivijos veikėjų. Beje, pats Lietuvos KGB viename rašte Maskvai pripažino, kad jokių įrodymų apie išeivių organizacijų nusikaltimus neturi, tačiau dokumentai ir toliau buvo siuntinėjami. Tai dar kartą patvirtina, kad nei įrodymai, nei tiesa sovietiniams čekistams nerūpėjo.

Neva kompromituojančią medžiagą KGB siuntinėjo ne tik Specialiųjų tyrimų skyriui, bet ir JAV imigracijos bei natūralizacijos departamentui, kai kuriems JAV dienraščiams ir įtakingoms sionistų organizacijoms. Taip mėginta įkalti pleištą tarp Amerikos lietuvių ir didelę įtaką JAV turėjusių žydų. Pastangos diskredituoti lietuvių išeivius ir jų organizacijas kartais duodavo vaisių, tokių kaip įtakinguose JAV dienraščiuose „New York Times“ ir „Chicago Tribune“ pasirodę straipsniai, kuriuose kalbama apie tai, jog lietuviai turėtų prisiimti kolektyvinę atsakomybę už holokaustą.

Su holokaustu siejamos antilietuviškos KGB akcijos, reikia pripažinti, sukėlė tam tikrų įtampų tarp dviejų bendruomenių. Ne tik JAV, bet ir Brazilijos ir Kanados žydų spauda ėmėsi kaltinti lietuvius jų tautiečių žudynėmis, tuo tarpu kai kurie lietuviai išeiviai rodė pirštu į žydus, sakydami, kad šie bendradarbiavo su sovietiniais okupantais, trėmė lietuvius ir grobė jų turtą. Vis dėlto plataus masto lietuvių ir žydų konfrontacijos užjūryje pavyko išvengti: VLIK-o posėdžiuose ir kituose išeivių susibūrimuose nutarta „apmalšinti savo aistras […] ir nesileisti vedžiojamiems KGB agentų už nosies“.

Bet tai dar toli gražu ne viskas. Be mėginimų apjuodinti laisvės kovotojus – partizanus ir Birželio sukilimo aktyvistus sovietinis saugumas savo taikiniais nusižiūrėjo ir vėlesnius neginkluoto pasipriešinimo dalyvius: žmogaus teisių aktyvistus, Katalikų Bažnyčios dvasininkus, pagaliau – ir patį į Nepriklausomybę atvedusį Sąjūdį. Bet visa tai prašosi atskiro pasakojimo. O šį kartą tiesiog pažvelgėme į tą laisvės kovotojų atminimą temdantį juodą šešėlį, kuris ir dabar slenka virš mūsų galvų.

Lietuvos žinios, 2018-07-27

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vytautas Kazimieras Jurevičius: „Ar galėjau užstatyti sąžinę?“

 

 

Dar kartą grįždami prie 1941-ųjų metų vasaros įvykių, prisiminkime Birželio sukilimo eilinį Vytautą Kazimierą Jurevičių ir neeilinį šio kovotojo gyvenimą.

 

Aras Lukšas

 

Vytauto Kazimiero Jurevičiaus varo nerasime tarp dažniausiai minimų Birželio sukilimo dalyvių ar Lietuvos laisvės Armijos (LLA) kovotojų vardų. Apie jį nesukurti filmai, jo gyventų vietų neprimena paminklinės lentos. Šis Birželio sukilimo eilinis galėjo taip ir likti bevardis, kaip nutiko daugeliui iš nesuskaičiuojamų Lietuvos patriotų, amžiams pradingusių bekraštėse Rusijos platybėse. 1946-aisiais šis 24 metų LLA Palangos kuopos vadas okupantų buvo pasmerktas sunaikinimui. Tačiau liko gyvas, nors po svetimu dangumi praleido net 44 metus – lygiai pusę savo gyvenimo.

V. Jurevičiaus likimas galėjo susiklostyti kitaip: užteko tik sutikti bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir jo kančios Magadano ledynuose ir speiguose būtų kaipmat pasibaigusios. Tačiau tokia galimybe Lietuvos patriotas nepasinaudojo. „Argi galėjau užstatyti sąžinę?“ – taip po daugelio metų apsisprendimą amžinai likti toli nuo Tėvynės po daugelio metų prisimins mūsų herojus. Šio pasirinkimo kaina buvo labai didelė: iš tremties vietos V. Jurevičius grįžo tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau sovietinės Lietuvos valdžia taip ir neleido jam kurtis Tėvynėje. Buvęs kovotojas, kalinys ir tremtinys buvo priverstas iki pat nepriklausomybės atkūrimo glaustis Baltarusijoje.

Ne vienas, atsidūręs tokioje nepavydėtinoje padėtyje būtų palūžęs, ir, greičiausiai, žuvęs. Tą liudija ir faktas, kad V. Jurevičius vienintelis iš viso jo kvarco kasyklos darbininkų būrio liko gyvas, nors ir gydytojai, ir lagerio administracija šešėliu virtusį vyrą jau buvo pasmerkę lėtai mirčiai. Išgelbėjo tik stipri valia ir tvirta dvasia išugdytos dar vaikystėje, mat ir tuomet gyvenimas būsimo kovotojo tikrai nelepino.

 

Sunki gyvenimo pradžia

 

V. Jurevičius gimė 1922 metų kovo 21 dieną Palangos valsčiaus Užkanavės kaime žvejo šeimoje. Jo tėvas Laurynas Jurevičius caro laikais ne tik gaudė žuvį – būdamas aštuoniolikos, jis tapo knygnešiu. Vasarą knygas iš greta esančios Prūsijos plukdydavo valtimi, žiemą nešiodavo pakrante, nelegaliai pereidamas sieną ties Nemirseta. Ne kartą žandarai sekė jo pėdomis, o sykį L. Jurevičius buvo net pašautas į krūtinę – negalėdamas kreiptis į gydytojus, žaizdas knygnešys gydėsi namuose. Vėliau buvo paimtas į caro kariuomenę, pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios į Lietuvą grįžo 1919-aisiais ir vėl ėmėsi žvejo amato.

Šie vaizdai ir prisiminimai giliai įsirėžė į Vytauto atminti, nors su tėvu jam teko gyventi vos šešerius metus. 1928 metų gegužės 8-ąją L. Jurevičius su dar trimis žvejais išplaukė į jūrą. Kitą dieną kilo baisi audra. Nežmoniškomis pastangomis žvejai mėgino išsigelbėti, tačiau, likus porai šimtų metrų iki kranto, vandenį iš valties sėmusį L. Jurevičių nuplovė banga. Jo kūną po dviejų savaičių jūra išplovė Vokietijoje. Vytauto motinos paprašyti pargabenti iš Nidos žuvusiojo palaikus, kaimynai prašymo neįvykdė ir L. Jurevičių palaidojo kopose.

Be maitintojo likusią šeimą – Oną Jurevičienę ir šešis jos vaikus – užgriuvo sunki dalia. O. Jurevičienė kaip įmanydama stengėsi išmaitinti savo atžalas: pati arė, sėjo akėjo, tačiau nederlingoje šeimos žemėje neaugo rugiai, tad duonos moteris prasimanydavo dirbdama pas apylinkių ūkininkus. Pačiam Vytautui teko ganyti karves, prižiūrėti aklį.

Tuo metu Vytautas pradėjo mokslus už kilometro nuo namų esančioje Kunigiškių pradžios mokykloje. Atrodo, kad šios mokyklos mokytoja taip pat padarė didžiulę įtaką V. Jurevičiaus patriotiniam nusistatymui. Jos pasakojimai apie didingą Lietuvos praeitį visam gyvenimui įsirėžė į Vytauto atmintį, nes ir po daugelio dešimtmečių jis rašė: „Ir įsiliepsnojo mūsų širdelėse meilė gimtajam kraštui, priešų draskomai tautai. Ta meilė ir nuvedė visą mano šeimą – tris brolius, tris sesutes ir mamą kovų bei kančių keliais už tautos gerovę ir už Tėvynės laisvę“.

Jei ne ši Kunigiškių mokytoja, V. Jurevičiaus mokslai pradžios mokykla galėjo ir pasibaigti – tai ji įkalbėjo O. Jurevičienę, nepaisant pinigų ir darbo rankų šeimoje stygiaus leisti sūnų į Palangos progimnaziją. Čia Vytauto kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas: pinigų mokslams dešimtmetis turėjo prasimanyti ganydamas vieno Karklininkų kaimo ūkininko gyvulius. Jų užteko gimnazisto uniformai ir batams, tačiau pritrūko vadovėliams. Laimei, motina, eidama per geraširdžius kaimynus, šiaip taip surinko šiam reikalui 15 litų.

V. Jurevičius vėliau prisimins, kad progimnazijos metais alkis buvo jo nuolatinis palydovas. Rudenį, keliaudamas šešis kilometrus, skyrusius Palangą nuo namų, jis, rydamas seilę, dairėsi po morkų ir pupų pilnus aplinkinių gyventojų daržus tačiau niekuomet nepasidavė pagundai ką nors nugvelbti. „Šiandien kažkam atrodys juokinga, o kažkam – kvaila, bet kiek valios reikėjo nugalėti save! Dabar suprantu, kad tada kroviausi sąžinės kapitalą, kurio užteko visam mano gyvenimui…“, – skaitome V. Jurevičiaus prisiminimuose.

Baigęs šeštą progimnazijos klasę, V. Jurevičius apie tolimesnius mokslus nesvajojo – pilna gimnazija buvo tik Skuode, o kraustytis ten nebuvo lėšų. Teko įsidarbinti pašte. Tai buvo laimingas pasirinkimas, nes būtent ši tarnyba suvedė Vytautą su Palangos burmistru Jonu Šliūpu. Kartą, paėmęs iš vaikino rankų korespondenciją, J. Šliūpas pasiteiravo, kodėl šis nesimoko, ir, sužinojęs priežastį, pasiūlė jam penkiasdešimties litų per mėnesį paramą. Šių nemažų pinigų užteko tęsti mokslus, juolab, kad 1939-aisiais Skuodo gimnaziją perkėlus į Palangą, V. Jurevičius vėl atsidūrė arčiau namų.

Gimnaziją V. Jurevičius baigė, pasak paties absolvento, nelaimingiausią jo gyvenimo dieną – 1940 metų birželio 15-ąją, kuomet į Lietuvą įžengė okupaciniai Raudonosios armijos daliniai. Tų pačių metų rudenį jis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Čia prasidėjo nauji vargai – atsivežti penki litai greitai ištirpo, maitintis teko iš darbininkų valgyklos parsinešta duona, o užsigerti vandeniu. Tik po Naujųjų metų studentams buvo skirtas bendrabutis ir 32 rublių stipendija. „Kaip nedėkoti sovietų  valdžiai už tokias dovanas“, – prisiminimuose ironiškai klausia V. Jurevičius.

 

Nuo birželio sukilėlio iki LLA kovotojo

 

Tačiau dėkoti okupantams nei jis, nei jo bendramoksliai nesirengė. Priešingai – kaip prisimena V. Jurevičius, prisivalgius maisto „smegenys gavo maisto, todėl prašviesėjo ir mintys: vis dažniau tarp studentų būreliuose kildavo filosofiniai pokalbiai ir ginčai, o tarp pažįstamų – kalbėtasi ir politinėmis temomis“.  Šiuose pokalbiuose išryškėjo svarbiausia mintis: karas tarp bolševikinės Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos tėra tik neilgo laiko klausimas. Kuo greičiau raudonieji išsinešdins iš Lietuvos, tuo mažiau žalos jie pridarys, todėl būtina ruoštis visuotiniam tautos sukilimui. Tuo tikslu buvusiuose Neolituanų rūmuose įkurdintame bendrabutyje gyvenantys studentai įkūrė karinę organizaciją „Šarūnas“, turėjusią rengti vadovaujančias sukilimo grandis.

Čia turime prisiminti, kad tokį pat uždavinį kėlė ir 1940 metų lapkričio 17-ąją politinių emigrantų Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio štabai netrukus ėmė veikti Vilniuje ir Kaune. Tad kodėl studentai, užuot įsilieję į LAF veiklą, ėmėsi kurti atskirą organizaciją? Galima būtų manyti, kad apie LAF „Šarūno“ steigėjai nieko nežinojo, tačiau viskas buvo ne taip. Apie LAF studentai žinojo, tačiau jungtis prie jo neskubėjo, nes laikė šios organizacijos narius vokiečiams palankaus Augustino Voldemaro šalininkais.

Be abejo, vėliau „Šarūnas“ vis dėlto susivienys su LAF. Tačiau kol kas ši organizacija sukilimui ruošiasi savarankiškai  – planuoja veikti be vyriausiojo štabo, organizuojant sukilimą vietose: internuoti miestų ir miestelių sovietinius pareigūnus, paleisti politinius kalinius, naikinti priešo ryšių tinklus, blokuoti geležinkelius ir kelius. Tam buvo įkurtos keturios „Šarūno“ apygardos. Vienai iš jų – Žemaičių apygardai vadovauti ėmėsi Vytautas Jurevičius.

Birželio 18-19 dienomis visiems organizacijos nariams buvo nurodyta išvykti į savo gimtąsias vietas ir ten rengtis sukilimui, tačiau įvykdyti šį nurodymą nebuvo taip paprasta. Birželio 20-ąją Kauno geležinkelio stotyje jau šeimininkavo raudonarmiečiai, sustabdę visą keleivinių traukinių eismą. Taigi, daugeliui studentų teko likti Kaune ir rengtis kovoti čia. Tarp tokių buvo ir V. Jurevičius.

Sovietinio vidaus kariuomenės dalinio išmestas iš bendrabučio, V. Jurevičius visą birželio 22-ąją praleido universiteto Didžiuosiuose rūmuose. Tuo metu virš miesto pasirodė vokiečių lėktuvai, anapus Nemuno, Aleksote sproginėjo bombos. Kitą rytą, pusę dešimtos per Kauno radiofoną išgirdęs Lietuvos himną, studentas suprato, kad prasidėjo sukilimas. Vieno A. Mickevičiaus gatvės namo laiptinėje sutikęs du pažįstamus studentus, V. Jurevičius pakvietė juos organizuoti sukilėlių būrį. Iki pietų būrį sudarė jau maždaug tuzinas vyrų, o popietę prie sukilėlių jungėsi vis nauji kovotojai, kai kurie iš jų – su ginklais.

Apie trečią nakties atvykęs į štabą, V. Jurevičius prisijungė prie šautuvais ginkluotų aštuoniolikos vyrų būrio, gavusio įsakymą nedelsiant eiti prie Geležinio tilto, jungusio miestą su Freda. Ten, anapus Nemuno, būriavosi raudonarmiečiai, greičiausiai ketinantis prasiveržti į miesto centrą. Švintant būrys užėmė pozicijas raudonarmiečių spėto susprogdinti tilto prieigose. Spėjo kaip tik laiku, nes tuo pat metu tilto angoje pasirodė gal dvi dešimtys raudonarmiečių. Sukilėlių šautuvų ugnis privertė priešą atsitraukti, tačiau bandymai prasiveržti kartojosi bemaž iki vidudienio. Apie 13 valandą jokių nuostolių nepatyręs būrys gavo įsakymą grįžti į štabą.

Per artimiausias kelias dienas būrys išaugo iki kuopos ir tapo LAF štabo operatyviniu skyriumi, tačiau jame V. Jurevičius tarnavo neilgai – tik iki birželio 28 dienos. Tądien demobilizuotas kovotojas patraukė į gimtuosius kraštus, kaip pats prisimena, avėdamas prakiurusiais batais ir mūšiuose supurvintomis vienintelėmis kelnėmis. Reikia pastebėti, kad šią problemą V. Jurevičius galėjo išspręsti nesunkiai, nes būdamas sukilėlių štabo komendantu ir tiekėju savo žinioje turėjo beveik visas Laisvės alėjos parduotuves. Tačiau ir šįsyk kovotojas liko ištikimas savo sąžinei ir vaikystėje įskiepytam principui: svetimo neliesk.

Nebegalėdamas toliau studijuoti, V. Jurevičius 1941-ųjų rudenį įsidarbino vienoje Gargždų pradžios mokykloje, o nuo 1942-ųjų pradėjo mokytojauti Skuodo gimnazijoje. Dar po metų buvęs birželio sukilėlis įsijungė į Lietuvos laisvės armijos (LLA) gretas. Kaip žinia iš pradžių LLA kėlė sau tikslą  kovoti su Lietuvą okupavusiais naciais, tačiau jau 1944-aisiais, prie Lietuvos vėl priartėjus Raudonajai armijai, ši organizacija davę pradžią ginkluotam antisovietiniam pogrindžiui.

NKVD gniaužtuose

 

Aktyvesnius veiksmus LLA pradėjo 1944 metų vasarą, kuomet SSSR ir Vokietijos karo fronto linija jau slinko per Lietuvos teritoriją. Liepos 1 dieną LLA vadovybė paskelbė kovinę parengtį. Tai reiškė, kad visi gebantys valdyti ginklą organizacijos nariai privalo prisistatyti į Vanagų rinktines. Likusieji buvo mobilizuoti dirbti štabuose ir organizaciniame sektoriuje. Jų rūpestis buvo aprūpinti kovotojus maisto produktais, transporto bei ryšio priemonėmis, medikamentais bei teikti informaciją.

Rugpjūčio pabaigoje, kai fronto linija jau buvo pasiekusi Skuodo apylinkes, V. Jurevičius išvyko į Palangą, kur po geros savaitės atsidūrė dviejų frontų gniaužtuose. Rugsėjo 5-ąją rusai užėmę Palangą, įstrigo už kelių kilometrų esančioje Nemirsetoje, tuo tarpu link Liepojos veržęsi raudonarmiečių daliniai sustojo ties Skuodu. Naujas sovietų puolimas Žemaitijoje prasidėjo pirmomis spalio dienomis. LLA vadovybei šis laikas buvo itin nepalankus – organizacija kaip tik rengėsi suvažiavimui, kuriame ketinta išplėsti LGK sudėtį. Artėjant frontui, LLA štabo nariai, suprasdami, kad stoti į atvirą kovą su besiveržiančiomis į vakarus skaitlingomis sovietų divizijomis nėra jokios prasmės,  skirstėsi,  kūrėsi iš anksto parengtose slėptuvėse ir rengėsi kovai priešo užnugaryje.

Kurį laiką V. Jurevičius pogrindžio veikloje iš tiesų aktyviai nedalyvavo – 1945-ųjų pradžioje, frontui grumant tolyn, jis su kitais vietos mokytojais užsiėmė Palangos gimnazijos atkūrimu. Tik balandžio mėnesį, bataliono vado Jurgio Ožeraičio paskirtas vadovauti LLA Palangos kuopai, jis vėl ėmė rengtis ginkluotam pasipriešinimui: visą vasarą su dviem savo broliais kaupė ginklus ir ruošė amunicijos sandėlių. Įsikūrus kuopos būriui Šventojoje, rudeniop V. Jurevičius ėmėsi organizuoti tokį pat junginį ir pačioje Palangoje. Gruodį jame jau buvo 11 kovotojų, o 1946-ųjų pradžioje Palangoje atsirado ir dar du būriai, sudaryti daugiausia iš buvusių gimnazistų.

Taigi, ginkluotai pogrindžio kovai buvo pasiruošta, tačiau dalyvauti joje V. Jurevičiui jau nebeteko. Dar 1944-ųjų gruodį iš LLA Lenkimų būrio vado kovotojas sužinojo, kad jo Skuode ieško NKVD. O 1946-ųjų vasario 24-ąją, jis buvo suimtas. Regis, kad jį bus išdavusi drauge su kretingiške ryšininke gyvenusi mergina. Mat vėliau, jau per tardymus, vienas enkavėdistas išsitars: čekistams žinoma, kad V. Jurevičius du kartus lankėsi pas ryšininkę ir paėmė iš ten pogrindžio spaudos.

Visa tai bus po kelių dienų. O prieš tai, vėlų vasario 24-osios vakarą į gimnaziją pas taisantį mokinių darbus V. Jurevičių užėjo nepažįstamas vilkintis vyriškis ir pranešė, jog vietos partorgas kviečiąs mokytoją į miesto valdybą. Nejau suims? Bet kodėl ne dabar ir ne čia, darbo vietoje? Kodėl palieka vieną? Kodėl leidžia sudeginti dokumentus ir pogrindžio leidinius? Gal tikisi, kad, supratęs kas vyksta, mokytojas ims ieškoti kitų Palangos kuopos narių ir taip pričiups visus? Ir ką dabar daryti? Pabėgti iš miesto neįmanoma – jokio transporto nėra, o laukai po kelias dienas siautusių pūgų užversti neišbrendamomis sniego pusnimis.

V. Jurevičius vis dėlto nutarė eiti, kur kviečiamas. Bloga nuojauta pasitvirtino dar nepriėjus miesto valdybos. Visi pastato langai buvo tamsūs – vadinasi, ten jo niekas nelaukia. Kovotojas suprato patekęs į spąstus, bet buvo jau per vėlu – tą pačią akimirką jį sučiupo iš nugaros prisėlinę ginkluoti enkavėdistai. Nutempė į greta esantį stribyną, įmetė į paruoštas roges ir išsivežė Kretingos link. Ties Pryšmančiais V. Jurevičius dar pamėgino pabėgti – vožęs vienam sargybiniui iššoko iš rogių ir pasileido miškelio link. Tačiau nubėgti pavyko vos porą šimtų metrų – sustabdė neišbrendamas sniegas. Likusį kelią iki Kretingos kovotojas jau buvo varomas pėsčiomis.

Per pirmą tardymą smarkiai nemušė – paklausinėję apie V. Jurevičiaus užverbuotus Palangos būrio narius, įmetė į kamerą pagalvoti. Tačiau jau kitą dieną daužė taip, kad nuo smūgių gumine žarna marškiniai prilipo prie kruvinos nugaros. Vis minėjo dviejų būrio narių pavardes, vis reikalavo pasakyti, kaip ir kada į būrį įsitraukė du Palangos būrio kovotojai. V. Jurevičiui atkakliai tylint, tardymai susiliejo į nesibaigiančią juostą – smūgiai žarna ir pagaliu, kankinimai karščiu prie iki raudonumo įkaitintos metalinės statinės, vėl smūgiai, dar vienas nesėkmingas mėginimas pabėgti, auliniai batais traiškomi pirštai, daužymas per padus geležiniu strypu. Ir taip iki birželio mėnesio, kol V. Jurevičius pagaliau buvo pervežtas į Klaipėdos kalėjimą, kur dar šešis mėnesius laukė nuosprendžio. Karinis tribunolas skyrė jam 10 metų lagerių, o po jų – tremtį.

 

Amžinoje tremtyje

 

Po mėnesį trukusios kelionės perpildytame gyvuliniame vagone V. Jurevičius atsidūrė Buchtos Vanino lageryje. Tai dar nebuvo galutinė paskirties vieta – joje 20 tūstančių kalinių laukė garlaivio, turėjusio nugabenti juos į Magadaną. O kad laukimas neprailgtų, visus išvarė į mišką pjauti kedrų. Nuo sunkaus darbo darbas ir menko maisto davinio – triskart per dieną duodamų 200 gramų duonos ir vandens –  su V. Jurevičiumi dirbę Kretingiškiai ėmė silpti. Vienas buvo išvežtas į ligoninę, iš kurios į brigadą taip ir nebegrįžo. Tačiau niekas dėl to nesuko sau galvos – šiaip ar taip tiek buvusio LLA kovotojo, tiek daugelio jo likimo draugų bylos buvo perbrauktos raudonu brūkšniu – tai reiškė, kad kalinys gali, o gal net privalo būti sunaikintas. Kaip netrukus įsitikinsime, V. Jurevičiui tik per stebuklą ir tik vieninteliam iš jo būrio pavyks išlikti gyvam.

O tuo tarpu atėjo 1947-ųjų rugpjūtis, kuomet kaliniai buvo sugrūsti į drėgną garlaivio triumą ir po šešių dienų kelionės, kurios metu nebuvo įmanoma net prigulti, pasiekė Magadaną. Ten, kalėdamas ypatingo režimo lageryje. V. Jurevičius metus kasė aukso smėlį. 1949-aisiais, atskyrus politinius kalinius nuo kriminalinių nusikaltėlių, rūdos kasyklą aptarnavusį lagerį ir parteko į gręžėjų brigada. Tai, galima sakyti, buvo mirtininkų darbas. Pasak paties V. Jurevičiaus, dirbant be jokių apsaugos priemonių, „kas penkiolika minučių visi gręžėjų kvėpavimo takai užsikimšdavo panašiu į tinką skiediniu. Paskui reikėdavo gerai paspausti, kad iš nosies iškristų pieštuko storio ir kelių centimetrų ilgio kieto cemento gabalas. (…) Tokiomis sąlygomis dirbę gręžėjai išlaikydavo tik dvejus metus, o paskui – tuberkuliozė ir po poros mėnesių „atvalas“.

V. Jurevičius kasykloje ištvėrė ne dvejus, o trejus, metus. Galiausiai, vos 42 kilogramus besvėręs kalinys nusprendė – gana ir atsisakė eiti į darbą. Dėl to teko patirti ir brigadininkų smurtą, ir lagerio prižiūrėtojų šunų dantis, ir karcerio baisumus. Vis dėlto galiausiai valdžia atkaklųjį kalinį paliko ramybėje, perkėlė pagalbiniu darbininku į valgyklą, o 1954-aisiais, kaip sergantį tuberkulioze paleido iš lagerio – temiršta tremtyje.

Apgyvendintas Taskano gyvenvietėje, esančioje už beveik 500 kilometrų į šiaurę nuo Magadano, V. Jurevičius dirbo mechaniku maisto kombinate. Kurį laiką pagyvenęs bendrabutyje, vėliau su kraštiečiu Jonu Jasinsku nusipirko 8 kvadratinių metrų kambarėlį. Šis sprendimas buvo lemtingas – po kurio laiko Jonas į namus atsivedė iš tremties paleistą merginą, vardu Elena. Netrukus Jonas išvyko į savo tėvų tremties vietą, o mergina liko laukti pavasario, kuomet valdžia apmokės garlaivio ir traukinio bilietus į Lietuvą. Tačiau nei tą, nei kitą pavasarį, mergina taip ir neišvyko, mat per tą laiką spėjo tapti Vytauto žmona. Per ketverius bendro gyvenimo metus šeima sugyveno du sūnus, tačiau galop Elena neištvėrė ir išvyko į Lietuvą.

Tai buvo suprantama, nes V. Jurevičius grįžti į Tėvynę neturėjo jokios vilties. Paleistas iš lagerio, jis atsispyrė gundymams mainais už laisvę bendradarbiauti su KGB, todėl gavo amžinąją tremtį. Greičiausiai ten būtų ir žuvęs, jei rimtai sergantis tremtinys nebūtų perkeltas į Susumano gyvenvietę. Sausas tenykštis klimatas ir nepalaužiamas būdas padėjo jam grumtis su beveik nepagydoma silikotuberkulioze. Tai buvo tiesiog stebuklas, nes iš vienos Susumano gydytojos V. Jurevičius sužinojo, kad nė vieno iš jo rūdos kasyklos gręžėjų būrio jau nebėra tarp gyvųjų.

Vietos kagėbistai tikriausiai nemanė, kad atkaklusis tremtinys ilgai išgyvens. 1964-aisiais jis buvo paleistas iš tremties kaip nepagydomas ligonis tačiau į grįžti namo jis dar negalėjo: Lietuvos klimate sugrįžęs tremtinys būtų neišgyvenęs nė pusmečio. Tad, patartas gydytojos, kurį laiką liko Susumane. Įveikti ligą pavyko tik apie 1977-uosius. Tačiau ir tuomet kelio į Tėvynę nebuvo – sovietinės Lietuvos valdžiai jis taip ir liko nepageidaujamas elementas. Teko kurtis Baltarusijos Mogiliovo mieste – iš ten bent jau galima buvo vasarą nuvažiuoti į gimtąją Palangą.

Į Lietuvą V. Jurevičius grįžo tik atkūrus nepriklausomybę. Čia jis aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą: rašė atsiminimus, straipsnius, dalyvavo atkuriant LLA, 2006-aisiais buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino karininko kryžiumi. Mirė buvęs kovotojas 2010-aisiais, sulaukęs 88 metų.

Lietuvos žinios, 2018-07-20